LASS - 75
Juozas VALENTUKEVIČIUS
FILMUOSE - LIETUVOS AKLIEJI
Šiais metais liepos mėnesį Lietuvos aklieji minės savo organizacijos 75 metų sukaktį. Ta proga bus organizuojama daug renginių, koncertų, susitikimų. Vilniuje šiai sukakčiai bus skirta mokslinė-praktinė konferencija. Tikimės, kad ir žiniasklaida tinkamai nušvies šią datą. Šiame straipsnyje skaitytojus norime supažindinti su dokumentine kino ir vaizdo medžiaga, saugoma Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Sukauptoje kolekcijoje užfiksuotas Lietuvos neregių gyvenimas ir veikla per pastaruosius 35 metus. Kolekcijoje - 36 kino filmai bei siužetai ir daugiau kaip 50 vaizdo įrašų kasečių. Bendra vaizdo trukmė - daugiau kaip 100 valandų. Manome, kad sukauptais fondais galės pasinaudoti įvairių renginių organizatoriai bei vedėjai ir kino kadrais pailiustruoti praeito šimtmečio aklųjų gyvenimą bei darbą.
1969 m. aklųjų bibliotekoje įkuriamas specializuotas tiflotyros skyrius. Šiam skyriui, be tiflologinės literatūros kaupimo, buvo pavesta rinkti ir saugoti kino bei vaizdo medžiagą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šis darbas buvo nesunkiai įgyvendintas. To meto finansinės galimybės leido įsigyti beveik visas kino juostas apie akluosius. Buvo sukaupti ir beveik visi videoįrašai, išleisti iki 1992 m. Tačiau nuo 1992 metų viskas iš esmės pasikeitė, nes nutrūko finansavimas. Darbas tęsiamas tik entuziastų dėka. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukurtas tik vienas videofilmas "Pasaulis be šviesos" (1998, LNK), tačiau akluosius gana dažnai pradėjo rodyti visos Lietuvos televizijos - tai naujas ir džiuginantis reiškinys mūsų gyvenime. Nemažai reportažų rodoma informacinėse laidose, publicistinėse laidose rodomos aklųjų gyvenimo istorijos. Be to, neregiai dalyvauja diskusijų laidose, koncertuose ir pan. Šiuos įrašus, kiek leidžia galimybės, fiksuojame ir kaupiame.
Visą saugomą medžiagą būtų galima suskirstyti į 3 laikotarpius:
1) sovietmečio laikų kino filmai ir siužetai (1967-1988),
2) Atgimimo laikų filmai ir kronikos (1989-1991),
3) Nepriklausomos Lietuvos reportažai bei aklųjų gyvenimo istorijos (nuo 1992 m).
Aišku, toks skirstymas yra labai sąlyginis, bet iš to vis tiek galima susidaryti vaizdą, kaip keitėsi neregio paveikslas šios rūšies vaizduojamame mene. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad turėtų būti dar vienas laikotarpis - tai Nepriklausomos Lietuvos kino kronika, vaizdavusi aklųjų gyvenimą Kauno aklųjų institute. Deja, iki šiol šių vaizdų nepavyko surasti, nors paieškos žygių buvo daug. Viską pakoregavo laikas. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad 1933 ir 1934 metais buvo filmuojama Kauno aklųjų institute, ir ta medžiaga buvo panaudota keliems "Lietuvos kronikos" žurnalams. Iki Antrojo pasaulinio karo "Lietuvos kronika" reguliariai buvo rodoma Lietuvos kino teatruose. Kauno aklųjų institutą filmavo Lietuvos dokumentinio kino pionierius Stepas Uzdonas (išsamiau apie tai galima pasiskaityti V. Toločkos straipsnyje "Pamirštos kino kronikos" - "Mūsų žodis", 1981 m. Nr.2 p. 23). Manau, kad reiktų pakalbėti apie atskirus laikotarpius ir plačiau aptarti būdingesnius bruožus.
Konkrečiau susipažinus su saugoma kino medžiaga galima tvirtinti, kad sukaupti dokumentai istoriniu požiūriu yra labai vertingi ir visapusiškai atspindi tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos veiklą. Paaiškėjo, kad absoliuti dauguma sukurtų filmų išvydo dienos šviesą draugijos vadovų iniciatyva. Nemažai neregių sukurtiems filmams parašė scenarijus. Matome, kad aklųjų draugijos aktyvas puikiai suprato kino svarbą ir propagandos reikšmę supažindinant visuomenę su neregių pasauliu. Tam reikalui buvo negailima pinigų, o iniciatyva visokeriopai remiama.
