TIFLOLOGIJA

Susanne STRAUS

KŪNO KALBA


1995 m. Danijoje keturi nuo gimimo akli žmonės pradėjo mokytis naujo dalyko - kūno kalbos. Kursų tikslas buvo išsiaiškinti, ar įmanoma iš prigimties aklus žmones išmokyti daugybės gestų, kuriais naudojasi regintieji. Šie kursai truko trejus metus. Jiems pasibaigus, mokymo rezultatai buvo tokie puikūs, kad buvo nuspręsta Kopenhagos specialaus švietimo įstaigose kursus organizuoti nuolat, juos pavadinant taip: "Bendrauti padedančios kūno kalbos kursai iš prigimties akliems žmonėms."

Aktoriams, norintiems kino arba televizijos filme suvaidinti akląjį, nebūtina dėvėti tamsių akinių: regintys žmonės iškart supras, kad veikėjas, kuris su pašnekovu kalbasi pusiau į jį atsisukęs, nesišypso, nelinksi galva ir jos nepurto, yra aklas. Čia paminėti signalai - tiesą sakant, jų nebuvimas - pasako viską. Jeigu apie tai papasakosite iš prigimties aklam žmogui, žinoma, jis ims stebėtis, kad aklieji šitaip skiriasi nuo reginčiųjų, kad net tapo archetipu, o kai kurie aklieji ims piktintis, kad iki šiol niekas nesiėmė iniciatyvos šioms problemoms, kurias sukelia fizinės išraiškos skirtumai, šalinti. O problemų tikrai yra.

Kūno kalba - tai kalba, kuri susideda iš signalų, perteikiamų kūno poza, veido išraiška, atstumu, kurio laikomės bendraudami vienas su kitu, o taip pat rankų, plaštakų, kojų gestais. Moksliškai įrodyta, kad ne mažiau kaip 55 proc. bendravimo tarp žmonių sudaro ne žodžiai, o kūno kalba.

Kūno kalba yra pirmoji mūsų kalba. Aklagimiai vaikai taip pat bando save išreikšti šypsodamiesi, o, būdami nepatenkinti, verkia - susiraukia ir išsiviepia, tačiau, skirtingai nuo reginčių vaikų, aklų vaikų kūno kalba nėra visapusiška ir įvairi vien todėl, kad jie negali matyti ir mėgdžioti suaugusiųjų. Vaikų negalė pasireiškia ne tik tuo, kad jie nemato dienos šviesos, bet ir dėl regėjimo negalės sumažėjusių galimybių bendrauti su reginčiais kaimynais, nors daugumos aklųjų žodinė kalba yra labai turtinga ir įvairi.

Natūralu, kad aklų ir silpnaregių žmonių kūno kalbos išraiškos priemonės priklauso nuo regėjimo sutrikimo sunkumo ir nuo gyvenimo tarpsnio, kada regėjimas sutriko. Aklagimių, silpnaregių ir neseniai apakusių žmonių kūno kalba labai skiriasi. Nuo gimimo aklų žmonių kūno kalba pati neišraiškingiausia, nes jie niekada neturėjo galimybės pamatyti kitų žmonių signalų. O štai daugelis silpnaregių abejoja, ar jų signalai teisingi, ir todėl nenaudoja jų tiek, kiek reikėtų. Neseniai apakę žmonės, kurie iki apakimo galbūt labai gerai matė ir kurių kūno kalba buvo labai įvairi, pamažu pamiršta tuos signalus, nes nėra stimulo, be to, mes neįsisąmoniname, kokią didelę reikšmę mūsų kūno kalba turi bendraujant su kitais žmonėmis. Kadangi neseniai apakę žmonės nesupranta signalų svarbos, jie nesistengia jų išsaugoti.

Keletą pastarųjų metų regintys žmonės mielai lanko kūno kalbos kursus, nes supranta, kokią reikšmę tai turi bendravimui. Deja, Danijoje akliesiems ir silpnaregiams niekas tokių kursų iki šiol nerengė.

Aklagimiai žmonės, bendraudami su reginčiaisiais, jaučiasi izoliuoti, nes sunku išlaikyti pašnekovo dėmesį. Iš dalies ši izoliacija atsiranda todėl, kad aklasis nerodo ženklų, bylojančių apie jo susidomėjimą. Be to, aklasis nesunkiai pajunta, kad oras net "tirštas" nuo ženklų, kuriuos vieni kitiems siunčia regintieji, tačiau, nieko neišmanydamas apie kūno kalbą, jis negali spėlioti, kokie tai galėtų būti signalai. Kadangi akliesiems trūksta žinojimo apie fizinės išraiškos priemones, jie nežino, kada elgiasi tinkamai, o kada - ne. Daugelis aklagimių jaučia, kad jie nėra gerbiami ir su jais nėra elgiamasi taip, kaip su reginčiaisiais.

