NAUJOS KNYGOS
Alvydas VALENTA
"MANO LAIMĖ MANĘS PALAUKS"
Vienoje iš savo apybraižų Antanas Adomaitis rašė, kad buvo devintas mokinys, 1928 metais atvykęs į ką tik atidarytą Kauno aklųjų institutą. Vadinasi, vienas iš pirmųjų, tarp pirmųjų - daugeliu atvejų pirmasis. Taigi pionierius! Tiesa, dažniausiai šią sąvoką beveik nevalingai tapatiname su F. Kuperio knygų veikėjais, laukiniais Amerikos vakarais ir pan. Vis dėlto tai ne visai teisinga: praverti konservatorijos duris, kai šito iki tavęs nėra padaręs nė vienas neregys, turbūt ne ką lengviau, negu kirsti Kanados miškuose medžius ar Ramiojo vandenyno pakrantėje pradėti statyti kokį San Franciską. Žinoma, tai retorinis klausimas, o retoriniai klausimai todėl ir yra retoriniai, kad atsakymų į juos nėra arba niekas jų neskuba duoti.
Nekalbėsime apie muziką - ji buvo A. Adomaičio profesija, jo gyvenimas, didžioji jo meilė. Jau tapęs diplomuotu muziku, šis neregys suprato, kad gali valdyti ir dar vieną instrumentą - kalbą. Taip jis atėjo į žurnalistiką. Ir čia šis Kauno aklųjų instituto auklėtinis buvo, jeigu ne pirmasis, tai tarp pirmųjų ir su pirmaisiais. A. Adomaitis rašė apybraižas - daug apybraižų. Iš jų ir gimė didžiulė penkių dalių knyga "Mano draugai ir bičiuliai". Užbėgdami į priekį galime pacituoti jo dukrą Gintarę Adomaitytę: "Mano tėvas nerašė knygos apie save. Rašė pasakojimus apie kitus - rūpėjo atskleisti savo draugus, savo globėjus." Lietuvos aklieji jau seniai visas penkias "Mano draugų ir bičiulių" dalis yra išsileidę brailio raštu, tačiau regintiesiems A. Adomaičio apybraižos iki šiol buvo beveik nežinomos.
Šiais metais sausio mėnesį paminėjome A.Adomaičio aštuoniasdešimt penktąsias gimimo metines. Žmogaus nėra - liko jo knygos. Nežinau, kam ir kada pirmą kartą atėjo į galvą mintis, kad įdomiausias A. Adomaičio apybraižas būtų galima išleisti reginčiųjų raštu. Reikia manyti, kažkam iš šeimos narių. Šiais metais, padedant Lietuvos aklųjų bibliotekai, tokia knyga buvo išleista. Ji vadinasi "Mano laimė manęs palauks". Knygą sudarė A. Adomaičio dukra, žurnalistė G. Adomaitytė. Knygos pratarmėje ji rašo: "Bedėliodama vieną jo rašytą apybraižą prie kitos, pajutau: tai - ne tik tėvo pasakojimas apie jam artimus, brangius žmones, netiesiogiai tai - pasakojimai apie save. Krislais, garsais, įsivaizdavimu, nuojautomis, nuotrupomis, duženomis, senų fotografijų migla apklotuose prisiminimuose - ne tik man vienai svarbi mano tėvo tiesa. Jei atidžiai skaitysite - pajausite: knygoje ne vien garsai. Jei yra garsai, tykiai, negirdimai atsėlina vaizdai."
Knyga iš tikrųjų sudaryta lyg ir iš nuotrupų, asmeninių prisiminimų, tačiau jie nėra (o gal jau nebėra) vien A. Adomaičio privati asmeninė tiesa. Per vaiko, paauglio, jaunuolio išgyvenimus, pojūčius, pastebėjimus pasakojama apie neregių pastangas rasti vietą po saule, apie pirmuosius aklųjų švietimo metus ir šių žmonių ėjimą, kaip dabar madinga sakyti, į visuomenę. Be asmeninių prisiminimų, knygoje daug pastebėjimų, detalių, įdomių kultūros, švietimo istorikams. Tai, be abejonės, irgi didina jos vertę. Apskritai G.Adomaitytė buvo visiškai teisi sakydama, kad visada juto, jog jos tėvo apybraižos anksčiau ar vėliau pradės gyventi antrą gyvenimą. Gal ne visiems ir ne viskas tose apybraižose bus vienodai svarbu ir reikšminga, tačiau kiekvienas, jas paėmęs į rankas, kažką tenai ras.
