IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

 

PROTĖVIŲ ŽEMĖJĖ APSILANKIUS


Pastaruoju metu labai daug diskutuojama apie Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį, jos tolimesnės raidos perspektyvas. Mums, lietuviams, rūpi šios Rusijos srities gyvenimas, ateitis ir ten gyvenančių mūsų tautiečių nuotaikos bei kasdienybė.

Vilniečiai prie Karaliaučiaus katedrosLASS Vilniaus kultūros namai šių metų birželio 2-3 dienomis suorganizavo koncertinę pažintinę kelionę į mūsų gražiai vadinamą Mažąją Lietuvą. Į turistinę kelionę išsirengė Vilniaus aklųjų etnografinis ansamblis "Versmė" ir tautinių šokių grupė "Šimtažiedis". Drauge vyko ir keletas žmonių, besidominčių šio krašto istorija bei dabartimi.

Pateiksime keletą enciklopedinių duomenų apie šią sritį. Ši Rusijos Federacijos gyvenamoji sala Kaliningrado sritis nuo Maskvos nutolusi 1200 km. Sritis įkurta po Antrojo pasaulinio karo 1947 04 07. Sritis daugiau kaip 4 kartus mažesnė už Lietuvą, joje gyvena 900 tūkst. gyventojų. Daugiau kaip pusė jų gyvena Kaliningrado mieste. Absoliuti dauguma srities gyventojų atvykę iš kitur. Čia gyvena daugiau kaip 90 tautybių žmonių, iš jų - 20 tūkstančių lietuvių. Nemaža dalis lietuvių nutautėję ir menkai bemoka lietuviškai. Aklųjų ir silpnaregių yra apie 2 tūkstančiai.

 

Pažintis su Mažąja Lietuva

Vos pravažiavus Rusijos Federacijos muitinę, mus pasitiko ekskursijos vadovas Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Šis energingas ir įdomus žmogus kilęs nuo Vilkaviškio. Jis nuo 1988 metų rūpinasi lietuvių bendruomenės reikalais Karaliaučiaus krašte. Pirmieji jo žodžiai buvo: "Sveiki atvykę į stebuklų šalį!" Nors ir labai keista, šie jo žodžiai pasitvirtino: Rusijos muitininkai, pamatę, kad mes vežame nemažai literatūros lietuvių kalba, ėmė atidžiai ją tikrinti. Suradę religinės literatūros, skirtos lietuviškoms parapijoms, sulaikė ir liepė grąžinti Lietuvos muitininkams.

Važiuodami grožėjomės miškais, pakelėse matėsi platūs nedirbami laukai (kolūkiai ir tarybiniai ūkiai sunyko), peizažą puošė išlikę pakelės medžių eilės.

Pirmasis sustojimas buvo Ragainėje (Nemane). Vėl netikėtumas - viduryje miesto stūksojo XIII amžiaus didingos pilies griuvėsiai. Pilies kieme atsivėrusi panorama stebino praeities didingumu, aukštai aukštai žaliavo žolė ir augo medeliai, o griuvėsių viršūnę vainikavo didelis gandralizdis. Karo verpetų buvo sunaikinta tiktai viršutinė pilies dalis, sudegintas stogas. Sunku buvo patikėti ekskursijos vadovo žodžiais, kad, 1965 metais sukant karinį filmą, pilis buvo sprogdinama autentiškiems karo vaizdams atkurti. Ragainėje aplankėme buvusią bažnyčią, kurioje kadaise kunigavo lietuvių raštijos pradininkas Martynas Mažvydas, 1547 m. išleidęs pirmąją lietuvišką knygą. Šiuo metu pastatas atrodo apgailėtinai. Amžių išbandymus jis išlaikė tik dėl to, kad statinio sienos labai storos ir tvirtos. Po karo čia buvo apgyvendintos šeimos ir tik paskutiniais metais keli kambariai skirti Ragainės lietuvių bendruomenei. Čia įkurta ir lietuviškų knygų biblioteka. Vaizdas apgailėtinas, bet širdžiai mielas pats faktas.

Tolimesnis kelias vedė į buvusią lietuvybės salą - Tolminkiemį (Čistyje Prudy). Birželio 2 dieną čia buvo susirinkę keli šimtai lietuvių ir jiems prijaučiančių vietos gyventojų. Ta diena buvo skirta aplinkai tvarkyti. Keletui ir mūsų grupės narių paėmus dalgį į rankas teko garbė išpjauti ne vieną pradalgę. Mūsų etnografinis ansamblis Kristijono Donelaičio bažnyčioje-muziejuje nuotaikingai koncertavo ir kėlė nuotaiką susirinkusiems. Susipažinome su muziejaus ekspozicija. Eksponatai aiškinami keliomis kalbomis. Mums gimė mintis papildyti muziejaus eksponatus K. Donelaičio kūryba, išleista brailio raštu ir įgarsinta.

