LASS LITERATŲ KŪRYBA
Juozas MARCINKUS
SLENKSTIS (Iš apysakos "Gyvenimo slenkstis")
Julius prabunda. Girdi atsargius mamos žingsnius. Ji, kaip kiekvieną rytą ir vakarą, trepinėja aplink plytą, atsargiai kilnoja puodus, indus. Tikriausiai jai dar tebesisuka galvoje Juliaus šauksmas, blaškymasis ir graudus verksmas bei kūkčiojimas, lyg nuplakto šunyčio inkštimas. O dar ir ta Dočkienė vakar iš ryto taip netikėtai užklupo jį, vos tik parvežtą iš Šiaulių akių ligoninės.
Nenoriai šiek tiek pakramsnojęs duonos, visą dieną ir naktį ištylėjo apsiklojęs galvą, kad nieko negirdėtų ir nieko nematytų. "Nematytų" - jau reikia sakyti... Juk jis jau keletą mėnesių nemato po ano baisiojo sprogimo, kurio, tiesą sakant, nei matė, nei girdėjo. Žino tik iš kitų žmonių pasakojimo, kad po šio sprogimo net jo ganoma banda po laukus išsilakstė.
Julius pajunta, kad pradėjo veržti pūslę. "Reikia keltis", - galvoja sau. Bet kaip tai padaryti?! Čia juk ne Šiaulių ligoninė, kur jau buvo be kitų pagalbos išmokęs savarankiškai vaikščioti nuo palatos iki prausyklos...
Kai pirmą kartą nuėjęs į ligoninės tualetą, Julius lenkėsi apčiuopti unitazą ir, nepajutęs, kad taip arti būta sienos, visu smarkumu pylėsi kakta į ją, tąsyk iš jo neregių akių plykstelėjo lyg didžiulė raudonų ir dar nežinia kokių spalvų rožių puokštė. Tą puokštę jis prisimins ilgus metus. Tai, ko gero, ir buvo jo skaudžiausias krikštas.
Beje, kai buvo atvežta naujų ir sunkiai vaikščiojančių ligonių, Julių perkėlė iš pirmos į šeštą vaikų palatą, buvusią antrame aukšte, nes jis palatos gydytojui ir gailestingajai seselei atrodė apsveikęs ir guvus, gerai besiorientuojantis aplinkoje berniukas. Ten, girdi, būsią linksmiau tarp vienmečių palatos vaikų. Ir iš tiesų toje palatoje jis sutiko gal porą metų jaunesnį Poviliuką, taip pat visišką neregį: tik Julius neturėjo dešiniosios rankos plaštakos, o Povilas - kairiosios.
Julius nustebo ir nusiminė, kad toje pačioje palatoje gulėjo ir dvi gal dvylikametės, o gal ir vyresnės mergaitės. Tai jam sudarė didelių nepatogumų, nes pirmoje palatoje gulėjo tik su vyrais, todėl kelnių jis dar neturėjo. Visas jo apdaras buvo - marškiniai, siekią iki pusiau šlaunų.
Neilgai trukus, slaugė atnešė nežinia kokios spalvos kelnes, kurios buvo ne tiek ilgos, kiek plačios. Kad nesmuktų, slaugė parišo jas bintu. Julius turėjo nemažai vargo, kol išmoko jas atrišti ir užrišti viena, ir dar kairiąja ranka.
Pamažu Julius apsiprato su palatos aplinka ir išdrįso išeiti net į koridorių.
Palatos mergaitės matė neblogai, todėl noriai Juliui ir Povilui pagelbėdavo vaikštinėti koridoriumi, bet Julius veržte veržėsi savarankiškai slampinėti pasieniais ir nueiti ten, kur reikėjo.
Vieną rytą nelaukdamas jokios pagalbos, lyg zuikis pašautomis kojomis, Julius pradėjo šlepsėti praustuvo link. Ir, dideliam savo džiaugsmui, pirmą kartą savarankiškai nusiprausė ir sėkmingai grįžo į palatą.
Mergaitės net rankomis suplojo:
- Ak, Juliau, koksai dabar gražus!
Berniukui nuo tų žodžių net širdis apsalo.
Tą pačią akimirką į palatą įėjo seselė Stasė, kuri švelniai paglostė Juliukui paraudusius skruostus.
