PORTRETAS
Gražina SIDEREVIČIENĖ
ARČIAU ŽEMĖS IR ŽMOGAUS
Rašytoja Vanda Juknaitė, žavinti mus ne tik savo talentu, bet ir nestandartiniais kilniais poelgiais (prisiminkim jos vasaras, praleistas su gatvės vaikais) laidoje "Kūrybos metas" yra pasakiusi: "Svarbiausia yra žmonės. Kai mirė tėtis, o mama žiemą būna su manimi, nebenoriu važiuoti į tėviškę... Ten nebėra man artimų žmonių". Tie atmintin įstrigę pamąstymai tarsi nuoroda - vertinkime šalia mūsų gyvenančius žmones, neužmirškim padėkoti už paslaugą, gerą žodį ar šiltą palinkėjimą.
Ketverius metus jau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje turėjau laimės dėstyti lietuvių kalbą bei pavaduoti susirgusius mokytojus - imtis istorijos, geografijos ar net rusų kalbos Kauno suaugusiųjų vakarinėje mokykloje. Šalia tokių spalvingų asmenybių kaip istorijos mokytoja Janina Šilanskienė ar lituanistas Kazimieras Butautas (juo žavėjosi kone visos moterys, nes buvo ypač elegantiškas, taktiškas, tikras Smetonos laikų inteligentas, ragavęs ir lakūno duonos, o tai jau tikram lietuviui kaitina dvasią) tyliai ramiai plušėjo Irina ir Juozas Ribikauskai. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys, visad susikaupę. "Mokytojai iš pašaukimo," - tada pagalvojau. Sangviniško temperamento moteris ir lėto, ramaus būdo, maloniai besišypsantis vyriškis: kur ir kada besutiksi - vis už parankių, vis kartu. Irina silpnaregė, Juozas regintis, visada pasirengęs padėti savo žmonai, švelniai, pagarbiai ją globojantis. Juste jutai šios šeimos stiprybę ir darną. Abu rusistai, abu įsimylėję savo darbą. Irina buvo nuolat matoma, nes dėstė Kaune, o Juozą pamatydavai kur kas rečiau - mat jis dirbo individualiai ir keliavo iš vieno rajono į kitą. Irina, Kaune baigusi reginčiųjų vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete. Retinitis pigmentosa - ši gydytojų nustatyta diagnozė nežadėjo nieko gero. Besimokydama vienuoliktoje klasėje, dar matė apie 30 procentų, vėliau liga progresavo ir nebuvo kito pasirinkimo, teko ieškotis darbo aklųjų ir silpnaregių sistemoje. Pirmoji brailio rašto mokytoja buvo energingoji Jadvyga Taujanienė, o vienu iš vertintojų ir egzaminatorių - Juozas Ribikauskas. Labai pamažu užsimezgė draugystė, kuri tęsėsi šešerius metus. Kolegos vis smalsavo, kada gi tos vestuvės, bet jų kaip nebuvo, taip nebuvo. Kai bendradarbiai visiškai prarado viltį išvysti porą santuokų rūmuose, Irinos ir Juozo apsisprendimas sumainyti žiedus padarė vos ne sprogusios bombos įvaizdį.
Fantastišku greičiu praskriejo aštuoniolika kartu nugyventų metų, sūnui Andriui jau septyniolika, o jiedu šiandien Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro tiflopedagogai. Prieš keletą metų baigę studijas Šiaulių pedagoginiame universitete, bando grąžinti visaverčiam gyvenimui neseniai apakusius suaugusius žmones. Darbo krūvis - 20 pamokų per savaitę, dirba kartais su 7, o kartais ir su 10 psichologiškai pavargusių ir nieko gero iš gyvenimo nesitikinčių žmonių.
- Pasitaiko atvejų, kai tokius žmones mes aplankome pirmieji, - sako Irina. - Kiekvienas toks įvykis - rimtas išbandymas ir mums, ir žmogui, kurį stengiamės grąžinti į visuomenę, ir jo šeimai. Supratome, kaip svarbu įtikinti būtent šeimą, kad ji padėtų išjudinti neregį, kad skatintų paties žmogaus iniciatyvą, o ne tupinėtų apie jį ir pildytų kiekvieną užgaidą.
