Juozapas KairysJuozapas Kairys
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos kultūros reikalų komisijos pirmininkas

GYVENIMAS KEIČIASI, KULTŪRA - IŠLIEKA


- Esate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos narys, LASS centro tarybos kultūros reikalų komisijos pirmininkas. Kaip vertinate dabartinę LASS kultūrinę situaciją? Kas jums, kaip komisijos pirmininkui, teikia daugiausia vilčių, kas verčia labiausiai nerimauti?

- Pirmiausia, matyt, reikėtų apsibrėžti, kas sudaro sąvoką "kultūra". Kai, pavyzdžiui, kalbame apie senovės lietuvių kultūrą, galvoje turime ne tik dvasinę kultūrą, bet ir materialinę - gamybos priemones, amatus ir pan. Galima kalbėti apie atskiros klasės ar luomo kultūrą. Apsistosiu prie tokios kultūros sampratos, kurią vartoja ir kuria vadovaujasi mūsų komisija prie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos. Taigi netektų kalbėti apie sportą, nes jo plėtojimu rūpinasi Lietuvos aklųjų sporto federacija, nei apie ekonominę mūsų organizacijos veiklą, nors visi tikriausiai suprantame, kad ekonomika ir kultūra viena su kita glaudžiai susijusios. Po chaotiško ekonominių sanklodų keitimosi mūsų organizacijoje kultūrinis gyvenimas lyg ir normalizuojasi: savo veiklą aktyvina, nors ir nelabai gerai valstybės finansuojama, Lietuvos aklųjų biblioteka, aklieji lanko teatrus, koncertus, muziejus; žmonės vėl atgauna norą keliauti, dažnėja maršrutų į Vakarų Europą. Betgi daugiausia mūsų narių susibūrę į meno saviveiklos, amatų ir rankdarbių būrelius. Reguliariai vyksta įvairios meno saviveiklos šventės, apžiūros, festivaliai. Negaudami iš gamybinės veiklos pelno, negalime meno saviveiklos būrelių narių skatinti materialiai, tad ir būrelių, ir meno saviveiklos dalyvių, ir kultūros namų darbuotojų skaičius, lyginant su devintuoju praeito amžiaus dešimtmečiu, gerokai sumažėjo. Šiuo metu žmonių, dalyvaujančių meno saviveikloje, skaičius yra beveik pastovus, jis nežymiai mažėja dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia labai sparčiai mažėja mūsų įmonėse dirbančių aklųjų skaičius. Aišku, tie žmonės niekur neišnyko, tačiau dalis jų išsikeitė butus, išsikėlė į kitus mikrorajonus, į kaimus. Kai kurie jų įsijungė į rajonų meno saviveiklą, bet kiti taip ir liko šešėlyje. Antroji priežastis - ta karta, kuri mokėsi aklųjų institute, kur buvo skiriamas labai didelis dėmesys muzikai, meniniam žodžiui, jau paseno ir išeina amžino poilsio. Meną mėgstančių žmonių mažėja. Jaunimas nebenori tų formų, kurios buvo gyvybingos anksčiau. Pavyzdžiui, pokario metais prie kiekvieno tuometinio aklųjų kombinato veikė mišrus choras - 30, 50, Kaune buvo net 80 žmonių. Visi kombinatai stengėsi turėti pučiamųjų instrumentų orkestrus, visur buvo dramos būreliai. Senosios formos pamažu nyksta, apmiršta, tačiau gyvenimas nestovi vienoje vietoje, keičiasi, todėl ir aš norėčiau tikėti, kad senąsias formas pakeis naujos, labiau atitinkančios dabartinio gyvenimo ritmą ir poreikius. Kai ką jau galima pastebėti ir dabar: kuriasi estradinės grupės, pramoginės muzikos ansambliai, naują kvėpavimą įgauna kaimo kapelos. Prie visų kultūros namų (daugelis jų jau vadinasi kultūros centrais) veikia folkloriniai ansambliai.

