RENGINIAI
Ramutė PINKEVIČIENĖ
LEMTIS IR ATIMA, IR DUODA
Daugelis jurbarkiečių tautodailininkę Juliją Baranauskienę pažįsta kaip paminklų, kryžių ir paveikslų autorę. Susilpnėjus regėjimui, savo kūrybines jėgas ji nukreipė į poeziją. Pernai išleidusi pirmąją eilėraščių knygelę "Užgesusių akių šviesa", J. Baranauskienė nenurimo ir neseniai vėl pasirodė kitas jos eilėraščių rinkinys "Aš ilgiuosi žvaigždės". Jį pristatydama eilėraščius redagavusi rajono literatų klubo "Švieselė" pirmininkė Onutė Čirvinskienė sakė: "Žinau, kad Julija turi svajonę pavasarį išleisti dar vieną knygelę. Vadinasi, ji dar kartą mums parodys savo širdies ir sielos dosnumą, bus pavyzdžiu, kaip gyventi su tokia sunkia gyvenimo našta".
Susirinkusieji pasveikinti savo bičiulę, kaimynę, kūrybos draugę, stebėjosi ir jos naujais paveikslais, pastele pieštais dabar jau silpnai matančios. Kai kas net abejojo, ar gali nematantis žmogus tokiais subtiliais atspalviais dangų, pievą nutapyti. Tačiau tautodailininkės ranka įgudusi, belieka tik paprašyti, kad reikiamos spalvos dažus marti paduotų, ir vėl atgimsta atminties saugomi mieli gamtos vaizdai.
Akmuo prabilo meile
J. Baranauskienė tautodailininke tapo sulaukusi pekiasdešimt penkerių, kai 1982 m. jos darbai respublikinėse parodose pelnė pripažinimą ir įvertinimą. Paveikslų nutapiusi ji sako gal kokį šimtą: grafikos darbų, peizažų, natiurmortų, portretų, Biblijos įkvėptų. Vėliau atėjo medinių kryžių laikas. Jie iškilo kapinėse, bažnyčių šventoriuose, partizanų įamžinimo vietose, Kryžių kalne, pasklido po įvairias Lietuvos vietoves. Tautodailininkė J. Baranauskienė suprojektavo Jurbarko kapinėse memorialą tremtiniams, sukūrė paminklą Negimusiam kūdikiui. O kur dar koplytstulpiai ir skulptūros skulptūrėlės. "Dirbi, džiaugiesi, net ir per naktį gali darbuotis, kad tik laiku pabaigtum, o visiško pasitenkinimo ir nepatiri. Atrodo, kad galėjo būti geriau," - prisiminimais dalijasi dailininkė.
Tačiau jos kūryba prasidėjo ne iš gero gyvenimo ar puikybės. Beprasmė dešimtmečio sūnaus Anatolijaus mirtis, kai vaiką su šuneliu rankose nušovė medžiotojas, trenkė motiną lyg žaibas, regis, širdį išplėšė. Sustingo ašaros, žodžiai prapuolė, kojas tarsi dalgiu nukirto. Mintis sukurti Anatolijui paminklą sujaukė ir apvertė visą gyvenimą. Susidoroti su akmeniu specialių žinių neturinti moteris nepabūgo, ir ji tai įrodė. Tačiau vis dėlto nelengva buvo perprasti akmens paslaptis, priversti jį paklusti ir prabilti meilės kalba. O kai pastatė paminklą sūnui, ėmė prašyti ir kiti - visiems reikėjo tokių paminklų, netgi įkalbėjo atidaryti paminklų dirbtuves. Sutiko Julija ir dirbo čia meistre, vedėja ir mokytoja - viskuo, kuo reikėjo, darbuotojų švelniai "mamute" vadinama. Poliravimo technikos Julija išmoko iš patyrusių meistrų, o viso kito mokė juodas, dulkinas kasdienos darbas. Stalčiuose guli padėkos raštai, kuriuos Julija tebesaugo: jie už išradingumą ir racionalizacinius pasiūlymus dėl paveikslų ir vaizdų iškalinėjimo granitiniuose paminkluose, dėl naujos formos gaminant kapų paminklus naudojant akmens atliekas, dėl paminklų, antkapių bronzinių užrašų pakeitimo balto cemento ir marmuro miltelių mišiniu. "Manęs akmuo labai klausė, todėl visi sakydavo, kad greitai ir lengvai su juo dirbu," - teigia menininkė.