1967 m. sukuriamas pirmasis trumpametražis filmas "Žmonės, sugrįžę iš tamsos". Filmas sukurtas Lietuvos kino studijoje, jo autoriai - B. Pajėdienė ir A. Blyža. Filmas nespalvotas, trukmė - 10 minučių. Režisūriniu požiūriu filmas gražiai sukomponuotas, ne per daug komentarų bei pompastikos. Net ir šiais laikais jį žiūrėti gana lengva, jis ir yra vertas pirmojo lietuviško filmo apie akluosius vardo.
Jau pirmieji kadrai nuteikia labai optimistiškai ir pakiliai. Įspūdis - žmonės tikrai sugrįžę iš tamsos... Prie fortepijono sėdi, groja ir niūniuoja (be žodžių) lietuvių liaudies dainą Beatričė Grincevičiūtė. Išnyra Vilniaus universiteto kiemeliai. Diktorius pasakoja, kad šiais kiemeliais vaikščiojo daug garsių žmonių: A. Mickevičius, S. Daukantas, V. M. Putinas, J. Marcinkevičius. O dabar kasdien čia eina IV kurso studentė filologė Gedvilė Tarūtaitė (Jonaitienė). Ji trumpai pakalba apie būsimus darbus. Brailio raštu paskaito knygą. Po to vaizdai - Kauno aklųjų mokykloje, kur prabėgo Gedvilės vaikystė. Geografijos pamoka. Knygos aklųjų raštu. Brailio raštas atvers duris į pasaulį.
Vaizdai perkelia vėl į Vilnių. Rodoma, kaip padaroma brailio knyga. LAD spaustuvė, leidykla. Stasė Ingaunytė žaidžia respublikos šaškių čempionate, parodoma jos veikla, vaizdai iš Vilniaus aklųjų kombinato cechų. Paskui vėl Kaunas, rodoma Mickevičių šeima. Tada - poeto Antano Jonyno kelionė automobiliu į Klaipėdą, kur statomas naujas aklųjų kombinatas. Susitinka du geri draugai - A. Jonynas ir J. Marcinkus. Filmas baigiamas, kaip ir buvo pradėtas - B. Grincevičiūtės daina - veriasi šviesus ir optimistinis muzikos pasaulis.
Šis filmas visuomenei buvo pristatytas kaip dokumentinis filmas ir buvo rodomas 1968 m. daugelyje Lietuvos kino teatrų. Pagal to meto tradiciją prieš kiekvieną meninį filmą buvo rodomas dokumentinis filmas. Taigi šis filmas tuo metu visuomenei buvo žinomas ir turėjo didelį pasisekimą, ypač tarp kauniečių inteligentų, kurie dar prisiminė prieškario laikų kronikas.
Po šio filmo būta ir kitų filmų apie Lietuvos neregius: "Šviesos ir darbo keliu", "Juodoji vaivorykštės spalva", "Jie saugo šviesą". Sukurti du filmai apie nusipelniusią liaudies artistę Beatričę Grincevičiūtę - "Beatričė" (Lietuvos televizija, 1968 m., režisierė - Z. Janulevičiūtė), "Ji kaip daina" (1979 m., scenarijus - A. Venckevičiaus, režisierius - R. Sipavičius).
Tiflotyros skyriuje saugomi du filmai apie poetą A. Jonyną. Nemažai meno saviveiklos vaizdų, profesionalaus aklųjų choro kino įrašų, medžiagos apie akluosius sportininkus ir kt. Sovietiniais laikais sukurti filmai leidžia susidaryti gana aiškų LAD augimo, ypatingai gamybinės bazės plėtimosi, vaizdą ir įspūdį apie to meto kultūrinę, visuomeninę veiklą. Peržiūrėjus sukauptus kino dokumentus, kartais prasiveržia sovietinės ideologijos "perliukai", bet istorija - toks dalykas, kuri fiksuoja praeitį tokią, kokia buvo be pagražinimų. Šių filmų vertė ta, kad jie ir ateities kartoms padės pamatyti to meto Lietuvos aklųjų tikrovišką praeitį. Kiek mums žinoma, tokio didelio kino fondo artimiausi mūsų kaimynai apie akluosius nėra sukaupę. O mes savo fonduose saugome kelis filmus apie Latvijos ir Rusijos akluosius.