Kelia nerimą, kad į meno saviveiklą ateina mažai jaunų žmonių. Jeigu pažvelgsime į statistiką, tai pamatysime, kad per paskutinį dešimtmetį smarkiai padaugėjo LASS narių, turinčių aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą (dabar jau yra 17 proc.). Tai labai gerai! Blogai, kad šie žmonės, besimokydami aukštosiose ar aukštesniosiose mokyklose, neįsijungia į jų meno kolektyvus, nevysto turimų sugebėjimų. Dabartiniai ir būsimieji studentai galėtų labai pagyvinti aklųjų bendruomenės kultūrinį gyvenimą, įlieti į jį šviežio kraujo. Kad ir ką žmogus bestudijuotų, kad ir kiek ko išmanytų, asmenybė be meno, be estetikos, nėra visavertė.

Mūsų kultūros centrai išliko, nors patys iš įmonių pelno jų nebeišlaikome. Žmonės netenka darbo, žiemą repetuoja nešildomose patalpose, o vis tiek susirenka, dirba. Ir tai džiugina. Kalbėdami apie meno saviveiklą, turime padaryti ir vieną mums ne visai palankią išvadą. Iki šiol galiojo nuostata, kad kiekviename kolektyve turėjo būti ne mažiau kaip 45 proc. dalyvių, turinčių regėjimo negalę. Išimtį darydavome tiktai šokių kolektyvams. Neregių procentas čia nebuvo nustatytas. Paskutinės apžiūros parodė, kad daugelis kolektyvų, ypač geresni, pasiekę aukštesnio meninio brandumo, jau neišlaiko šito 45 proc. aklųjų skaičiaus. Šiauliai, Klaipėda - na, galime manyti, kad tai provincija, kad trūksta gabių neregių ir pan. Tačiau reikalingo neregių skaičiaus nesurenka ir kai kurie Vilniaus kolektyvai, pavyzdžiui, folklorinis ansamblis "Versmė". Mano žiniomis, aklųjų šiame kolektyve dainuoja tik apie trečdalis. Ateityje, matyt, panašus aklųjų procentas vyraus daugelyje meno saviveiklos kolektyvų. Ar tai gerai? Tikriausiai, reikia nustatyti realų dalyvių procentinį santykį, nes kitaip neregiai praras laiko patikrintą, turiningą bendravimo formą.

Džiugina tai, jog netgi panaikinus LASS leidyklą, o paskui ir Brailio spaustuvę, knygų brailio raštu leidyba atsigauna. Knygas spausdina Lietuvos aklųjų biblioteka, UAB "Brailio spauda", Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, spausdinimo techniką įsigijo Fondas M95. Tai yra gerai. Blogai, kad iki šiol kultūros komisija niekaip negali surasti bendros kalbos su visais leidėjais. Patys leidėjai savo veiklos irgi nekoordinuoja. Knygų brailio raštu spausdinimas ir leidyba yra brangus malonumas. Jeigu nebus koordinacijos, ar neatsitiks taip, kad atskiri leidėjai pradės leisti labai panašią arba net identišką literatūrą? Reikėtų pasiekti, kad bent vienas egzempliorius, nesvarbu, kas knygą beleistų, atsidurtų Aklųjų bibliotekoje. Nors Lietuvos aklųjų biblioteka - ne Aklųjų ir silpnaregių sąjungos įstaiga, bet ji vis tiek yra kultūros komisijos akiratyje. Džiugina, kad biblioteka globoja akluosius literatus. Literatų klubai veikia Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, kažkada labai aktyvūs buvo šiauliečiai. Gerai, kad remiama neprofesionalių literatų knygų leidyba, norėtųsi, kad programose jai liktų vietos ir ateityje. Manau, kad ne taip jau daug nusidedame išleisdami kartais ne tokios didelės meninės vertės knygas. Dabar, kai knygas leidžia visi, kas turi pinigų, gali rasti, ko tik nori: nuo šedevrų iki labai abejotinos vertės kūrinėlių. Biblioteka leidžia garsines knygas - baigėme su ritiniais magnetofonais, perėjome prie kasetinių. Dabar jau pasigirsta kalbų, kad ir kasetės greitai bus tik istorija. Mano supratimu, kasetės ir kasetiniai magnetofonai tarp neregių išliks dar ilgai.

