SUKAKTYS

Virginija GENIENĖ

TAMSĄ NUGALI MUZIKA IR MEILĖ


Žymi lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė nepamiršta ir dabar - per savo 50 kūrybos metų ji pamėgta, pamilta keleto kartų klausytojų. Laukiama buvo visur - darželiuose, mokyklose, kaimų ir miestelių kultūros namuose ir didžiųjų miestų koncertų salėse skambėjo jos aukštas, tyras, meilus balsas. Jos atliekami lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai, liaudies dainos iki ašarų jaudino ir žavėjo klausytojus. O ypač B.Dvariono "Žvaigždutė", tapusi pačios Beatričės simboliu. Sudėtingas ir nelengvas buvo dainininkės asmeninis gyvenimas - ji vaikystėje neteko regėjimo, tad buvo praradusi viltį sukurti šeimą, turėti vaikų. Jos gyvenime buvo daug sielvarto, skausmo, tačiau apie tai žinojo tik patys artimiausieji... Tik gyvenimo saulėlydyje išsipildė jos didžiausia svajonė - šlovės viršūnę pasiekusi solistė ištekėjo už mylimo žmogaus, profesoriaus Henriko Horodničiaus. Jų laimė truko šešerius metus.

Pirmoji meilė - Šubertas

Beatričės mama Vanda be kraičio ištekėjo už savo giminaičio, smulkaus bajoro Andriaus Grincevičiaus. Šiai santuokai net teko gauti vyskupo leidimą. Grincevičiai gyveno nuomotame Ilguvos dvare, kurio savininkė ir paveldėtoja buvo vyriausia Vandos sesuo Ona Mlinarskienė. Beatričės tėvas anksti mirė, žmoną palikęs su šešiais mažais vaikais. Daug vargo teko iškęsti našlei - be vyro, be turtų, be savo namų. O čia dar baisi lemties neganda: trims Grincevičių vaikams - Vaitiekui, Beatričei ir Stasiui - vis labiau silpsta regėjimas. Kas žino, gal kalta kraujomaiša? Tačiau iš vaikystės, kai liga dar nebuvo atėmusi akių šviesos, Beatričė mena puikų savo tėviškės peizažą: skardį, apaugusį senomis liepomis, maumedžiais, kaštonais, o žemiau, po kojomis, - Nemunas, jo ramus, didingas, nesibaigiantis tekėjimas. Giedrą dieną anapus upės matyti Veliuonos ir Seredžiaus bokštai. Vakarais girdisi, kaip jaunimas dainuoja. Vasaros vakarais į Ilguvos namus susirenka šeimyna, suvažiavę svečiai geria arbatą, muzikuoja, kalbasi apie pasaulio naujienas. Beatričės pusbroliai ir pusseserės visai neblogai groja ir dainuoja, suburia namų chorelį. Mergaitė įdėmiai klausosi fortepijono, violončelės, lenkiškų, prancūziškų dainų, bet prie jų neprisijungia, nes čia jos niekas nemokė muzikos. Tačiau klausosi, žavisi, stebisi.

Mama, tikėdamasi išgydyti vaikų akių ligą - įgimtą kataraktą - veža juos pas Varšuvos gydytojus, apsistoja pas savo turtingą seserį Oną Mlinarskienę. Jos vyras Emilis tuomet vadovavo konservatorijai, buvo Varšuvos operos teatro direktorius ir vyriausiasis dirigentas. Dėdė Emilis labai susidraugavo su savo dešimtmete dukterėčia Beatriče ir visuomet ją rėmė, globojo, palaikė, tapo tarsi antruoju tėvu. E. Mlinarskis yra mokęs, globojęs ne vieną neturtingą, bet gabų muzikai vaiką, tarp jų - kompozitorių Stasį Šimkų.

Dėdės namuose Beatričė susipažino su rimtąja muzika. Čia lankėsi garsiausi to meto muzikantai, dainininkai, kompozitoriai, rašytojai. Mergaitė lankė operas, koncertus. Paaugliška meile įsimylėjo F. Šubertą, jo muziką. "Mano Šubertas. Kaip aš jį jaučiau, kaip mylėjau. Toks jaunas mirė, tiek iškentėjo. Niekam negalėjau pasakyti apie savo jausmą. Niekas nežinojo, kad einu iš proto. Nesirodžiau. Gėda buvo atsivert... Tik vieną kartą dėdei vis dėlto prisipažinau, kad esu įsimylėjusi Šubertą. Jis išklausė ir pasakė, kad būtina kažkuo gyvent, kas vertas meilės. Glaudžiausi prie jo - rodėsi, jis vienintelis, kuris gali suprasti", - vėliau prisiminimuose rašė dainininkė. Dėdė Emilis Betričę sakė rėmęs ir mokęs ne iš gailesčio. Jis kartodavo: "Nesvajok apie operą - nėra ten tau vietos. Išmesk iš galvos mintis apie šeimą, vyrą, vaikus".

