LASS LITERATŲ KŪRYBA
Juozas MARCINKUS
IŠPAŽINTIS
(Ištrauka iš apysakos "Gyvenimo slenkstis")
Juliaus koja neblogai sugijo, tik ant prakirstos pėdos liko gilus randas, apkepęs krauju su pūlinukais. Pagaliau jis įprato neblogai orientuotis kambaryje, priemenėje ir kieme, per daug nenutoldamas nuo pastato, kurį gerai jautė savo itin sunkiai sužeistu veidu. Dešiniosios rankos galūnė visą laiką buvo apibintuota, nes nuo mažiausio prisilietimo prie kietesnio daikto Juliukas vos girdimai sudejuodavo nuo dilginančio skausmo. Nupjauta ranka dar ilgai skaudėdavo, ypač nuo žvarbaus žiemos šalčio.
Vieną rytą nubudęs ir išgirdęs virtuvėje triūsiančią mamą, pašaukė:
- Mama! Nueikime į bažnyčią. Noriu prieiti išpažinties. Daug prisirinkau nuodėmių per tą laiką, kol nebuvau bažnyčioje, ir noriu išpažint jas kunigui Gustaičiui. Gal man Dievas bus geresnis nei iki šiol?.. O gal ir tau, mama, bus geriau: juk Dievas, kaip visi sako, yra gailestingas ir supranta visų žmonių kalbą.
Juliuko mama nutilo. Ji net prasižiojusi klausėsi sūnaus, o jos skruostais tekėjo karštos ašaros, kurių motinoms niekad nepritrūksta, ypatingai matant nelaimingą savo vaiką.
- Gerai, vaikeli, ryt sekmadienis ir mudu nukeliausime į Pašilę.
Nors ir ne koks, bet žvyruotas vieškelis ėjo pro pat bakūžę, priklausančią ūkininkui Misiui. Vieškelio pakraščiuose buvo takeliai. Tą sekmadienio rytą, kai Martišienė su Juliuku išėjo į kelią, jis buvo gerokai patižęs, nes naktį stipriai lijo. Tad reikėjo eiti pačiu kelio pakraščiu. Juliukas negalėjo eiti pagreč motinos, įsikibęs jai į ranką. Todėl Martišienė jau iš anksto turėjo iš lazdyno išpjautą dailią lazdelę. Paėmusi už lazdelės plongalio, padavė sūnui kitą galą. Ir taip Juliukas įsikibęs, motinai iš paskos, beveik pėda pėdon, pradėjo pirmąją savo kelionę į Pašilę, iki kurios buvo beveik trys kilometrai.
Trepsėdamas mamai iš paskos, Juliukas prisiminė, kaip prieš keletą metų jis pats, dar būdamas sveikas berniukas, pirmą kartą savo namuose pamatė neregį, atvestą kaimyno sūnaus Pranuko, su kuriuo jis ne tik pešdavosi, bet ir draugavo.
Pranukas tyliai pakuždėjo jo mamai, kad ubagą Bumbulį reikia nuvesti pas kitą kaimyną, nes jis taip keliaunąs per kaimus, kur gaunąs vieną kitą centą ar pavalgyt, o kai kur ir vieną kitą duonos ar mėsos gabaliuką įsidedąs ir į savo terbelę.
Priemenėje susiradęs nulaužtą grėbliakotį, Juliukas padavė sveikąjį galą elgetai, pats pasiėmė nulaužtąjį ir nuvedė Bumbulį pas netoliese gyvenantį Šimkų.
Juliukas smarkiai atsipūtė ir sustojo. Mama atsisukusi paklausė:
- Kas, Juliau?
- Ar prisimeni, mama, tą akląjį Bumbulį, kurį prieš keletą metų taip pat vedžiau, kaip tu dabar vedi mane?
- Nieko, vaikeli, nieko... Pasaulyje yra daug nematančių, gyvensim ir mes, o gal tu dar ir praregėsi...
Paskutiniuosius žodžius mama ištarė lėtai ir tyliai, bet vis tikėdamasi, kad jis vieną gražią dieną praregės...
Sunki, giliai skausminga ir nematyto liūdesio kupina buvo ir motinai, ir sūnui ši kelionė. Bet jie ėjo į Dievo namus prašyti, kad Dievas jiems padėtų, ypatingai Juliukui duotų bent kiek akių šviesos.
...Vargonų gausmą Juliukas išgirdo dar neįžengęs į šventorių, ir ši muzika jam priminė gedulingą laidotuvių giesmę. Juliukui nepaprastai patikdavo Domininko Trumpelio nuostabi bandonijos muzika, tačiau maloniau mėgo klausytis vargonų gaudesio, nes Domininko brolis Jonas buvo vargonininkas ir dažnai Juliukui leisdavo pūsti dumples.