Vis svarbesnę vietą mūsų gyvenime vaidina kompiuteriai, tačiau panagrinėjus LASS narių struktūrą matyti, kad daugiau nei pusė jos - pensinio amžiaus žmonės ir jiems susigyventi su kompiuteriu jau tikriausiai nelabai išeis. Daug žmonių turi tik pradinį išsilavinimą (41 proc.) - jie irgi niekada neatsisės prie kompiuterio. Aklieji jau turi realią galimybę naudotis internetu, tačiau kiek mūsų organizacijos narių juo tesinaudoja ir ką ten skaito? Gal kokį "Lietuvos rytą", dar vieną kitą lietuvišką laikraštį. Kiek iš mūsų gerai moka vokiečių ir ypač anglų kalbą? Man kelia nerimą, kad mes užsispyrę laikomės vokiečių kalbos. Norėsime to ar nenorėsime, pagrindinė pasaulio kalba bus anglų. Jeigu bendrausime vien tik su kompiuteriu ir su internetu, tai pasigesime kito žmogaus, užsidarysime, greičiau susvetimėsime. Kompiuteriai turi labai didelę ateitį, tačiau esu įsitikinęs - tik jais apsiriboti negalime. Poreikis žmogui būti tarp žmonių, bendrauti, išreikšti save niekur neišnyks.

Ateityje galėtume daryti taip, kaip darydavo Vokietijos Demokratinės Respublikos aklieji: rašyti projektus, gauti lėšų ir organizuoti, pavyzdžiui, chorinio ar folklorinio dainavimo savaitę trunkančias kūrybines stovyklas. Tokioms stovykloms reikėtų iš anksto pasiruošti, atsispausdinti brailio raštu natas, iš anksto aptarti repertuarą. Ateityje meno saviveikloje turėtų vyrauti ruošimosi namuose ir kūrybinių stovyklų formos.

- LASS yra visuomeninė organizacija: ji neleidžia įstatymų, nekuria programų, kurios galėtų iš esmės pakeisti valstybės ir jos piliečių gyvenimą. Ir vis dėlto: ką bendradarbiaudami su valstybinėmis institucijomis galėtume ir turėtume padaryti norėdami ir ateityje plėtoti savo kultūrinę veiklą?

- Visų pirma mes turėtume pasiekti, kad į programas, kurias teikiame Invalidų reikalų tarybai prie Lietuvos Vyriausybės, galėtume įtraukti ir kultūrą. Anksčiau bent jau oficialiai buvo pripažįstama, kad aklieji turi kultūrą, kad tą kultūrą mums reikia plėtoti. Dabar gi kultūra net neįtraukta į Valstybinės invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos programą. Jeigu norime kultūriniams poreikiams gauti lėšų, jas reikia slėpti po kitais projektais, įvardyti kitais žodžiais ir griebtis visokių kitokių triukų. Dirbdami tik visuomeniniais pagrindais, toli nenueisime.

Kita kryptis - turėtume aktyvinti savo kultūros namų, kultūros centrų darbą taip, kad mums nereikėtų kokių nors tarpininkų, organizuojančių neįgalių žmonių kultūrinį gyvenimą, reginčiųjų atlikėjų koncertus aklųjų bendruomenėse ir pan. Kauno kultūros namai puikiausiai apsieina be jokių tarpininkų: sėkmingai bendrauja su aktoriais, populiariausiais Kauno estrados dainininkais. Šitą darbą mums reikia dirbti, nes, jei nedirbsime mes, tada atsiras kiti, kurie jo imsis. Mūsų kultūros įstaigoms reikėtų pradėti bendrauti su Trečiojo amžiaus universitetu.