Lenkijoje jai buvo padarytos kelios akių operacijos, tačiau jos nepadėjo. Ji matė silpnai, lyg pro rūką, bet dar nebuvo praradusi vilties atgauti akių šviesą. Beatričė įstojo ir sėkmingai baigė Varšuvos aklųjų institutą. Grįžusi Lietuvon, pradėjo dirbti Kauno aklųjų instituto auklėtoja. Čia ją operavo prof. Petras Avižonis - deja, 21 metų mergina visiškai apako.

Tamsą pergali muzika

Beatričė gauna darbo aklųjų bibliotekoje, kad pragyventų - mezga. Jaučia, kad labai traukia dainuoti. Turi gerą klausą, ryžtasi stoti į Kauno konservatoriją mokytis dainavimo. Tačiau mokyklos direktorius Juozas Gruodis išklausęs pasakė: "Jūs muzikali, bet balsas... Balso nerandu jokio. Negalime priimti."

Beatričė nenusimena. Pradeda mokytis privačioje Elenos Laumenskienės Liaudies konservatorijoje. Kažkas slaptai už jos mokslą siunčia pinigus. Pasirodo, tai jos geradaris kaunietis akių gydytojas Juozas Nemeikša, kuris ją jau 10 metų globojo, o per Antrąjį pasaulinį karą net buvo priglaudęs savo namuose. Daktaras - pirmoji Beatričės meilė (neskaitant Šuberto). Tai jis merginai padėjo nugalėti tamsos ir vienatvės baimę, džiaugėsi jos pasirinkimu ir sėkme, skatino, rėmė. Jų meilė - platoniška, be kūno kiauto, be fizinio suartėjimo, nematoma, tik juntama. Kartu su Beatriče pas Marytę ir Juozą Nemeikšas su Beatriče viename kambaryje gyveno ir aktorė, ilgametė radijo diktorė Undinė Nasvytytė.

- Taip, Bėja buvo įsimylėjusi Nemeikšą. Jo nebuvo įmanoma neįsimylėti. Šis žmogus gyveno kitiems, dėl kitų. Sau jis negyveno. Yra padėjęs ne tik Bėjai, bet ir kitiems akliesiems. Tuomet pas Nemeikšas dažnai lankydavosi iš koncentracijos lagerio grįžęs Balys Sruoga - pasiligojęs, palūžęs, vienišas, netekęs šeimos. Ilgas valandas su juo kalbėdavomės. Tada jis rašė "Dievų mišką". Mes su Bėja Juozuką buvome praminę Ripu. Bėja kurdavo jam eilėraščius. Ji manęs dažnai prašydavo ką nors paskaityti, aš jai esu perskaičiusi daug knygų. Būtent ji man sakydavo: tavo gražus balsas, gera tartis, tu turi tapti radijo diktore. Taip ir atsitiko, laimėjau konkursą - gal dėl tų skaitymų Bėjai. Su Bėja mes draugavome visą gyvenimą.

Ir štai pirmą kartą 1937 metais žmonės išgirsta Beatričę per Kauno radiofoną - prasideda jos naujasis dainininkės gyvenimas. Išsipildė sena Beatričės mamos Vandos svajonė - dukrą pamatyti scenoje. "Ką ji bedainuotų, viską atlieka tobulai, taip visa pasinerdama, ištirpdama dainoje. Toks skonis, subtilumas ir greta viso to jos muzikalumo, elegancijos, grakštumo - dar milžiniškas aktorinis talentas, svarbiausia aktoriaus savybė - absoliutus pasitikėjimas esamomis ir siūlomomis aplinkybėmis. Todėl kiekviena daina tokia tikra, tokia savita, nepakartojama. Kiek jau aš esu girdėjęs įvairiomis aplinkybėmis dainuojant Beatričę, kiek kartų drauge koncertavome, ir visada ji taip šviežiai, taip giliai jaudina. Sukrečia savo dainavimu taip, kad ilgai negali pamiršti to įspūdžio. O jos sąmojis, lengvumas su žmonėmis. Ji kaip magnetas, visus traukiantis į save. Taip lengva su ja bendrauti", - savo dienoraštyje rašė aktorius Laimonas Noreika. Jis su dainininke yra surengęs gausybę kūrybos vakarų - drauge išvažinėta visa Lietuva. O Bėja jam yra prisipažinusi, kad tuomet, kai pajunta klausytojų dėmesį, tą publikos supratimą ir kontaktą, jaučiasi laiminga, nes tuomet ištirpsta tamsa, įvyksta stebuklas, įvyksta susiliejimas su klausytoju. Ji mokėjo valdyti ir didelę, ir mažą auditoriją. Tačiau geriausi, ištikimiausi jos klausytojai buvo vaikai. "Vaikų pasaulis man labai artimas. Gal dėl to, kad mano pačios vaikystė buvo labai graži. Amžius dainuoti man netrukdo. Tik aš vis pamirštu laiką. Dainuoju daugiausia vaikams. Tai be galo jautri auditorija. Jie neįstengia suvokti muzikos subtilybių, bet širdimi reaguoja neklysdami. Mane žavi vaikų atradimai, nepakartojama jų kalba, jų tyras pasaulis", - yra sakiusi Beatričė.

