JUBILIEJAI
Gražina SIDEREVIČIENĖ
GYVENIMO SPALVOS IR ATSPALVIAI
Daugelis nustebo, kai rugsėjo 29 d. Kaune įvykusiame Lietuvos Retinitis Pigmentosa sąjungos suvažiavime jos įkūrėjas ir prezidentas Romualdas Kudaras, lapkričio 9 d. švenčiantis 60-metį (gimė 1941 m.) pareiškė atsistatydinąs. Žmonės dėkojo jam už šios sąjungos įkūrimą, už galimybę susiburti, bendrauti su medikais ir sužinoti viską, ką nuveikė pasaulio medikai tiriant ir gydant šią ligą.
Kilo noras pasidomėti, kodėl Romualdas savanoriškai atsisako vadovauti Retinitis Pigmentosa sąjungai. Atsakymas buvo kiek netikėtas: "Nemėgstu stagnacijos, jaučiu, kad man trūksta idėjų. Gal naujai išrinktas Vladimiras Kudriavcevas pagyvins sąjungos veiklą. Noriu, kad sąjunga gautų antrąjį kvėpavimą."
Paklausiau, kodėl ėmėsi kurti sąjungą ir kaip sekėsi. Pasirodė, kad Romualdas šia liga pradėjo domėtis jau prieš kelis dešimtmečius. Niekaip nenorėjo patikėti, kad liga tokia beviltiška ir visiškai nepagydoma. "Mūsų žodyje" atsitiktinai atrado straipsnį apie tokios sąjungos veiklą kažkurioje iš Vakarų šalių. Tada prasidėjo ilgos, kone dešimt metų trukę konkrečių žinių apie šią organizaciją paieškos. Lemtingas atsitiktinumas - prasidėjus Atgimimui į Lietuvą su labdaros siunta atvyko Kristofelio fondo prezidentas H. Šulcė. Romualdas taip pat gavo jam labai raikalingą ir brangią dovaną - puikios kokybės japonišką diktofoną. Parašė padėkos laišką, paprašė informacijos apie Retinitis Pigmentosa organizaciją. Gavo organizacinio centro adresą. Ratas pajudėjo, pradėjo susirašinėti su reikalingais žmonėmis. Romualdo Kudaro laiškai pasiekė Pietų Afrikos respubliką, nes ten gyveno žmogus, atsakingas už naujų šalių priėmimą į IRPA. Prasimušti nebuvo lengva, nes Lietuva buvo pirmoji iš pokomunistinio bloko šalių, siekiančių narystės šioje sąjungoje. Taip jau sutapo, kad kartu su Lietuva į šią organizaciją stojo Japonija, Honkongas ir Švedija. Buvo 1994 metai. Paryžiuje turėjo įvykti IRPA suvažiavimas. Lietuvoje jau veikė Lietuvos-Prancūzijos draugija. Jos pirmininkė docentė Birutė Strakšienė Romualdui davė lietuvių, gyvenančių Paryžiuje, telefonus. Padėjo ten įsikūręs kunigas Petrošius. Jis Romualdą Kudarą ir jo palydovą apgyvendino labai svetinguose G. Greimo augintinės Ados Martinkus-Greimas namuose. Trijų kambarių butukas visada atviras lietuviams. Atsitinka ir taip, kad vienu metu jame nakvoja koks dešimt asmenų, kai kam ir ant grindų miegoti tenka. Taigi išsvajotasis Paryžius ir buvo ta vieta, kur Lietuva IRPA suvažiavime tapo asocijuota nare.
Po dvejų metų jau laukė Amerika. Romualdas Kudaras ir šiandien dėkingas LR Seimo nariui Kaziui Bobeliui, kuris pasirūpino, kad Romualdas ir jo keturiolikmetis sūnus Petras būtų apgyvendinti Vašingtone, Lietuvos ambasadoje. Ambasadoriaus Alfonso Eidinto dukra ir kiti darbuotojai tiesiog apstulbino nuoširdumu ir dėmesiu. Specialiai jiems buvo surengtos ekskursijos į Baltuosius rūmus, Astronautikos muziejų, Amerikos džiazo festivalį. Begalinį susižavėjimą Romualdas pajuto, besiklausydamas tikrojo negrų džiazo. Įstrigo atmintin ir pasitaikiusi reta proga rankose palaikyti pirmojo Mėnulyje išsilaipinusio astronauto Nilo Armstrongo batus. Viskas tarsi pasakoje, o svarbiausia - dalyvauta IRPA suvažiavime ir kad nuo 1996 m. Lietuva jau tikroji šios organizacijos narė.
