NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

GYVENIMAS - NESIBAIGIANTI NESUSIPRATIMŲ VIRTINĖ


Laima ZemleckienėDaugiau kaip prieš trisdešimt metų knygoje "Žmogiškoji reabilitacija" Antanas Jonynas gyventi paleido sparnuotą posakį: "Iš visuomenės išėję - į draugiją neatėję". Šitaip trumpai ir taikliai jis nusakė situaciją, kurioje tada atsidurdavo silpnaregiai, gavę III invalidumo grupę. Iš sveikųjų jie lyg ir būdavo išbraukiami, o į Aklųjų draugiją priimdavo tik nedidelę dalį - tuos, kurių regėjimas ir toliau turėdavo tendencijos silpnėti. Žinoma, dabar niekas iš visuomenės neišeina arba bent jau neturėtų išeiti, o visi į ją tik integruojasi arba bent jau turėtų šitaip būti. Tik ar iš tikrųjų yra taip? Ar kiek nors pasikeitė silpnaregių trečiagrupininkų situacija per tuos trisdešimt su trupučiu metų, kai A. Jonynas rašė savo "Žmogiškąją reabilitaciją"? Laimos Zemleckienės istorija - akivaizdus pavyzdys, kad maža kas tepasikeitė ir kad šie žmonės labai dažnai susiduria su tokiomis pat sunkiai sprendžiamomis problemomis kaip ir I ar II gr. regėjimo invalidai.

JO DIDENYBĖ MSEK

Laimos Zemleckienės regėjimas pradėjo silpnėti maždaug prieš vienuolika metų - po pirmojo gimdymo. Moteris pastebėjo, kad vis silpniau mato daiktų kontūrus arba, jeigu baltame fone būdavo baltas daiktas, jo jau neįžiūrėdavo. Nuėjo pas akių gydytoją, o ši pasakė: "Jums reikia lęšių - įsidėsit, ir viskas praeis". Eilėje reikėjo laukti beveik metus. O regėjimas vis silpo, kaip pati sakė, prieš akis plaukdavo tokie siurrealistiniai vaizdai: viskas mirga, plazda... Po metų L. Zemleckienė neištvėrusi nuvažiavo į Santariškių akių kliniką. Ten apžiūrėjo ir pareiškė, kad čia visai ne ta liga, kurią buvo nustatę poliklinikoje. Turėto regėjimo L. Zemleckienė jau nebeatgavo - galima guostis tik tuo, kad jis liovėsi silpnėjęs. Tačiau čia prasidėjo didžiosios silpnaregės "odisėjos". L. Zemleckienei savo kailiu teko patirti, ką reiškia būti tarp matančių ir nematančių - tarp sveikosios visuomenės dalies ir tos, kurios negalė aiškiai krinta į akis ir nekelia abejonių.

Pirmoji įstaiga, į kurią silpnaregė kreipėsi išėjusi iš ligoninės, buvo Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija. Apie ją L. Zemleckienė yra pačios prasčiausios nuomonės: "Nusiuntė į MSEK. Nuėjau, atsisėdau, kabinete tamsu, pradėjo rodyti lentą su raidėmis ir ženklais - aš nematau, sėdžiu ir laukiu, kol kas nors man ką pasakys. Gydytoja pakeltu balsu pradėjo šaukti:

- Tai ką, jūs negalite kalbėti? Sakykit, ką rodau!

- Nematau, - sakau.

- Nereikia čia apsimetinėti! Sakykite!

Pradėjau verkti.

- Jeigu verkiate, tada visai išeikite!

Paėmė už rankos, vos neišstūmė iš kabineto. Pasijutau taip, lyg stovėčiau prie Aušros Vartų ir prašyčiau išmaldos. Prisikišusi turi matyti ir viskas. Davė trečią grupę."

Apie bendravimą su MSEK gydytojomis L. Zemleckienė gali pasakoti dar labai daug - mat čia lankydavosi beveik kasmet, tačiau nieko paguodžiančio ir nieko tikrai malonaus. "Suprantu: jeigu žmogus prašo išmaldos, gali duoti pinigų ir jį apšaukti. Bet aš juk ne išmaldos prašyti ten eidavau. Atsimenu, kai ėjau pirmą kartą, man kojos linko: kaip čia dabar aš - invalidė? Kad ir tą pačią trečią grupę duotų, bet pasakytų šiltą žodį, ką nors patartų. Tam invalidui ir taip negerai, o čia dar rėkia kaip ant kokio valkatos.

