GYVENIMO AKTUALIJOS
NUO REFORMOS IKI ĮDARBINIMO
Su socialinės apsaugos ir darbo viceministre, Invalidų reikalų tarybos pirmininke
Rasa Melnikiene susitikome gegužės pabaigoje. Mūsų susitikimo tikslas buvo naujoji Invalidumo nustatymo reforma, jos eiga ir jos pavidalai. Skaitytojams priminsime, kad reformą vasario viduryje patvirtino LR Vyriausybė ir kad apie jos priežastis bei tikslus prieš keletą mėnesių ("MŽ", Nr. 3) jau pasakojo ją rengusios grupės vadovas Romualdas Klimavičius. Tada R. Klimavičius sakė, kad artimiausiu metu turi būti parengtas reformos įgyvendinimo planas, tad kalbantis su R. Melnikiene rūpėjo labai konkretūs dalykai: kas, kaip ir kada? Pokalbio metu palietėme ir kitus neįgaliems žmonėms svarbius ir skaudžius reikalus.
- Ar jau žinoma, kokiais etapais reforma vyks, ar galite įvardyti konkrečias datas?
- Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi ir pateikusi Vyriausybei "Invalidumo nustatymo reformos koncepcijos įgyvendinimo priemonių planą". Reformai reikalingi teisės aktai turėtų būti parengti iki 2003 m., o ji pati prasidėtų nuo 2005 m. Turime ne tik parengti ir priimti reikalingus teisės aktus, bet ir išmokyti specialistus dirbti pagal naujas metodikas ir naujus reikalavimus. Dabartinė invalidumo nustatymo tvarka galioja jau keli dešimtmečiai, o vis tiek kyla konfliktinių situacijų - žmonės nepatenkinti Medicininės socialinės ekspertizės komisijos sprendimais. Nauja tvarka gali sukelti nemažą sumaištį, jeigu invalidumą nustatančių įstaigų specialistai nebus pasirengę jos įgyvendinti.
- Kokius naujus teisės aktus reikės priimti, kokius įstatymus keisti?
- Tų teisės aktų nemažai, paminėsiu tiktai svarbesnius momentus. Naujojoje reformoje atsiranda sąvoka "specialūs poreikiai", reikės apibrėžti, kas jie yra. Atsižvelgiant į laikmečio reikalavimus, bus taisomas Invalidų socialinės integracijos įstatymas. Invalidų reikalų taryba šiuo metu rengia naują - 2003-2013 m. Invalidų socialinės integracijos programą. Projektas greitai bus pateiktas visuomenei svarstyti, metų pabaigoje jam turėtų pritarti ir Vyriausybė. Šioje programoje jau irgi numatyta, kad bus keičiama invalidumo nustatymo tvarka.
- Ką reforma pakeis, ką nauja atneš į neįgalių žmonių gyvenimą?
- Žmonės laukia blogų žinių, bet jų tikrai nebus. Reforma nepablogins neįgalių žmonių padėties. Yra dvi svarbiausios naujovės.
1. Invalidumo nustatymas visų pirma bus susietas su darbingumo netekimu. Jeigu žmogus yra darbingo amžiaus ir negali gauti pajamų dėl savo neįgalumo, tai valstybė tas pajamas jam turi kompensuoti. Jeigu žmogus yra pensinio amžiaus, jam mokama senatvės pensija.
2. Specialieji poreikiai. Įvairiose šalyse šie poreikiai įvardijami skirtingai, bet vienokie ar kitokie jie egzistuoja. Lietuvoje žmonės, turėdami I ar II invalidumo grupę, gauna praktiškai tas pačias lengvatas. Vienokia pagalba reikalinga turintiems regėjimo, kitokia - judėjimo negalę. Manome, kad, diferencijavę poreikius, galėsime kiekvienai neįgalių žmonių grupei suteikti tokią pagalbą, kokia jiems labiausiai reikalinga.
- Kada ketinama keisti Invalidų socialinės integracijos įstatymą? Kas rengs jo pakeitimus?
- Invalidų socialinės integracijos įstatymas turi būti parengtas ir priimtas kitais metais. Jau nusistovėjo tvarka, kad rengdami panašius projektus bendradarbiaujame su Invalidų reikalų taryba. Parengę darbinį variantą, jį apsvarstyti kviečiame pačias neįgaliųjų organizacijas.