Bandau stebėtis, kad Romualdas pasakoja taip gyvai ir šypsosi, tarsi viskas būtų buvę lengva ir paprasta. Puikiai žinau, kiek pastangų reikia, kad surastum rėmėjų tokioms kelionėms, kad beveik nemokėdamas anglų kalbos susikalbėtum. Jis atsakė, kad prieš septynerius ar penkerius metus rėmėjų susirasti buvo kur kas lengviau, kad daug padėjo žmona Loreta ir sūnus Petras, o Retinitis Pigmentosa sąjungos, kurioje šiandien registruoti 205 nariai ir įsteigta 11 skyrių, veikla būtų neįmanoma be profesorės E. Daktaravičienės ar docenčių S. Purtokienės bei V. Arčiulienės geranoriško talkininkavimo ir paramos. Visos medicinos naujovės, susijusios su šia liga, pateikiamos labai operatyviai, būtent jų.
Itin aktyvūs Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos skyriai. Buriasi jaunimas. Kaune įsisteigia netgi jaunimo klubas, kuriam vadovauja Aušrinė Jonikaitė. Jie renkasi kartą per mėnesį ir bendrauja, dalijasi gyvenimiška ir darbine patirtimi. Kartu jaučiasi puikiai. Įrodymas - jų vakaronės, pasišnekėjimai, užtrunkantys netgi po 5-6 valandas. Dauguma turi aukštąjį išsilavinimą, tad iš jų laukiama perspektyvios veiklos.
SĄJŪDIS
Romualdas įsitikinęs, kad per pastaruosius 13 metų jo gyvenime įvyko du stebuklai. Pirmasis - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimas, paskui - nepriklausoma Lietuva. Antrasis - tiesiogiai susijęs su sūnumi Petru: Romualdas tarsi iš naujo atrado Dievą. Buvo praktikuojantis katalikas, tačiau į tikėjimo tiesas per daug nesigilino. Paaugus sūnui, į bažnyčią jį vesdavosi mama, bet kartą Petrukas pareiškė, kad melstis jis nori kartu su tėčiu ir mama. Tėvas atidžiai įsiklausė į sūnaus žodžius ir, regis, atrado ne tik Dievą, bet ir naują gyvenimą.
"Tu niekada neliksi vienišas bendraudamas su Dievu. Gali su juo pasitarti, gali dalį savo kančios permesti ant Visagalio pečių," - sako jis.
Juozas Menkevičius ir Romualdas Kudaras, papūtus laisvesniems vėjams, LASS Kauno įmonėje įkūrė Sąjūdžio grupę. Surado bendramintį, namudininku dirbusį, ilgametį Žemės ūkio instituto darbuotoją Romą Marcinkų. Šiam regėjimas pradėjo silpti po inksto persodinimo.Ir Romualdas Kudaras, ir Romas Marcinkus aklųjų įmonėje, galima sakyti, buvo naujokai, todėl jiems daug padėjo gerai žmones pažįstantis ir visada puoselėjęs nepriklausomo gyvenimo viltį Juozas Menkevičius.
Įkurtoji Sąjūdžio grupė buvo viena iš pirmųjų Kauno mieste. Pirmininku išrenkamas Romas Marcinkus, vėliau po staigios jo mirties - Leonardas Krupenkovas. Romualdą pusiau juokais vadinome idėjų generatoriumi. Organizuojant įvairias akcijas, susitikimus su Lietuvoje žinomais Sąjūdžio veikėjais, jam kildavo pačių netikėčiausių minčių ar idėjų. Ir šiandien Romualdas teigia, kad Sąjūdis buvo be galo gražus ir malonus sapnas.