Linksma, tauri, kantri

Beatričė būdavo mielai laukiama daugybės savo draugų namuose. Ji troško bendrauti su žmonėmis, mokėjo kiekvieną išklausyti. Ją gerbė ir mylėjo visi, kurie pažinojo, ne tik už nuostabų talentą, bet ir už gerumą, linksmumą, taurumą. Ji niekam nedemonstravo savo skausmo, nekalbėjo apie bėdas, neverkšlendavo. Mokėjo džiaugtis kitų sėkme, talentu.

Tik artimiausi Beatričės draugai žinojo apie didžiausią jos širdies skausmą - nelaimingą meilę rašytojui Kaziui Borutai. Jis atsisakė ją vesti. "Ką tu, Bėja, išprotėjai? Juk tu akla!" - mylimojo žodžiai vėrė lyg peilis. Kazys vedė Helgą, tačiau nei ši, nei kitos negandos Beatričės nepakeitė, nepadarė pagiežinga, pikta. Atvirkščiai, ji visuomet linksmino ir guodė kitus, draugų būrelyje sugebėdavo greit išsklaidyti blogą nuotaiką.

Kol buvo jaunesnė ir stipresnė, dainininkė tvarkėsi pati, gyveno viena. Pas ją lankydavosi gausybė kultūros, meno žmonių, giminių. Jos laukiamiausi svečiai buvo Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklos jaunesniųjų klasių mokiniai. Ji stengdavosi padėti kiekvienam, nors kiek palengvinti jo dalią. Nors ir akla, ji puikiai tvarkydavosi namuose ir virtuvėje, jos namai stebino idealia tvarka. Bėja buvo puiki šeimininkė, dažną svečią vaišindavo pačios keptu garsiuoju obuolių pyragu. Ji savo draugėms neleisdavo padėti, sakydavo, kad po jų tvarkymo nerandanti daiktų savo vietose. Jos gera draugė aktorė Monika Mironaitė pasakojo, kad abi su Beatriče žaidė žaidimą "ponia ir tarnaitė". Dainininkė "tarnaitei Marijonai" liepė iščiustyti virtuvę. Monika šveitė, plovė indus, bet atėjusi "ponia" metė: "Blogai išplovei - štai, liko riebalų". Toji nustebo - kaip ji pamatė? Ogi jautriais pirštais užčiuopė.

Bėja nebijojo pasišaipyti iš savęs, savo aklumo. Kai gatvėje su kuo nors eidavo, liepdavo: "Nelėk taip, nespėju, aš gi "slepokas". Bėja išsiskirdavo aristokratišku auklėjimu, ypač svečiuose. Kai jai siūlydavo vaišintis, visuomet klausdavo: "O kitiems ar įdėta?" M. Mironaitės dukra Dagnė Jakševičiūtė, ilgametė dainininkės memorialinio muziejaus "Beatričės namai" fondų saugotoja, tyrinėjusi jos archyvą, rūpinosi relikvijų, menančių daininkę, rinkimu ir saugojimu. Tačiau ji ne tik iš eksponatų pažįsta mylimą daininkę - Bėja ne kartą lankėsi jų namuose, kartu su jų šeima vasarodavo kaime, jų sodyboje Molėtuose, Palangoje.