Abu tiflopedagogai labai sielojasi, kai nepavyksta šito pasiekti ir pasakoja apie 27 metų apakusį vyriškį, beviltiškai palūžusį jaunuolį, per dienų dienas užsidariusį savo bute, Jonavoje. Kai eilinį kartą paskambinusi į duris ir nesulaukusi atsako, Irina paskambino jam telefonu ir paklausė, kur buvęs, kad neįsileidęs, vaikinas ramiausiai atrėžė - buvęs namuose, bet niekada neinąs prie durų. Savarankiškai pakelia tik telefono ragelį. "Kaip rasti raktą į tokio žmogaus širdį?" - sielvartauja Irina. Jiems abiem atrodo, kad suaugusiems ir staiga apakusiems per maža dėmesio, vaikais domimasi kur kas rimčiau. Jiedu perskaitė kalnus tiflopedagoginės literatūros, dalyvavo ne viename šios srities seminare, tačiau atsakymo, kaip padėti palūžusiam vis neranda. Žino, kad gali pasikliauti savo jėgomis ir kad vieno tobulo atsakymo nėra. Bet būna valandų, už kurias atiduotum daug ką. Irina ir Juozas didžiuojasi savo auklėtinio Nerijaus Damašausko sugrįžimu į savarankišką gyvenimą. Apakęs po traumos, nė trisdešimties nesulaukęs vaikinas nenuleido rankų. Irinos ir Juozo padedamas, baigė jaunimo vidurinę mokyklą, Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje įsigijo masažuotojo specialybę. Vedė, susilaukė sūnaus. Mokytojai smagiai sušoko vestuvėse, neužmiršo pasveikinti ir su sūnelio gimimu.
- Mes tik padėjom įšokti į traukinį, - sako jie, - toliau viskas priklauso nuo paties Nerijaus.
Teiraujuosi, kaip vyksta visas mokymo gyventi kitaip procesas.
Brailio rašto mokymas, psichologinio pobūdžio pokalbiai, populiariai pateikta teorija apie buities darbus - čia pagrindiniu smuiku groja Irina. Visi praktiniai darbai, orientacija erdvėje - Juozo sfera. Tad čia kaip niekur kitur dera pasakymas - jie papildo vienas kitą. Kiekvienas daro būtent tai, ką labiausiai moka. Per praktinius užsiėmimus šeima savo auklėtiniams rodo, kaip ir ką užaugino, užkonservavo ar šiaip pagamino iš savo sode išaugintų daržovių ar vaisių. Tokios buities pamokos susilaukia ypač didelio pasisekimo, ir labai padeda artimai bendrauti. Tarpusavio bendravimą pedagogai ypač skatina. Šiam tikslui tarnauja ir apsikeitimas kulinariniais receptais, bet dar daugiau - kartu rengiamos kuklios, bet jaukios ir šiltos šventės. Žinodamas Irinos pomėgį kultūriniams renginiams direktorius Antanas Kavaliauskas pasiūlė kartu paminėti Baltosios lazdelės dieną. Pavyko ir visiems patiko. Panašiems susibūrimams dažnai talkina Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namų darbuotojai, dažniausiai - mėgėjų teatro "Aira" vadovė Zita Klibavičienė.
Labai suartina bendros ekskursijos ar šiaip išvykos. Daug kur būta kartu, o šiemet visi panoro aplankyti Grūto parką, sulaukusį tiek daug prieštaringų atsiliepimų. Ekskursija paliko didelį įspūdį net ir tiems, kurie vyko su išankstiniu nusistatymu: ši vieta - sovietmečio laikų propaganda, ir nieko daugiau. Nustebo, kokia rimta šio sumanymo idėja. Apgalvotai pateikta 50 metų istorijos atkarpa, griežtai atskirianti budelius nuo aukų.
Su daugeliu buvusių mokinių bendravimas mokykla nesibaigia. Jie dažnai skambina, kviečia į svečius ar klausia patarimo. Ir mūsų pokalbio metu suskambo telefonas - buvusi auklėtinė Eglė Žagelytė pasidžiaugė su mama išvažiuojanti į Palangą. Palinkėjusi gero oro ir atsisveikinusi Irina pasakojo: "Mes pasiilgstam vieni kitų. Artimai bendraujam su Šarakauskų šeima, nes Temira buvo mano mokinė, o Viktoras Bulkaitis mus vadina krikštatėviais". Abu pedagogai patenkinti savo darbu, nes gali pagelbėti žmonėms, nerandantiems tos pagalbos kitur. Kad ir pas psichologus, kurie kartais ima ir pribloškia laukiantį psichologinės paramos neregį pacientą klausimu: "Bet ko tu iš manęs nori?"