Įsruties (Černiachovskio) katalikų bažnyčioje, kur pamaldos vyksta lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, koncertavo etnografinis ansamblis ir šokių kolektyvas. Teko bendrauti su vietos gyventojais. Kai kurie gana gerai kalbėjo lietuviškai. Prie mūsų priėjęs neregys Anatolijus net paklausė, ar Lietuvos aklųjų įmonės negalėtų jam duoti namudinio darbo. Klausė patarimų, kuo jis galėtų užsiimti, nes vietos aklųjų organizacija jam visai nieko negali padėti.

Susitikimas su neregiais

Sekmadienio pavakarę Karaliaučiuje (Kaliningrade) susitikome su vietos neregiais. Mūsų meno mėgėjai koncertavo aklųjų draugijos salėje. Susirinko kelios dešimtys neregių, nors vietiniai kalbėjo, kad norinčių susitikti su lietuviais buvo daug daugiau. Sutrukdė nelauktai didelė liūtis, kuri ir mums apsunkino kelionę. Sunkiai "plaukė" kai kuriomis gatvėmis ir mūsų autobusas. Nepaisant visko, susitikimas buvo nuoširdus. Mūsiškiams pradėjus koncertuoti, užsimezgė abipusis kontaktas. Žiūrovams buvo išdalinti mušamieji instrumentai ir visi drauge atliko vieną kūrinį. Pakili nuotaika vyravo visą laiką. Po koncerto bendravome su vietos neregiais. Įsitikinome, kad kaimynai gyvena sunkiau negu mes. Invalidų pensijos ir uždarbis daug mažesni nei Lietuvoje. Visoje Kaliningrado srityje gyvena 2060 neregių ir silpnaregių. Iš jų aklųjų draugijos narių - 1600. Dirbančių yra tiktai apie 100 žmonių. Veikia tiktai viena įmonė Karaliaučiuje (anksčiau buvo 3), kurioje dirba 25 regėjimo invalidai (prieš 10 metų čia dirbo net 300 darbininkų). Čia gaminama elektros instaliacijos kištukiniai lizdai, kištukai ir šiek tiek kanceliarinių prekių. Gaminių dizainas ne visai atitinka šių dienų reikalavimus, todėl sunku surasti pirkėjų. Gaminiai parduodami tiktai Rusijoje.

Invalidų gaunama pensija - apie 100 litų mūsų pinigais. Didesnes pensijas gauna tik karo invalidai. Dirbantieji gauna ne visą pensiją. Be to, keli neregiai dirba aklųjų mokykloje, keletas užsiima masažu, pora dirba dėstytojais Karaliaučiaus universitete, o likusioji dauguma neregių iš aklųjų draugijos rimtesnės paramos negauna ir verčiasi, kaip išmanydami. Keletas prekiauja turguje. Pašnekovai akcentavo, kad rimtai verslu niekas neužsiima, išskyrus vieną silpnaregį, kuris turi poilsio namus Krante (Zelenogradske). Požiūris į privačią nuosavybę - kitoks nei mūsų. Jie vis dar mano, kad jais turi rūpintis valstybė. Beveik visi butai neprivatizuoti. Žmonės to net nenori. Pajutome, kad jie vis dar jaučia nostalgiją sovietinių laikų "gerovei".

Karaliaučiuje ir visur kitur meno saviveikla taip pat merdi. Jie su pavydu žiūrėjo į mūsų atlikėjus ir apgailestavo, kad mes "atsiskyrėme". Karaliaučiuje veikia tik vienas choras ir šokių būrelis.

Karaliaučiuje yra silpnaregių mokykla, kur mokosi 136 moksleiviai. Mokykla palaiko ryšius tik su Rusijos Federacija. Šios srities aklieji vaikai yra priversti vykti mokytis į Maskvos arba Sankt Peterburgo aklųjų mokyklas. Be to, prie aklųjų draugijos yra švietimo klubas, analogiškas vakarinėms mokykloms, kur dvejus metus gali mokytis suaugę aklieji. Nuo šių mokslo metų šiame klube pabandyta mokyti du ikimokyklinio amžiaus akluosius vaikus, kurie po metų turėtų pradėti mokytis Karaliaučiaus silpnaregių mokykloje, nes į Rusiją labai brangu ir nepatogu važiuoti.

Aklųjų biblioteka

Nuo 1967 metų Karaliaučiuje veikia aklųjų biblioteka, kuri priklauso Kultūros ministerijai. Jos darbo principai su skaitytojais panašūs į mūsų bibliotekos. Kaupia brailio, garsines ir reginčiųjų knygas. Turi sukaupę 33 tūkst. knygų fondą. Didesniuose srities miestuose turi filialus. Akluosius ir jų šeimų narius aprūpina literatūra. Biblioteka turi apie 1400 skaitytojų. Daugiausia skaitomos garsinės knygos. Magnetofonais nemokamai aprūpinti visi skaitytojai. Iki šiol jie dar naudoja seno tipo magnetinę juostą ir labai giria lietuviškus juostinius magnetofonus "Elfa", kurių mes prieš kelerius metus atsisakėme.