MSEK niekas nieko nesakė nei apie Aklųjų sąjungą, nei apie tai, kur galėčiau kreiptis, kad sulaukčiau daugiau pagalbos. Apie šitą organizaciją girdėjau dar matydama, todėl į ją ir atėjau."

Žinoma, niekas nei šių eilučių skaitytojams, nei patiems MSEK darbuotojams nedraudžia manyti, kad šitaip nebuvo, kad L. Zemleckienė viską smarkiai perdeda. Tačiau įdomu štai kas: panašių atsiliepimų apie MSEK darbą, tegu ir ne tokių griežtų, iš tų, kurie tenai lankėsi, nesunkiai surinktume ir daugiau. Žmonės, išėję iš šios įstaigos, dažnai, švelniai kalbant, tiesiog nesupranta, kur jie buvo patekę ir kas su jais bendravo. Nereikėtų toli ieškoti pavyzdžių, kai akivaizdus silpnaregis invalidumo grupės negauna, o kažkas gauna, kai, žmogus, daugelį metų turintis invalidumo grupę, kasmet arba kas dveji metai yra priverstas ateidinėti ją pratęsti, nes juk niekas šiame pasaulyje nėra apdraustas nuo stebuklo: ims tokiam bėdžiui regėjimas ir staiga nei iš šio, nei iš to pagerės!.. L. Zemleckienė, MSEK gydytojų akimis, irgi, matyt, buvo ne silpnaregė, o potenciali reginčioji, nes, negalėdama net paskaityti reginčiųjų rašto, gavo III invalidumo grupę ir buvo priversta kasmet ateiti ją pratęsti. Praėjus penkeriems metams po pirmojo apsilankymo MSEK, Laimai pagaliau buvo pripažinta II grupė. Kaip pati sako, kad šitaip atsitiktų, turėjo susidėti daug aplinkybių: "Kai gulėjau ligoninėje, mano gydytoja ir sako:

- Žinai, aš tavęs nebegydysiu - atiduosiu kitai gydytojai. Gal MSEK mano, kad esu papirkta ir todėl neduoda II grupės. Gal tada, kai kita ranka bus įrašyta diagnozė, patikės.

Eidama į MSEK, pasiėmiau ligoninės išrašą, bet sumaišiau ir pasiėmiau ne tą, kurį reikia, o praėjusių metų. Gydytoja klausia:

- Kokį čia jūs man atvežėte išrašą?

Sakau, kad aš šiais metais gulėjau ligoninėje.

- Tai kad čia ne šių metų.

Tada klausiu:

- Gal dar šiandien suspėčiau atvežti tą, kurio reikia?

- Taigi prisikiškite prie akių ir pasižiūrėkite, - sako gydytoja.

- Kad nematau ir prisikišusi.

Tada gal iš tikrųjų patikėjo, kad neapsimetinėju, o tikrai nematau."

Šitaip L. Zemleckienė po šešerių metų nuo pirmojo apsilankymo MSEK praėjusių metų rugpjūčio mėnesį pagaliau gavo II grupę. O gauti II grupę - čia cituojame pačią Laimą - "beveik tas pat, kaip pradėti naują gyvenimą". Galima įstoti į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, sulaukti iš jos pagalbos, gauti daug labai reikalingos informacijos, baigti reabilitacijos kursą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, pradėti mokytis dirbti su kompiuteriu, skaityti garsines knygas, bendrauti su kitais tavo likimo žmonėmis ir nesijausti išstumtam iš gyvenimo." Čia turime pastebėti, kad į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą L. Zemleckienė buvo priimta 1999 m. dar turėdama III gr. - LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos darbuotojai suprato, kad moteris iš tikrųjų mato labai silpnai ir kad jai reikia pagalbos. Laima gavo diktofoną, kasečių ir po penkerių metų pertraukos vėl galėjo grįžti į Vilniaus pedagoginį universitetą, baigti ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo ir psichologijos studijas. Vis dėlto aktyviau įsijungė į mūsų organizacijos veiklą ji tik praėjusiais metais.

NUO EINOŠIAUS PRIE KAIPOŠIAUS

O dabar vėl grįžkime į maždaug septynerių šešerių metų praeitį. Antroji įstaiga, į kurią L. Zemleckienė nuėjo po MSEK, buvo Vilniaus darbo birža. Užbėgdami į priekį pasakysime, kad vėliau Laima su darbo biržos darbuotojais sutarė visai neblogai, net susidraugavo. Tačiau tą pirmąjį kartą tarp interesantės ir valstybinės įstaigos klerko vyko maždaug toks pokalbis:

- Ką jūs norėtumėte dirbti?