Regintį žmogų užmegzti pokalbį su akluoju dažnai paskatina tiesiog smalsumas. Regintiesiems atrodo, kad netekti regėjimo yra labai baisu, todėl pirmieji žodžiai dažniausiai bus klausimai apie tai, kas yra būti aklam ir kaip žmogus susidoroja su kasdieniniais sunkumais. Žinoma, aklajam tie klausimai, kurie visada būna tokie patys, atrodo nuobodūs, bet jis žino, kad šią įžanginę pokalbio dalį turi ištverti, kad užsimegztų tikrasis kontaktas, tačiau čia pokalbis po truputį ima blėsti. Po kurio laiko regintysis pasijunta nebežinąs, kaip elgtis su akluoju, ir ima ieškoti kito pašnekovo - reginčio. Šis netikrumas atsiranda todėl, kad aklasis nemoka pašnekovui parodyti, kad jis domisi ir pokalbiu, ir pašnekovu. Regintys žmonės kūno kalbą suvokia nesąmoningai ir, kai nėra dėmesio ženklų, pamano, kad aklasis geriausiu atveju yra abejingas pokalbio temai, o blogiausiu - kad iš viso nenori kalbėtis.

Nuo 1990 metų dirbu Danijos aklųjų sąjungos mėgėjų teatro direktore. Nuo gimimo aklas šio teatro aktorius paragino mane išmokyti aktorius kūno kalbos. Gerai viską apsvarsčiusi, perskaičiusi kelias paskaitas apie kūno kalbą akliesiems ir silpnaregiams, subūriau pirmąją grupę iš keturių suaugusių 22-41 metų amžiaus aklagimių, tarp kurių buvo dvi moterys ir du vyrai. Jie labai norėjo mokytis. Tris žiemas - tiek truko kursai - susitikdavome tris kartus per savaitę. Išsiaiškinome ir išbandėme praktiškai visus ženklus, kuriuos rodo žmonės kūno povyza, galva, veidu, rankomis, plaštakomis ir kojomis. Tuos ženklus apibendrinome kaip visumą ir atrinkome kiekvienam mokiniui tinkamus.

Kol neprasidėjo konkretus darbas, neįmanoma aklagimiui išaiškinti, kiek daug yra tų ženklų ir kokie jie įvairūs. Mokiniai manė, kad ta ženklų kalba bus palyginti nesunki, tačiau, atlikdami pačias paprasčiausias užduotis, jie tiesiog apstulbo ir mane apipylė klausimais. Didėjant supratimui bei žinių alkiui, šio projekto apimtis pradėjo taip pūstis, kad man net užėmė kvapą.

Vienas labai naudingas aspektas buvo grįžtamojo ryšio klausimas, kurį aptardavome kiekvieną savaitę. Grįžtamasis ryšys padėdavo rasti atsakymus į seniai kirbėjusius klausimus, anksčiau iškildavusius dėl kūno kalbos reikšmės nesupratimo, be to, pasikalbėdavome apie konkrečius atvejus. Kiekviename darbo etape mokiniai rasdavo teigiamų dalykų, kuriuos duodavo jų ką tik įgytos žinios ir įgūdžiai. Vienas kitam jie siūlydavo, kaip geriau būtų galima suprasti, kokie pokyčiai vyksta bendraujant su aplinkiniais.

Kursų pradžioje buvau tikra, kad aklųjų bendravimas su reginčiaisiais pagerės, tačiau aš, žinoma, negalėjau žinoti, kaip jausis mano mokiniai. Todėl užgniaužusi kvapą ir plakančia širdimi klausiausi pirmųjų įspūdžių apie bendravimo pasikeitimus su reginčiais žmonėmis. Mano džiaugsmas vis didėjo mums mokantis kitokių kūno kalbos elementų. Pavyzdžių galėčiau pateikti be galo daug:

- Jis kažką aiškino, o aš norėjau apie tai išgirsti smulkiau, ir, kai klausiamai pakėliau antakius, jis viską pakartojo - man nereikėjo jo prašyti.

- Man kalbantis telefonu, į kabinetą įėjo žmogus, su kuriuo turėjau susitikti. Pakviečiau jį atsisėsti linktelėdamas galva į kėdės pusę, jis atsisėdo, o man nereikėjo nutraukti pokalbio telefonu.