- Bėja mėgdavo kartoti: "Ai, ne tiek čia jūs matote, ne tiek čia aš nematau" - ir tai buvo tiesa, ji iš tiesų turėjo šeštąjį pojūtį. Iki gilios senatvės ji išlaikė jauną dvasią, subtilų humoro jausmą. Ne vienas aktorius prisimena 70-metį perkopusių scenos žvaigždžių - Bėjos ir Monikos pokštą per Teatro dieną - jos pasivertė žaismingomis katėmis - puikiai sudainavo M. Kabalje pamėgtą kūrinį "Miau miau", - prisiminė ponia Dagnė.

"Žiūri į šį žmogų, ir nepraeina nesibaigianti nuostaba, gėrėjimasis ja. Iš kur tiek valios, ištvermės, kantrybės? Nepalaužiamas, nenugalimas, nesugniuždomas žmogus", - žavėjosi Laimonas Noreika. Aktorius prisimena, kaip per vieną repeticiją Bėja atsirėmė į sieną, atlošė galvą, nutilo. Paklausta, kas jai yra, atsakė: "Man taip skauda stuburą, kad negaliu sėdėti. Skausmas toks, kad temsta sąmonė". Kai aktorius jai papriekaištavo, kad taip prastai jausdamasi repetuoja, dainininkė jam atšovė: "Laimonai Laimonai, jeigu aš kreipčiau dėmesį į visas savo ligas ir skausmus, neišlipčiau iš lovos, neišeičiau iš ligoninės. Jei pasiduočiau, turėčiau atsisveikinti su dainavimu, su visais koncertais. Nuolat skauda akis, bet taip skauda, kad daktarai reikalauja jas pašalinti. Sąnarių uždegimas dažnas - nuo menkiausios orų permainos. Dar stuburo slankstelio uždegimas. O ir širdis prisidėjo. Vaikeli, Laimonėli, bet gyventi reikia. Štai ir stengiuosi nekreipti dėmesio, kol per jėgą neguldo į ligoninę".

Laimingiausia Beatričės meilė

Vėliau dainininkę ilgus metus globojo jos bendramintis, draugas, senas vilnietis, doras ir šviesus žmogus, muzikas Antanas Krutulis. Beatričė jį vadino Tėtušiu. Kai Beatričė pasiligojo, jis apsigyveno dainininkės bute, ją visur lydėdavo, rūpinosi, o kai pats Tėtušis sunkiai susirgo, jį prižiūrėjo Bėja.

B. Grincevičiūtė su H. HorodničiumiJausdamas, kad neilgai gyvens, Krutulis pasikvietė du senus gerus jos draugus: Povilą Čibirą ir Henriką Horodničių ir paklausė: "Kuris globosite Bėją po mano mirties? Pažadėkite, kad jos nepaliksite likimo valiai." Tai padaryti sutiko Vilniaus universiteto profesorius H. Horodničius. Jiedu buvo seni pažįstami, jo žmona Marija buvo viena geriausių Bėjos draugių. Ir kuomet po žmonos mirties Henrikas vedė tuomet 70-metę Beatričę - tai buvo labai netikėta visiems jų draugams. Profesoriaus dukros Ona ir Rūta Horodničiūtės sakė, kad jos nesipriešino seno tėvo santuokai su šeimos drauge.

- Buvome taip išauklėtos, kad nedrįsome mokyti tėvą gyventi, primetinėti savo nuomonę. Mes jį labai mylėjome ir gerbėme, net nemanėme priešintis jo valiai. Kaip galėjome jiems trukdyti, matydami, kaip gražiai jie draugavo, kokie buvo laimingi kartu. Tai buvo dviejų didelių asmenybių nuoširdi dvasios draugystė, vėliau ji išaugo į didelę meilę - nepaisant abiejų nebejauno amžiaus ir ne per stipriausios sveikatos. Tėvelis Bėją vedė praėjus penkeriems metams po Mamytės mirties. Mes dainininkę, stiprios, jautrios sielos žmogų, pažinojome nuo mažų dienų, ji buvo sena, gera mūsų šeimos draugė. Be jos neapsieidavo nė viena šeimos šventė - Kalėdos, Velykos, vardadieniai, o nuostabiausias mūsų vaikystės gimtadienių momentas būdavo Beatričės koncertas, - prisiminė ponia Ona.

Vyresnioji jos sesuo Rūta pasakojo, kad Tėtukas ypač dažnai pradėjo lankytis pas Bėją bute Vienuolio gatvėje, kai nuo Mamytės mirties praėjo treji metai.