- Sesele, o kas ten girgžda koridoriuje - lyg lovos kažkokios, lyg šneka kažkas? O gal kitoj pusėj irgi yra palatos?
- O ne, vaikeli, kitoje koridoriaus pusėje yra keturios lovos, kuriose guli rusų kareiviai - belaisviai. Jie beveik visiškai nevaikšto ir kol kas silpnai mato.
Julius sužinojo, kad belaisviai ligoninės maisto negaudavo. Juos maitino karo belaisvių stovyklos virtuvė, iš kurios taip pat rusų belaisvis kasdien atnešdavo kažkokios neaiškios kilmės puskibirį vadinamosios sriubos, pasak seselės Stasės, verdamos iš balandų ir buroklapių mišinio. Jį lydėdavo vokiečių kareivis. Juliukui net kraupu būdavo išgirdus jo kaukšinčius kaustytus batus, aidinčius ligoninės koridoriuje.
Bet kareivukai nebadavo, nes gailestingi žmonės, atėję aplankyti savo artimųjų, atnešdavo jiems duonos ir kito maisto. Be to, ir ligoniai juos sušelpdavo dalindamiesi skurdžiu ligoninės maistu.
Kai Julius išeidavo į koridorių, vienas jaunas kareivukas jį vis kalbindavo: "Padaidi ko mne...".
Vėliau juodu su kareivėliu susidraugavo, nors vienas kito kalbą tąsyk menkai tesuprato.
Vieną dieną Julius suvalgė savo sriubą, išgėrė kompotą, o duonos riekę nutarė nunešti kareivukui.
Išėjęs į koridorių, kaip visuomet pasuko kareivuko lovos link, tačiau pataikė tiesiai į laiptinę. Kareivėlis kelis kartus šūktelėjo: "Stoi! Stoi!" Bet jis tų žodžių nesuprato ir lyg koks avižų pėdas nubildėjo mediniais laiptais žemyn. Užsigaut per daug neužsigavo, tik nepaprastai išsigando: jam pasirodė, kad po kojomis prasivėrė žemė, bet duonos iš rankos nepaleido. Ir kai seselė Stasė šniurkščiantį užvedė atgal laiptais, Julius paprašė, kad jį nuvestų prie kareivėlio, kuriam ir padovanojo savo pietų duonelę, sušildytą mažame delne.
Paguldžiusi į lovą, Stasė švelniai paglostė Juliaus ranką, pabučiavo į kaktą ir tyliai sušnabždėjo: "Ak, tu mano dainininke". Mat Julius, dar gulėdamas pirmame aukšte, jai išdainavo visas savo daineles. Tąsyk Juliui pasirodė, kad ji buvo labai susigraudinusi, net ir kūkčiojo, tik niekaip nesuprato, dėl kokios priežasties. Ar dėl to, kad jis nubildėjo laiptais, ar kad kareivukas labai maloniai paglostė Juliuko galvą, ar kad jis pabučiavo Juliuko padovanotą duoną.
Neilgai trukus, Julius sužinojo ir kareivuko vardą - Nikita, nes tuo vardu jį vadindavo ir kiti belaisviai. Netrukus ir Julių jis pradėjo šaukti vardu: "Julek! Julek! Prichodi ko mne!"
O kaip buvo malonu, kai Julius pasijuto esąs "mokytoju", nes pradėjo Nikitą mokyti skaičiuoti iki dešimties, vėliau iki šimto ir pagaliau tarti vieną kitą lietuvišką žodelį. Nesvarbu, kad žemaitiška tarme. Pavyzdžiui, duona mokė tarti dūna, bulvė - bulbė, pienas - pyns ir t.t. Ši kražietiška tarmė jam skambėjo kaip gražiausia simfonija. Nors vargu ar kareivukui buvo lengviau žemaitiškai, ar normine lietuvių kalba tarti.
Julius prisimena: čia aukštas slenkstis į priemenę, o po kaire - toks pat - į lauką. Toliau pasieniu galima pasiekti ir namo kampą, kur galima ir nusišlapinti.