Lietuvos Atgimimo metais sukurti filmai ir vaizdo kronikos atspindi aktyvų ir audringą aklųjų, kaip ir visos Lietuvos, gyvenimą, pvz., 1989 m. LAD filmuotos kronikos įrašų trukmė - net 8 val. Daug dėmesio skiriama tuo metu vykusiems LAD renginiams. Drąsūs ir nekompromisiniai pasisakymai LAD XI suvažiavime. Išliko ir pirmojo Lietuvos aklųjų piketo, vykusio prieš minėtą suvažiavimą, fragmentų. Tai buvo nauja ir neįprasta aklųjų gyvenime. Visgi pasigendama rodomų vaizdų komentavimo ar bent minimalių pastabų, kur ir kada kas filmuota. Po suvažiavimo vyko didelis meno saviveiklos koncertas. Išliko nemažai šio koncerto fragmentų: akordeonisto Stasio Stasiulio atliekami kūriniai su profesionaliu LAD kameriniu orkestru "Ave musica". Berods tai bene vienintelis šių atlikėjų įrašas.
Šiuo laikotarpiu buvo sukurta daug filmų apie žymius akluosius. Reikšmingiausias būtų filmas apie kompozitorių Antaną Adomaitį. Atskleistas šio gabaus kompozitoriaus ir žurnalisto gyvenimas bei veikla. Filmo kūrėjai labai išradingai per šį žmogų atskleidžia Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos ir švietimo pradžią - mat A. Adomaitis buvo vienas pirmųjų mokinių, pradėjusių mokytis Kauno aklųjų institute 1928 metais. Autentiški pasakojimai iliustruojami pirmųjų Aklųjų sąjungos veikėjų nuotraukomis. Šis filmas drąsiai gali būti laikomas pirmuoju istoriniu filmu, atspindinčiu Lietuvos aklųjų veiklos pradžią.
Tuo metu dar buvo sukurti filmai apie smuikininką Stasį Krasinską ("Kartu su smuiku") ir apie šaškininkę Stasę Ingaunytę ("Šaškių karalienė"). Tuo pat laikotarpiu sukurti filmai apie muzikinius kolektyvus: LAD pučiamųjų instrumentų orkestrą, kaimo kapelą "Linksmuolė" ir moterų ansamblį "Sakmė".
Visi šie filmai buvo sukurti LAD centro valdybos ir jos tuometinio pirmininko Juozo Dzidoliko iniciatyva. Džiugu, kad to meto finansinės galimybės leido sukurti ir užfiksuoti to laikmečio vaizdus.
Dabartiniu metu aklųjų bibliotekos fondai taip pat pasipildo reportažine vaizdo medžiaga iš neregių gyvenimo. Užfiksuota daug renginių, skirtų Tarptautinei baltosios lazdelės (aklųjų) dienai. Vieną kitą filmuotą siužetą yra perdavę ir regioninių aklųjų organizacijų vadovai iš savo apskričių renginių. Turime keletą siužetų iš LASS tarptautinės veiklos. Nemažai sukaupta aklųjų gyvenimo istorijų, gabių jaunųjų muzikantų ir dainininkų gyvenimo apybraižų.
Visi aprašyti filmai ir kronikinė medžiaga apie neregius nebuvo prieinama plačiajai visuomenei, nes visų jų buvo saugomas vienintelis egzempliorius. Dėl to jie buvo retai demonstruojami. Biblioteka, neturėdama lėšų, negalėjo padaryti kopijų. Be to, šioje įstaigoje yra tik vienas videomagnetofonas ir jokios rimtesnės šiuolaikinės vaizdo montavimo ar šiuolaikinių laikmenų saugojimo įrangos. Visas darbas rėmėsi vien geranoriškumu ir darbuotojų entuziazmu.
Šiais metais, artėjant 75 metų sukakčiai, pavyko gauti šiek tiek lėšų ir patys vertingiausi filmai bus perrašyti į vaizdo kasetes, padaryta daugiau kopijų. Kopijas gaus visi Lietuvos aklųjų bibliotekos filialai.
Ši vaizdo medžiaga bus prieinama visiems ja besidomintiems.