Apie visus šiuos ir daugelį kitų dalykų šnekėjomės labai jaukiame Ribikauskų bute su pilnu gėlių ir pomidorų balkonu. Kiekviena diena čia prasideda Juozo pasisveikinimu su savo išaugintais augalais. Gėlių, vaisių, daržovių auginimas - Juozo hobis: šioje srityje jis aistringas naujovių ieškotojas, egzotikos mėgėjas. Ne veltui šeimos kolektyviniame sode, šalia braškių, pomidorų ar agurkų, puikuojasi špinatai, Briuselio kopūstai, mums neįprasti mongoldai ar storuliai arbūzai. Irinos užduotys kur kas proziškesnės - idealiai sutvarkyti sodo namelį, prižiūrėti braškes.
Įdomi ir netikėta pasirodė dar viena Juozo Ribikausko aistra. Suvalkietis nuo Vilkaviškio, nuo pat vaikystės yra rimtai susidomėjęs slavų kalbomis. Be rusų, puikiai moka lenkų ir baltarusių kalbas. Baltarusių kalba jau seniai eilėraščius kuria. Ne vienas yra išspausdintas Lietuvos baltarusių leidžiamame laikraštyje "Runi". Sužavėti tokiu išskirtinu dėmesiu jų gimtajai kalbai Lietuvos baltarusiai Juozą net į savo laidą nacionalinėje televizijoje pasikvietė.
Tik po dviejų su puse valandos, praleistų besišnekučiuojant svetinguose pedagogų Ribikauskų namuose, susivokiau neuždavusi vieno svarbiausių klausimų: "O kaip gi klostosi šeimyninis gyvenimas?" Išgirdau, kad, vos gimus sūnui Andriui, visiems tapo aišku: šeima - svarbiausia, arba visur gerai - namuose geriausia. Andriui jau septyniolika, tačiau nuostata nepakito. Jie yra sveikos gyvensenos propaguotojai. Ne, ne vegetarai, bet tvirtai laikosi principo: kuo daugiau daržovių, vaisių ir minimaliai mėsos. Jei jau prakalbom apie virtuvės reikalus, reikia pridurti, kad čia kiekvienas turi savo vaidmenį. Lietuviškais patiekalais ar kepsniais, reikalaujančiais ypatingų kulinarinių fantazijų, vaišina Juozas, tradiciniais patiekalais - Irina.
Visa šeima mėgsta keliones. Daug gerų prisiminimų iš Sankt Peterburgo, Čekijos, Slovakijos ir kitų, ne mažiau nuostabių vietų. Tiesa, pastaruoju metu Irina linkusi išleisti į panašias išvykas vyrus vienus. Ji prisipažįsta, kad matymui silpnėjant tolimos kelionės ne tokios viliojančios, nors be nuolatinio judėjimo gyvenimo neįsivaizduoja.
Ir dar knygos. Jas skaito visa šeima. Abu pedagogai juokauja, kad jau nesižavi detektyvais, nebent kartais, kai pavargsta nuo įtampos. Šiaip jau abu domina klasika. Irina vis labiau linksta ir prie psichologinės bei filosofinės literatūros. Nors abu tėvai - humanitarai, sūnus nepasekė jų pavyzdžiu. Jis pasirinko tiksliuosius mokslus. Irina ir Juozas laimingi, kad Andrius ne tik gerai mokosi, bet ir yra prisirišęs prie namų.
Šiuose namuose nebūna tuščių, betikslių dienų. Nieko stebėtina, turbūt ištartų Irina ir Juozas, stengiamės būti kuo arčiau žemės Motinėlės ir kuo arčiau žmonių. Tai ne vien nuostabus, šildantis jausmas. Tai įpareigoja ir neleidžia apsnūsti ar pasinerti į abejingumo liūną. Kol esi reikalingas, tol jauti gyvenimo pilnatvę. Prisipažinkime: tai švenčiausia tiesa.