- Būdama Seimo narė, dirbote biudžeto ir finansų komitete. Socialiniai reikalai jums pačiai šiek tiek nauja sritis. Minusai: reikia laiko ir pastangų perprasti jos "žaidimo taisykles", visus niuansus, pliusas - žmogus, atėjęs iš šalies, dažnai pamato daugiau negu tas, kuris šitame katile verda kelerius ar net keliolika metų. Taigi žvilgsnis iš šalies...
- Lietuvoje nuveikta nemažai neįgaliųjų organizacijoms bendraujant su valstybinėmis institucijomis. Sprendimus dėl reabilitacijos programų dažniausiai priima nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos. Šitoks modelis yra naujas net lyginant su didesnę šio darbo patirtį turinčiomis demokratinėmis valstybėmis. Tai yra pažangu, bet atsirado ir problemų. Programą įgyvendina neįgaliųjų organizacijos, todėl jos efektyvumas, pagalba neįgaliesiems kuriame nors mieste ar rajone priklauso tiktai nuo tų organizacijų aktyvumo, nuo jų skyrių vadovų noro ir mokėjimo dirbti. Jeigu organizacijų vadovai nėra aktyvūs, nėra pasirengę šitam darbui, tai ir to rajono ar miesto neįgalieji paramos gauna daug mažiau negu kaimyninio. Ne visur neįgaliųjų organizacijoms pasiseka konstruktyviai bendradarbiauti su savivaldybėmis. Vietos valdžia nevienodai prisideda prie reabilitacijos programų įgyvendinimo. Norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną aplinkybę: didesnę pagalbą gauna žmonės, priklausantys neįgaliųjų organizacijoms negu joms nepriklausantys. O tai irgi nėra teisinga. Diskusijai Invalidų reikalų taryboje kviesime ne tik ministerijų, bet ir savivaldybių atstovus. Turėtume pasiekti, kad Invalidų reabilitacijos programa, realizuojama per Invalidų reikalų tarybą, būtų tolygiai įgyvendinama visoje Lietuvoje ir pasiektų visų miestų, visų rajonų neįgaliuosius. Dar vienas dalykas, kurį spėjau pastebėti: jaunų neįgalių žmonių poreikiai labai skiriasi nuo pagyvenusių žmonių poreikių. Jaunimas ypatingai akcentuoja profesinę veiklą, galimybę dirbti. Mes dažnai girdime sakant, kad, jeigu sveikieji neturi darbo, tai ką bekalbėti apie neįgalius? Bet tokia mintis, mano nuomone, yra užliūliuojanti, ji skatina nieko neveikti. Turėtų būti stiprinama neįgaliųjų užimtumo programa. Labai svarbu, kad pasirinktume efektyvias įdarbinimo paramos formas. Artimiausiu metu rinksimės į Ūkio ministeriją, kalbėsimės apie neįgaliųjų įmones, nes čia yra labai daug problemų. Šitoms įmonėms skiriamos gana didelės lėšos, bet ta parama be naudos. Aišku, kaip ir reginčių įmonėse, čia labai svarbu profesionali vadyba, bet ir šito, matyt, neužtenka. Dabar įmonėms teikiamos SODROS ir energetinių resursų mokesčių lengvatos. Atliktas auditas parodė, kad šios lėšos ne visada naudojamos tikslingai. Pradėsime diskutuoti, ar ne laikas pereiti prie konkrečių neįgaliems žmonėms skirtų darbo vietų dotavimo? Vienokios lengvatos darbdaviams turėtų būti taikomos tada, kai įdarbinamas I, kitokios - kai II ar III grupės invalidas. Reikia tartis su darbdaviais, pavyzdžiui, su Pramonininkų asociacija, kokios paramos formos jiems būtų priimtiniausios. Labai svarbu, kad neįgalius žmones priimtų ir valstybinės įstaigos. Šiaip ar taip, aišku viena: dabartiniai įdarbinimo modeliai nėra efektyvūs ir todėl turime ieškoti naujų.
Kalbėjosi Alvydas VALENTA