Bažnyčioje buvo pakankamai tylu, ramu, tik tyliai gaudė vargonai. Vargonininkas Jonas grojo kažkokią liūdną melodiją. Jį apėmė graudus, pirmą kartą jo berniokiškoje krūtinėje ir širdyje nesuvoktas jausmas. Bažnyčioje buvo erdvu, oras toks nejaukiai šaltas. Ir Juliukui toptelėjo mintis, kad jis tarsi Pašilės dvaro ledaunėje atsidūrė. Mat jam buvo tekę nekart ten pabuvoti, nes kiekvieną žiemą, kai Pašilės prūdą užguldavo storas ledas, dvaro tarnai ateidavo, kirsdavo ledą luitais ir nešdavo į dvaro ledaunę. Juliukas su kitais vaikais, savo malonumui, padėdavo nešioti ledą į ledaunę, tikėdamiesi iš tarnų gauti kokį saldumyną. Taip Pašilės dvare buvo įrengtas natūralus šaldytuvas, veikęs ištisus metus. O kad ledas vasaros metu neištirptų, būdavo apdengiamas storu spalių sluoksniu. Juliukas buvo girdėjęs, kad ūkvedžio dukrai Juzei, kartą nuėjusiai velionio grafo Ūsčios dukterims, kurios jau seniai buvo peržengusios jaunystės slenkstį, atnešti ledų iš ledaunės, netikėtai užsitrenkė ledaunės durys. Kiek ji ten klykusi ir šaukusi visą pusdienį, bet jos balso niekas negirdėjęs. Ir niekam visą tą laiką net į galvą neatėjo, kur ji dingusi. Tik vėliau tėvas išsiklausinėjo, kad panelės grafaitės pasiuntusios ją į ledaunę. Mergina buvo laiku išgelbėta nuo visiško sušalimo.
Julius su mama plakančiomis širdimis atsiklaupę sukalbėjo poterius ir, atsisėdę į tuščias klaupkas, pabandė susikaupti išpažinčiai, nes klausykloje turėjo netrukus pasirodyti kunigas.
Netikėtai iš dešinės pusės Julius išgirdo sklindantį šnabždesį ir kažkokį neaiškų krebždesį ar knarksėjimą... Staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus pasigirdo žmogaus, tarytum sužeisto žvėries, balsas.
Juliukas pajuto, kaip mama krūptelėjo, palinko į jį ir padėjo ranką jam ant pečių, lyg norėdama apsaugoti jį nuo šio balso ir staiga tarsi kažką negero nujausdama, pašoko, sugriebė sūnų už rankos ir paskubomis išsivedė laukan. Nepažįstamojo balsas skambėjo visos bažnyčios skliautuose.
Tačiau Julius, išeidamas iš bažnyčios, neįspėtas mamos suklupo ant aukšto slenksčio ir dar spėjo išgirsti šaukiantį žmogų: "Atleisk man, Viešpatie, už tą baisią nuodėmę!.. Atleisk ir grąžink man šviesą ir ramybę mano sąžinei!.."
Šventoriuje mama paglostė vaiką, šiek tiek palaikė priglaustą prie savęs ir tepasakė: "Eime namo, vaikeli. Išpažinties prieisim kitą kartą."
Juliukui veik visą kelią ausyse skambėjo to jauno vyriškio balsas: "ATLEISK man, Viešpatie, už tą baisią nuodėmę!.."
Juliukas, nors su mama ir neilgą kelią tenuėjo, tačiau greit pavargo. Ėjo tylėdami, nuleidę galvas, tarsi kažką pametę, vis dar neatsigaudami nuo netikėto sukrėtimo bažnyčioje. Julius negalėjo suprasti, kodėl mama taip greit išsivedė jį iš bažnyčios, kodėl ji taip sudrebėjo, ir lyg perekšlė višta norėjo paslėpti jį po savo sparnu. Žinoma, ji ne višta, neturi sparnų, po kuriais sutelpa pulkas viščiukų. O ir Juliukas - ne viščiukas, o jau geras gaidelis. Ji turi tik dvi rankas, amžinai pavargusias, šiurkščias ir naktimis tirpstančias. Juliukui tos rankos visada yra mielos ir šiltos, kai jos priglunda prie jo kaktos ir veido.
Pagaliau jie sustojo ir atsisėdo pakelėje ant didelio akmens. Juliukas paklausė:
- Kas ten toks per žmogus šaukė bažnyčioje, kas ten atsitiko? Kodėl tu man nieko nepasakoji?
- Tas žmogus... tas žmogus, vaikeli... - mama nutyla ir giliai atsidūsta.
Juliukas su nekantria baime laukia, ką ji pasakys apie tą žmogų, kuris taip nesvietiškai suriko bažnyčioje.
- Ar tu, Juliau, pažįsti netoli Vabaliuko kaimo gyvenantį ūkininką Kliunką Marijoną? - paklausė mama sūnaus.