Mūsų žmonėms šitas Trečiojo amžiaus universitetas galėtų būti labai reikalingas ir naudingas. Galėtų būti organizuojamos paskaitos apie sveikatą, vyresnių žmonių pasiekimus ir pan. Iki šiol kalbėjau apie meno saviveiklą, atskirai reikėtų aptarti profesionalųjį meną.

Profesionalus menas neregiams yra didelis stimulas dirbti, tobulėti. Turime profesionalų neregių chorą "Vilnius", neseniai pradėjusį ketvirtąjį savo veiklos dešimtmetį. Didelį nerimą kelia choro ateitis. Choro finansavimas nuo 700 tūkst. litų 1997 m. sumažėjo iki 520 tūkst. šiais metais - kasmet ima po keliasdešimt tūkstančių ir nukerpa. Papildomi užsidirbimo šaltiniai su kiekvienais metais irgi mažėja. Rašome projektus, dalyvaujame įvairiuose festivaliuose, bet tai ne išsigelbėjimas. 1993 m. pradžioje dėl lėšų trūkumo buvome priversti panaikinti profesionalų aklųjų pučiamųjų orkestrą - tai buvo unikalus kolektyvas ir didelė netektis, kad jį praradome. Aklųjų choro ateitis priklausys ne tik nuo lėšų, bet čia jau bendresni, visos mūsų organizacijos politikos dalykai. Tarkime, lėšų mes kaip nors gausime ir žmogui galėsime mokėti minimumą arba net šiek tiek daugiau. Kaip galima jaunam žmogui, gaunančiam 400 ar 500 litų atlyginimą, pradėti gyventi mieste: samdytis kambarį, pavalgyti, apsirengti? Turbūt nelabai realu. Grįžtu prie savo prieš keletą mėnesių jau išsakytos minties, kad aklųjų įmonėse reikėtų steigti pensionus, dienos centrus. Dabar aklųjų įmonėse dirba apie 360 žmonių. Šiek tiek daugiau Vilniuje ir Kaune: likusios trys labiau primena dirbtuvėles negu įmones. Kai kurios mūsų įmonės skęsta skolose ir, atvirai kalbant, nematau, kaip iš tų skolų jos galėtų išbristi per metus tegaudamos kelių tukstančių litų balansinį pelną. Kauniečiai pardavė vieną korpusą - kas pasikeitė? Ar ir toliau taip pamažu išsiparduosime? Vilniuje patalpų klausimas nėra toks aktualus: be įmonės turime didelį pastatą Žemaitės g. 21, pastatą Naugarduko g. 91, tačiau kituose miestuose įmonių patalpos galėtų virsti neregių būrimosi ir gyvenimo salelėmis. Imkime kad ir Kauno įmonę: joje galėtų būti ir dirbtuvės, kurios dirbtų pagal užsakymus, ir bendrabutis, kur žmonės gyventų. LASS neturėtų iš ko šitokį bendrabutį išlaikyti, todėl reikėtų su savivaldybe sudaryti sutartį, kad čia būtų įsteigtas pensionas ar nedidelis jo filialas. Ar Lietuvai reikia penkių tokių pensionų, nežinau, gal užtektų dviejų. Šalia pensionų, po vienu stogu, galėtų įsikurti ir reabilitacijos centrai. Danai savo reabilitacijos centrą statė iš aukų ir iš valstybės, o mes jau turime pastatus, juos reikia tik pritaikyti ir "neišparceliuoti". Vieni, be Vyriausybės, savivaldybių paramos ir pritarimo, šito nepadarysime. Suprantu, kad šie mano svarstymai jau išeina už kultūrinės veiklos ribų, tačiau kultūrą kuria dar kol kas ne kompiuteriai, o žmonės, ir todėl labai svarbu, kur ir kaip jie gyvens, veiks atskirai ar susibūrę į bendruomenę.