Gabumai - tėvo duoti
J. Baranauskienė įsitikinusi, kad gabumus ir meilę žmonėms ji paveldėjo iš savo tėvo - Martyno Rinkevičiaus. Nors jis buvo bemokslis, tačiau ir be projektų, brėžinių sukūrė keptuvių, lankstų, varžtų ir vinių gamybos mašinas. Jo mašinos sklido po Lietuvą, ir tai šeimai padėjo atsistoti ant kojų. Jų namuose Kampinių kaime, Griškabūdžio valsčiuje, Šakių rajone, visuomet būdavo gausu žmonių, nes tėvelis jų neskirstė pagal pažiūras, tiesiog mylėjo visus gerus žmones ir su kiekvienu rasdavo, apie ką pasikalbėti. Net 1947 m. ištremtą į Tiumenės miškus M. Rinkevičių su šeima gelbėjo išradingumas. Kai tėvas, dirbdamas miško darbus, patobulino mašiną, gaminančią kablius miškui traukti, kad mažiau metalo virstų atliekomis, gaudavo nemokamus pietus, o, svarbiausia, pelnė pripažinimą.
Bet Julija neištvėrė tremtinės dalios, todėl grįžo į Lietuvą. Tačiau neilgam, nes buvo vėl sugrąžinta ir nublokšta į Kemerovską. Čia ji įsiprašė dirbti statybose su "aukštaūgiu" kranu. Grįžusi gimtinėn, ėmėsi siuvimo. Adata padėjo ir pačiai apsirengti, ir kitus papuošti. Nors sveikata J. Baranauskienė jau kuris laikas pasigirti negali, tačiau visas negales nustelbia jos gyvybingumas, noras viską išbandyti. Todėl ji grojo kanklėmis ir pianinu, fotografavo, grūdino plieną, restauravo baldus, darė paveikslų rėmus, kepė tortus, vairavo mašiną, kurį laiką vadovavo liaudies meistrams. 1999 m. Jurbarko krašto istorijos muziejui padovanojo apie pusę šimto savo paveikslų.
Eilės skraido dainomis
Dabar, tapusi pirmos grupės regėjimo invalide, guodžiasi eilėraščiais - paprastais, be įmantrumų, primenančiais liaudies dainas. Matyt, todėl nemažai J. Baranauskienės eilių jau skraido dainomis. Jas dainuoja LASS Jurbarko rajono tarybos moterų ansamblis, vadovaujamas Valdos Vasiliauskienės ir Dienos užimtumo centro moterų ansamblis, vadovaujamas Valdo Žemaičio, Jurbarko kultūros rūmų "Mituvos" ansamblis, vadovaujamas Vidmanto Žemliausko.
Beje, naujosios knygelės pristatyme pirmąkart pasirodė LASS Jurbarko rajono organizacijos liaudies muzikos kapela. Jos vadovas, armonika grojantis Valdas Žemaitis pasakojo, kad kapelą subūrė LASS Jurbarko rajono organizacijos tarybos pirmininkas Vytautas Andrijūnas. Jis kapeloje groja tamburinu - būgneliu su žvangučiais. Linas Linikas muša didesnį būgną, Aušra Masteikaitė-Mičulė pučia lumzdelį, akordeonu groja Leonas Lazaitis. Po šio koncerto L. Lazaitis prisipažino, kad pradžioje drebėjo ir rankos, ir kojos. Tačiau žiūrovai to nepastebėjo - vingrios melodijos keitė viena kitą. Kapelos vadovas svajoja, kad netrukus jų būryje ims griežti smuikininkas, o kad linksmiau būtų, suskambės ir dainos, tarp kurių būtinai išgirsime sukurtų Julijos Baranauskienės.