- Nežinau, ką pagal savo regėjimą galėčiau.

- Tai jūs net nežinote, ką jūs galėtumėte dirbti? O kaip galime žinoti mes?

- Na, gal valytoja.

- Ne, valytojų vietų pas mus nebūna.

- Tada gal kokius kursus pas jus būtų galima baigti, gal kulinarijos?

- Ne, kulinare jūs negalėsite dirbti, nes jūs nematote.

- O jūs galėtumėte man patarti, kuo aš galėčiau dirbti? Man reikia dirbti, reikia gyventi.

- Bet jūs nieko negalite dirbti - jūs nematote.

Tada galutinai išvesta iš kantrybės pasakiau, kad mano kišenės tuščios ir nieko negalėsiu jiems įdėti ir kad kokį nors darbą vis tiek galima surasti. Nežinau, ar labai pasigailėtinai atrodžiau, ar tie žodžiai paveikė, bet pradėjome bendrauti šilčiau ir darbą tąkart biržoje man pasiūlė. Paskui net pamokydavo, kaip turėčiau elgtis, ką kalbėti nuėjusi pas darbdavį."

Darbo biržoje, kaip ir MSEK, L. Zemleckienei teko lankytis dažnai. Ypatingų skrupulų neturėjo, dirbdavo viską, ką pasiūlydavo, eidavo ten, kur būdavo laisvų vietų. "Kurį laiką dirbau net socialine darbuotoja. Ateini pas kokią I gr. močiutę, reikia perskaityti arba užpildyti popierius, o matome abidvi beveik tiek pat. Pasiimu tuos popierius, greitai nueinu pas vaiką į mokyklą - jis per pertrauką ką reikia perskaito arba užpildo. Tada grįžtu, prisikišusi žiūrinėju butų numerius, kas nors iškišęs galvą dar apšaukia, ko čia valkiojuosi !.. Koks čia socialinis darbuotojas, kai negali net reikalingo dokumento perskaityti, bet dirbti kažką turi - kiek gi už III grupę tos pensijos moka?"

Ieškodama darbo L. Zemleckienė nepasidrovėjo nueiti net į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją - mat iš kažkur sužinojo, kad joje galima įsidarbinti pagal viešųjų darbų programą. Tiesa, priimdavo tik pusmečiui, bet vis geriau negu nieko. Ateidavo į ministeriją su vaiku ant rankų ir sakydavo: "Vaikui reikia duonos. Aš nenoriu iš jūsų išmaldos - duokite darbo. Ir duodavo." Ministerijos valdininkų naudai reikia pasakyti, kad jie buvo bent jau mandagesni, o dažnai ir geranoriškesni už daugelį iki tol Laimos sutiktų valstybės tarnautojų.

Paskutiniuosius penkerius ar šešerius savo gyvenimo metus L. Zemleckienė įvardija kaip nesibaigiančią neatitikimų ir nesusipratimų virtinę: "Nueini į MSEK - atrodo, kad apgaudinėji. Gauni III gr. ir visi mano, kad turi matyti, nors iš tikrųjų nematai. Siūlo dirbti socialiniu darbuotoju - reikia matyti bent jau tiek, kad galėtum pildyti visokius dokumentus, skaityti reginčiųjų raštu. Nenori - gali nedirbti, bet kitą vietą kažin ar pasiūlys. Šiaip ne taip įsidarbini, sukiesi, po metų ateini į tą patį MSEK, ten pasižiūri - dirbi. Kuo dirbi? Socialiniu darbuotoju? Vadinasi, matai - II gr. tau nepriklauso."

Taigi nesibaigianti nesusipratimų ir nesusikalbėjimų grandinė. Galima tik pasidžiaugti, kad didžiausi nesusipratimai lyg ir pamažu nuslenka į praeitį. Kaip jau sakėme, praėjusių metų rugpjūčio mėn. L. Zemleckienė gavo II invalidumo grupę. Nuo šių metų vasario mėn. ji mokosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre teksto rinkėjos kompiuteriu specialybės. Rengiasi pradėti skaityti garsines knygas, lankyti baseiną. O svarbiausia - vėl jaučiasi grįžusi į gyvenimą.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]