- Jeigu mūsų pačių organizacijos kultūrinėje veikloje yra keistinų dalykų ar spragų, ką artimiausiu metu reikėtų padaryti, kad jų neliktų?

- Pirmiausia turėtume daug ir intensyviai diskutuoti "Mūsų žodžio" puslapiuose, susirinkę mažomis ir didesnėmis grupelėmis, kaip gyvensime ateityje: būsime bendruomenė ar išsisklaidysime, imsime veikti kas sau. Nuo mūsų apsisprendimo didele dalimi priklausys ir tai, kaip, kokiomis kryptimis plėtosis kultūrinė aklųjų veikla. Visa aklųjų judėjimo istorija rodo, kad esame stiprūs tik susibūrę į organizaciją. Jeigu taip, tai artėjančiame LASS suvažiavime turime diskutuoti, ką daryti ir kaip gyventi. Nuo mūsų pačių priklauso, ar pakeisime požiūrį į savo organizaciją. Visi šaukiame: ką LASS mums duos, kokią iš jos turėsime naudą? Savęs neklausiame: ką mes šitai organizacijai duosime, kiek mes jai būsime naudingi? Reikėtų, kad visi aklieji - ir LASS nariai, ir ne nariai daugiau žinotų apie mūsų organizaciją. Šiek tiek kelia nerimą tai, kad mūsų organizacija siaurina veiklos apimtis: kuriasi kitos, smulkesnės aklųjų organizacijos. Tai nėra blogai, bet šitas reiškinys galėtų būti ir įspėjimas, kad nepastebime veiklių žmonių ir jų neįsileidžiame į savo tarpą. Norėčiau tikėti, kad kultūriniu aklųjų gyvenimu ir toliau rūpinsis LASS, o ne kokia nors nauja organizacija.

- Kaip pasikeis LASS kultūrinė veikla po penkerių ar dešimties metų?

- Liūdniausia, kad aklųjų dar bus. Šitas "luomas" greitai dar neišnyks ir todėl bus aklųjų kultūra, aklųjų meno saviveikla. Praeis visas šitas laukinio kapitalizmo tarpsnis. Mes patys, matyt, išmoksime būti ne tik ėmėjais, bet ir davėjais. Dalyvavimas meno saviveikloje jau irgi yra tam tikra davimo kitiems forma. Žmonės taps vis labiau išsilavinę, kompiuteriai, internetas leis žinoti, kad yra tobulesnių asmenybių negu tu pats, todėl žmogus pasidarys geresnis, draugiškesnis ir ta mūsų organizacija veiks kitokiais principais. Suprantu, kad tai idealistinis požiūris, tačiau tas požiūris neatsirado tuščioje vietoje. Man yra tekę sutikti ne vieną regintį žmogų, anksčiau nesusidūrusį su aklaisiais, kuris yra delikačiai ėmęs ir paklausęs: "Turbūt pas jus yra visai kitaip, kaip pas mus nėra pykčio, pavydo, vienas kitą turbūt labai gerbiate?" Ir labai liūdna, kai negali žmogui atsakyti taip optimistiškai, kaip jis mano. Reikia bijoti, kad mes savęs nepervertintume, nepasidarytume visažiniai. Tai taikytina ir organizacijos veiklai, ir atskirų aklųjų pastangoms integruotis į reginčiųjų visuomenę - didelė tikimybė, kad neregys, atsidūręs tarp reginčių žmonių, susilauks iš jų dažniau liaupsių, komplimentų, koks jis talentingas, negu priekaištų ar neigiamų vertinimų. Svarbu nepamesti galvos ir realiai vertinti savo galimybes. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių organizacija liks, tobulės. Meno saviveikla irgi liks, nes liks poreikis išreikšti save.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]