Bibliotekoje dirba 12 darbuotojų, visi jie dirba pagal sudarytas terminuotas sutartis. Direktorė Tatjana Trubina bibliotekai vadovauja daugelį metų. Jos nuomone, biblioteka gyvena ne pačius geriausius laikus. Praeitame dešimtmetyje buvo metas, kai iš Maskvos negaudavo jokių knygų, jautėsi esą toli nuo centro, užmiršti ir niekam nereikalingi. Ji savo iniciatyva apsilankė Vokietijoje, ten užmezgė kontaktus su Leipcigo aklųjų biblioteka, iš kur iki šiol jiems siunčiama panaudotų garso kasečių. Šias kasetes jie keičia Minske į įrašytas. Už 3 tuščias gauna 1 įrašytą. Paskutiniais metais ir maskviečiai juos prisiminė. Direktorė puoselėja mintį garsinti vietoje knygas.

Aklųjų biblioteka čia tapo ir savotišku kompiuterinės technikos centru. Prieš metus neregys Andrejus Chochlovas savarankiškai išmoko dirbti kompiuteriu. Direktorė, pastebėjusi jo gabumus, įdarbino bibliotekoje. Jų abiejų iniciatyva buvo parengta programa ir biblioteka įsigijo 2 kompiuterius. Nuo šių metų vasario mėnesio pradėjo neregius ir silpnaregius mokyti dirbti kompiuteriu. Nuo rugsėjo mėnesio jau planuoja priimti mokytis 15 neregių ir silpnaregių. Tiesa, iki šiol ši veikla nėra oficialiai vietos valdininkų įregistruota, nes ir ten didelis biurokratizmas. Sužinoję, kad Lietuvoje kompiuteriais leidžiamos garsinės ir brailio knygos, norėtų tą patį daryti ir jie - būtų savarankiškesni, mažiau priklausytų nuo Maskvos.

Lietuvybės šaknys prūsų žemėje

Karaliaučiuje sutikome lietuvį neregį, atvykusį iš Prienų, - Kazį Anusevičių. Jis seniau, prieš 50 metų, būdamas vaikas čia atvyko su motina "laimės ieškoti". Vėliau baigė suaugusių aklųjų vidurinę mokyklą, vedė, susirado darbą ir gyvena iki šiol. Į klausimą, kaip gyvena, atsakė, kad labai blogai: darbo nėra, pensija maža, negalima pragyventi. Jis pasakojo, kad Kaliningrade pažįsta 4-5 neregius lietuvius. Kol turėjo darbą ir dirbo aklųjų įmonėje, visi artimai bendravo. Paskutiniais metais ryšiai nutrūko. Jis žinąs, kad neregių lietuvių yra ir kituose aplinkiniuose miestuose bei gyvenvietėse, bet ryšių su jais neturi. Pats ryšius su Lietuva palaiko - kartais aplanko gimines Kaune. Nors pats kalba lietuviškai, bet nei dukra, nei anūkė lietuviškai nemoka. Paklausus, ką žino apie Lietuvos akluosius, nieko negalėjo pasakyti. Tik vis klausinėjo: "Kaip jums Lietuvoje, gal geriau nei čia?" Prižadėjome siųsti įgarsintų knygų lietuvių kalba. Jis nudžiugo ir pažadėjo pasakysiąs tokią gerą žinią ir kitiems lietuviams neregiams.

Apsilankius pas kaimynus sunku patikėti, jog civilizuotos Europos viduryje yra tokia kontrastų šalis, kurioje susipina buvusios didingos praeities istorija su šių dienų apgailėtina realybe. Džiugu buvo jausti, jog šiame krašte atgimsta Prūsijos ir Lietuvos protėvių dvasia ir vis tvirtesnes pozicijas užima lietuvybė. Vis daugiau nutautėjusių lietuvių stengiasi išmokti tėvų kalbą ir vadina save lietuviais. Bene didžiausią vaidmenį čia vaidina lietuviškų parapijų steigimas prie katalikų bažnyčių. Atvykęs iš Lietuvos kunigas Anupras Gauronskas yra įkūręs net 14 lietuviškų parapijų. Už tai Lietuvos prezidentas jį 1997 m. apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Srityje veikia aštuoniolika organizacijų, besirūpinančių lietuviais ir lietuvybe. Vidurinėse mokyklose vis daugiau atidaroma lietuviškų klasių. Lietuvių kalbos mokytojus vienija įkurta mokytojų asociacija - pirmininkas Aleksas Bartnikas. Pastarojo iniciatyva prieš kelerius metus Įsruties pedagoginėje kolegijoje pradėti ruošti lietuvių kalbos mokytojai srities mokykloms.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]