- Nusišypsojau sakydamas "labas" moteriai, su kuria tebuvau susitikęs keletą kartų, ir tada ji mane apkabino.

- Sėdėjau stomatologo kėdėje, burna buvo pilna instrumentų, todėl negalėjau ištarti nė žodžio. Kai labai suskaudo, pakėliau ranką ir parodžiau "stop" ženklą. Dantistas tuoj pat nustojo gręžti.

- Kalbėjausi su žmogumi, kuris pasakojo apie santechniko darbą ir vamzdžių sistemas. Manęs tai nedomino, bet aš norėjau pasitreniruoti, todėl šypsojausi ir linksėjau galva. Jis kalbėjo tol, kol nustojau rodyti susidomėjimo ženklus.

- Buvo labai šalta, o autobusas nesustojo. Kai atvažiavo kitas, parodžiau ženklą, kad noriu įlipti.

Visus panašius atsitikimus palydėdavo šūksnis: "Tai veikia!" Kursų pradžioje tai buvo sakoma su nustebimu, vėliau - su pasitenkinimu.

Žinoma, nuo gimimo akli žmonės niekada neišmoks kūno kalbos taip, kaip regintieji, tačiau šie pirmieji kursai įrodė, kad jie gali išmokti pačių svarbiausių ženklų, ir tai turės teigiamą įtaką jų gyvenime. Kursams pasibaigus, galiu padaryti tokią išvadą: visi mokiniai pastebėjo, jog jų bendravimas su aplinkiniais žmonėmis pagerėjo, nes jie išmoko prikaustyti dėmesį. Mokiniai sako, kad sutikti žmonės tapo daug atviresni, mažiau akliesiems rodydavo gailesčio, pagerėjo aklųjų fizinė savijauta. Jie jautėsi ir daug saugesni, nes žinojo, kad jų vartojami ženklai teisingi. Tuo pat metu aklieji pajuto ir kitų privalumų, pavyzdžiui, jie pradėjo geriau suprasti literatūroje aprašomas veidų išraiškas, todėl prasiplėtė jų intelektualusis horizontas.

Kursuose ir mano mokiniai, ir aš pati iš aklųjų ir reginčiųjų girdėdavome tokią nuomonę: "Reikia leisti akliesiems atrodyti kaip akliesiems ir neversti jų elgtis taip, kaip elgiasi regintieji". Mano darbo tikslas nėra siekti, kad regintiesiems taptų maloniau būti kartu su aklaisiais, o pagerinti aklųjų gyvenimo kokybę ir padėti jiems bendrauti su aplinkiniu pasauliu. Mokiniai nepastebėjo, kad jų, kaip aklųjų, identitetas būtų sumenkėjęs. Atvirkščiai, jie sakė, kad jų asmenybė ir identitetas sustiprėjo, nes dabar jie žino, kaip žodinius teiginius ir jausmus paremti fizinėmis išraiškos priemonėmis.

Pagal išsilavinimą esu aktorė, o, kadangi daugelį metų dirbu su aklaisiais, tai man labai padėjo paruošti šiuos kursus. Visos knygos apie kūno kalbą parašytos regintiesiems, todėl yra vizualios. Mano darbas buvo sudaryti tokią mokymo programą, kurioje ženklų būtų mokomasi per jausmus ir, kur įmanoma, susieti juos su lingvistiniu ritmu. Dirbdama su minėtais keturiais protingais ir drausmingais mokiniais, ne tik praplėčiau savo akiratį, bet ir paruošiau mokomąją medžiagą, kuri labai praverčia dabartiniams mokiniams.

Šie pirmieji kursai parodė, kad nuo gimimo aklus žmones įmanoma išmokyti daugelio fizinių gestų. Dabartiniai mokiniai, su kuriais dirbu, turi įvairų regėjimo sutrikimą, - yra ir aklagimių, ir silpnaregių. Tikiuosi ir svajoju, kad kada nors akluosius ir silpnaregius bus galima pradėti mokyti dar vaikystėje, nes labai svarbu, kad visi akli suaugusieji žinotų, kokia svarbi kūno kalba. Vėliau kiekvienas žmogus galės pats nuspręsti, kiek laiko jis nori skirti tokio pobūdžio bendravimui. Tačiau nežinodami, kokie aplinkiniams svarbūs kūno kalbos ženklai, aklieji ir silpnaregiai daug ką praranda. Akivaizdu, kad jūs negalėsite su kažkuo sutikti arba kažko atmesti, jei nežinosite, kas tai yra ir kokių pasekmių galite sulaukti, jei nepasinaudosite kūno kalba.

Išvertė Audronė GENDVILIENĖ

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]