- Pažįstu, mama, jį dažnai matydavau miestelyje, traukiantį iš bjaurios pypkės dūmą.
- O jų sūnų - Bronių ar pažįsti? - vėl klausia mama.
- Ar tą ilgakojį dainininką, kuris į šokius lakstė po visus kaimus? O kas, kad pažįstu tėvą ir jo sūnų?
- Tai Kliunkos Marijono sūnus Bronius šiandien bažnyčioje verkė... - pasakė mama. - Jis jau seniai beveik kiekvieną sekmadienį verkia bažnyčioje...
- O kodėl jis verkia, mama? - smalsiai klausia Julius.
- Jis, vaikeli, ne per seniausiai grįžo iš kariuomenės aklas.
- O kaip jis apako, susižeidė? Ar taip pat kaip ir aš...
- Ne, vaikeli. Šneka žmonės, kad, tarnaudamas kariuomenėje, apsikrėtė bjauria liga, nuo kurios ir apako.
Jiedu kurį laiką tylėjo. Juliuko galvoje sukosi mintis: "kokia tai liga, nuo kurios galima net apakti?.."
- Eime, vaikeli, nes jau akmenį įšildėm besėdėdami.
Juliukas, išgirdęs mamos aiškinimus apie Broniaus susirgimą ir apakimą, labai susijaudino. Jis ėjo mamai iš paskos ir vis galvojo: "Kokia yra ta "bjauri" liga? Jis juk kažkada irgi sirgo ir plaučių uždegimu, ir tymais, dėl kurių visą savaitę buvo dangstomi langai nuo šviesos. Ir niežais buvo apsikrėtęs. O pagaliau ir mama, ir sesuo, ir broliai sirgo ne viena liga, bet niekas neapako. O jam pačiam akis atėmė kapsulė. Kareiviui Broniui susirgti ta "bjauria" liga... nei šis, nei tas!.." Juliukas sekundei net stabtelėjo. Vėl jo ausyse skambėjo kareivio šauksmas: "Atleisk man, Viešpatie, už tą baisią nuodėmę!.." Juliuko galvoje netilpo mintis: "Tai kokia ta "baisi" nuodėmė? Tai gal ir mano nuodėmės baisios, kad telyčia apsibėgo su kaimynų buliuku, kad ant telyčios nutūpė bičių spiečius, matyt, už jos nuodėmes?.. O svarbiausia, jau kurį laiką lyg koks kirminas jo sąžinę graužė mintis, kad piemenė Zita jį matė nuogą, o ir pati nuoga šildė jo peršalusį kūną po savo švarkeliu. Et, kaip buvo gera, kai jie abu apšilo..."
Prieš pat namus Juliukas sunerimo ir pats savęs mintyse klausė: "Ar tos nuodėmės didelės ar mažos? O gal visai mažos? Kodėl jis to nepaklausė mamos anksčiau? Kas be ko, jis turėjo ir daugiau nuodėmių: keikė karves, vadindamas jas gyvatėmis ir rupūžėmis, o kaimyno Simo buliuką net velniu pavadino, kol iš ganyklos išginė." Ir Juliukui šauna į galvą nauja mintis: "Juk visi sako, kad velnias yra raguotas, o bulius ir panašus į velnią. Tai gal jis ir yra velnias?.."
Taip bemąstydamas, Julius priartėja prie namų. Vis tik reikės mamai papasakoti visas savo nuodėmes ir paklausti jos, kurias iš jų išpažinti kunigui, o kurių gal nereikia?..
- Mama, - prabilo Juliukas dusliu balsu, - noriu papasakoti tau savo nuodėmes.
Mama nustebusi sustoja.
- Sėskim, vaikeli, ant griovio krašto.
Kai Juliukas, išpasakojęs savo nuodėmes, paklausė mamos, kurias iš jų reikėtų sakyti kunigui, kurių nebūtina, mama ilgai tylėjo. Jos lūpos virpėjo. Tik Juliukas nematė užmerktų akių, susikaupusio veido, judančių lūpų, kurios tyliai meldėsi.
- Gerai, Juliuk, labai gerai, menkos tavo nuodėmės, geras tu, mano vaikeli, esi...
Mamos balsą nustelbia iš Pašilės atsklidęs varpų aidas, ir Juliukas tarsi išgirsta kunigo Gustaičio baigiamąjį maldos žodį: "Amen". Juliukas paleido iš rankos laikomą lazdelę, norėdamas persižegnoti, ir pirmą kartą suprato, kad neturi dešiniosios rankos plaštakos, kuria privalu žegnotis, ir jo rankos bejėgiškai nusviro. Tuo tarpu mama peržegnojo jį jo paties kairiąja ranka, stipriau ištardama paskutinįjį žegnonės žodį "Amen".