- Teisindavosi tai knygą, tai plokštelę palikęs, paskui vaikščiojo be jokios priežasties. Kai jiedu susituokė, Bėją juokais vadindavome "pamotėle raganėle". Tėvelis po vestuvių labai atsigavo, tiesiog atjaunėjo. Bet jų santuoka - ne tik silpno, aklo žmogaus globa - tai buvo didžiulė, stipri, tikrai nepaprasta vyro ir moters meilė.

Kaip prisiminimuose rašo jų vestuvių liudininkas teatrologas Antanas Vengris, Beatričė santuokų rūmuose pareiškė, kad ji, suprasdama savo būklę, nesanti lygiavertė šios santuokos partnerė, Henriko sutikimą būti jos vyru dėkingai laikanti didžiuliu jo pasiaukojimu.

- Tokia jos nuostata rodo Beatričės kilnumą, kuklumą. Iš tiesų jie abu vienas dėl kito aukojosi ir kaip išmanydami stengėsi vienas kitą padaryti laimingą. Kol buvo sveikesnė, Bėja Tėtukui kasdien ruošė skanius pietus, kepė savo gardžiuosius pyragus. Tėvelis irgi ja rūpinosi kaip mokėdamas, nors gyvendamas su Mamyte, buvo jos lepinamas: ji viską jam paruošdavo, paduodavo. Abu jaunavedžiai lankydavo koncertus, muziejus, parodas - jis jai nepailsdamas pasakojo, ji į paveikslus "žiūrėjo" jo akimis. Skaitydavo jai knygas, drauge klausydavo muzikos. O kai Bėja sunkiai sirgo, Tėvelis ją kantriai slaugė, per dienas nesitraukdavo nuo jos lovos. Jų laimingiausias dienas, romantiškus pasivaikščiojimus Palangos pajūriu vaizdo juostoje užfiksavo mano sūnus - jie atrodo laimingi kaip vaikai, - prisiminė ponia Rūta.

- Tačiau jeigu Tėvelis "įkrisdavo" į televizorių, kai transliuodavo sporto varžybas, ir Bėjai, ir mums būdavo draudžiama vaikščioti po kambarį. Tuomet ji užsidarydavo ir po pusvalandį su kūmutėmis plepėdavo telefonu, - papildė seserį ponia Ona. - Jis drausdavo žmonai gerti kavą dėl aukšto kraujospūdžio, nors ji su draugėmis vis tiek įsigudrindavo puodelį išragauti, o į vyro priekaištus atkirsdavo: "Geriu kavą ne viena, o su draugyste."

Abiejų seserų šeimos, jų vaikai labai susidraugavo su "pamotėle". Pas ją ir suaugęs, ir vaikas galėjo ateiti "išsiverkti". Akla moteris puikiai sugebėjo matyti kiekvieno širdį, mokėjo atjausti, rasdavo paguodos žodį. Kiekvieną savo naujos gausios šeimos narį ji puikiai pažindavo iš balso. Vos telefonu išgirdusi pasisveikinimą, galėdavo tiksliai nuspėti žmogaus nuotaiką. O su kokiu džiaugsmu ir pasididžiavimu ji Henriką, jo dukras ir jų vaikus pristatinėdavo aplinkiniams: "Čia mano vyras, mano dukros, mano anūkai..." Kaip laukdavo, kad jie juos aplankytų... A. Vienuolio gatvėje buvo ruošiamos visos šeimos šventės, vėliau Ona neretai ir dieną užsukdavo, jiems pietus pagamindavo.

Laimingiausia Bėjos meilė tęsėsi šešerius metus. Ištvermingoji moteris niekuomet nesiskundė sveikata ir labiausiai nemėgo pokalbių apie ligas. Gal todėl jos staigi mirtis buvo visiems netikėta. Po antrosios žmonos mirties profesorius iškart suseno, prarado gyvenimo džiaugsmą. Vienas teišgyveno pusę metų.

Dainininkės dvasią išsaugojo jos memorialinis muziejus "Beatričės namai", jos vardu pavadinta netoliese esanti gatvelė. Čia ji į mus žvelgia iš nuotraukų, paveikslų, laiškų ir knygų, čia skamba jos balsas. Čia lankosi jos bičiuliai, kraštiečiai, muzikai. Atrodo, kad į kambarį tuoj įeis pati Bėja su dubeniu pačios keptų bandelių ("Aš - dainuojanti virėja", - mėgdavo kartoti, kai ją girdavo), pradės pilstyti kavą ir pasidžiaugs kiekvienu atėjusiu, papasakos kokią jai nutikusią juokingą istoriją ar anekdotą. Tačiau svarbiausia, kad iki šiol gyva jos muzika.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]