Laisvės troškulys, noras nuveikti ką nors neįprasto lydėjo šį žmogų nuo pat jaunystės. Gyvi prisiminimai, kai besimokydamas KPI mašinų gamybos fakultete su vienminčių būreliu įkūrė neoficialų ratelį "Vakarai", kuris vienijo patriotiškai nusiteikusį jaunimą. Po K. Sajos spektaklio "Mamutų medžioklė" jų grupelės džiaugsmui nebuvo ribų. Diskutavo iki paryčių ir negalėjo atsistebėti, kaip tokia budri tarybinio saugumo akis nepastebėjo antitarybinės propagandos. Kitą kartą kažkuriam kilo mintis "imti valdžią" fakultete, ir paėmė: vienas tapo grupės seniūnu, kitas - profsąjungos pirmininku. Belieka dėkoti Dievui, kad jų "išdaigomis" rimtai nesusidomėjo tam tikros valdžios institucijos.
ŠEIMA, DARBAS
Šeimą Romualdas Kudaras sukūrė sulaukęs jau rimto senbernio amžiaus. Būdamas 37 metų vedė chemijos mokslų kandidatę Loretą. Dvidešimt treji metai prabėgo nuo tos dienos, augina devyniolikmetį sūnų Petrą, kuris šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja ekonomiką.
Atėjus vertybių perkainojimo metui, teko keisti požiūrį į gyvenimą, darbą. Romualdas šiuo metu Kauno aklųjų įmonėje vadovauja šepečių cechui ir didelių ateities vilčių nepuoselėja. Džiaugiasi žmonos ir sūnaus parama, meile ir sėkme. Žmona prieš metus baigė Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijo socialinio darbuotojo magistrės laipsnį ir dabar vadovauja Kauno Kartų namams. Romualdas, ko gero, iš prigimties altruistas, nežinantis, kas yra piktas pavydas, vengiantis konfliktinių situacijų. Šeimoje šis inteligentiško, ramaus, netgi šiek tiek flegmatiško būdo žmogus rūpinasi maisto produktų tiekimu. Iš vakaro visus žmonos užsakymus įrašo į diktofoną, rytą išmoksta atmintinai ir keliauja su baltąja lazdele į parduotuves. Niekada neturi priekaištų jį aptarnaujančioms pardavėjoms. Sako, kad visos labai geranoriškos ir malonios.
Jis juokauja, kad pati stipriausioji Kudarų šeimos jungiamoji grandis - sūnus. Giliai tikintis, jau spėjęs su katalikiško jaunimo organizacija apsilankyti garsiajame Taize vienuolyne Prancūzijoje ir susipažinti su vaikinais bei merginomis iš daugelio pasaulio šalių. Romualdas didžiuojasi sūnumi, kuris būdamas Kauno J. Jablonskio vidurinės mokyklos dešimtokas, laimėjo Atviros Lietuvos fondo organizuotą konkursą ir dvejiems metams išvyko mokytis į Angliją. Ten ir baigė vidurinę mokyklą.
Visada įdomu su šių metų lapkritį 60-metį švęsiančiu Romualdu kalbėtis apie baltąją lazdelę ir jos privalumus. Jis tvirtai teigia, kad būtent ši tiflopriemonė atvėrė visus kelius ne tik į parduotuves, bet ir į visuomeninį transportą. Yra sukūręs ir savos konstrukcijos baltąją lazdelę. Ją laiko atsargine.
Nelengva buvo užduoti patį skaudžiausią klausimą, kaip prarado regėjimą ir kaip atrado kelią į Kauno aklųjų įmonę. Penkerių ar šešerių metukų berniukui, išėjus pasivaikščioti, mama pastebėjo, kad prieblandoje vaikas beveik nemato. Nuvedė pas okulistą, tas nustatė vištakumą. Ir tik gavus šaukimą į sovietinę armiją, paaiškėjo, kad serga nepagydoma Retinitis Pigmentosa liga. Tačiau tai nesutrukdė veržliam vaikinui baigti institutą ir tapti inžinieriumi konstruktoriumi. Penkeri metai Kauno automatizacijos gamykloje, o 1971-1985 metais įdomus, nemažai vaizduotės reikalaujantis inžinieriaus konstruktoriaus darbas Kauno radijo gamykloje. Visiškai neteko regėjimo 1992 metais.
Neblogai pažinodama jubiliatą (kartu dirbome Sąjūdžio taryboje, organizavome ne vieną kultūrinį renginį), tiesiog nepatikėjau, kad jam užtenka to ramaus gyvenimo. Priremtas prie sienos prisipažino, kad turi vieną slaptą svajonę, bet negali jos išduoti.
Tikiu, kad šio labai sąžiningo, darbštaus ir itin kultūra besidominčio žmogaus slapta svajonė virs realybe.