Numetė antklodę, staigiai atsisėdo ir nuleido kojas nuo lovos ant plūktos aslos. Žingsnis - ir jis prie durų. Net mama nepastebėjo, kaip atsidūrė priemenėje. Labai atsargiai kryptelėjo į dešinę ir, norėdamas kairiąja pagriebti už durų staktos, kirto kakta į praviras laukujes duris ir, lyg šunytis piktai suurzgęs, visa jėga pastūmė jas atgalios taip, kad net siena subildėjo. O pats vis tik išsiropštė į lauką, pasieniu styptelėjo keletą žingsnių ir basa koja taip kirto, kad atbulas atsisėdo, nes ten būta pastatyto aštraus kirvio, kotu atremto į sieną.
Šis įvykis taip skaudžiai paveikė Julių: per minutę ne tik užsidirbo guzą, bet ir ilgesniam laikui susikruvino koją. Magaryčių - skaudžiai užsigavo rankos bigę.
Po šio įvykio namiškiai sunerimo. Nerimastis apėmė ir Julių. Neregio gyvenimo pradžia buvo sunki, oi, sunki...
* * *
Prabėgo metai ar daugiau, ir jiedu su Nikita susitiko dar kartą.
Buvo ruduo. Javai plūste plūdo į jaujas, į šalines. Ir nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką be paliovos kaukė kuliamosios, kas minutę užspringdamos ir vėl išspjaudamos iškultų javų pėdus, o mašinų motorai, sukantys ne tik jovalines, bet ir valomąsias mašinas, prunkšnojo ir prunkšnojo, tai nutildami, tai prigesdami, o kartais ir velniškai garsiai čiaudėdami.
Po tų kuliavų pas varginesnius ūkininkėlius būdavo itin smagios pabaigtuvės. Retos būta šeimininkės, kuri nebūtų iškepusi kugelio, pagaminusi žemaitiško kastinio, išvirusi košelienos ar kitų gardumynų. Ir, žinoma, krūminės, be kurios nebūtų buvę ir smagaus patalkio.
Tokios talkos tąsyk būta ir pas Juliaus tetą Jūzapienę. Į talką atėjo ir jo pusbrolis Jonas iš Vilkaušų kaimo, kuriame tarnavo pas Maselskį. Jonas tą vakarą atsivedė tame pačiame dvare dirbusį rusų karo belaisvį, kuris neblogai šveplavo ir lietuviškai. Mat karo metais ne vienas stambesnis ūkininkas rusų belaisvius "pirkdavo" iš vokiečių už rūkytą kumpį ar kilogramą lašinių. Žinoma, ūkininkai, gavę belaisvių, buvo atsakingi už jų saugumą ir turėjo sekti, kad šie nepradėtų diversinės veiklos. Kaip to meto žmonės kalbėjo, rusiška darbo jėga buvusi pigesnė nei kilogramas muilo akmens, kurį vokiečiai taip pat keisdavo į lašinius.
Julius labai nustebo, kai belaisvis, prišokęs prie jo, apkabino, lūpomis pakštelėjo į vieną žandą, į kitą ir ėmė šnibždėti: "Julek, Julek, kak tu čia patekai?"
Julius jam paaiškino, kad čia jo teta gyvena, o tetos sūnus Jonas yra jo pusbrolis.
Ne tik Julius, bet ir kiti suprato, kad belaisviui Nikitai labai patiko tetos keptas pyragas, kurį jis valgė ir valgė, storai užsitepdamas sviesto ir užkaupuodamas kastiniu.
Vakarui slenkant į naktį, o nakčiai į priešaušrį, Nikita pradėjo dejuoti, sunkiai stenėti. O, saulei betekant, jis ėmė judinti stipriai įmigusį, net karkiantį Joną.
- Joni, Joni! Kelkis, kelkis!..
- Kas dabar y? - klausia Jonas.
- Labai blogs y! - šaukia Nikita.
Jis abiem rankom suspaudė savo pilvą ir vėl ėmė dejuoti. Jonas, po pagirių vos praplėšęs akis, žiūri į Nikitą ir nieko nesupranta, kas čia darosi. Ir stipriai surinka, tiesiog stumte išstumdamas savo galingą balsą pro pusiau sukąstus dantis:
- Eik gult! Juk matą, kad da unkstyvs ryts y!.. - Jonas ir vėl užsimerkia, grimzdamas į saldų miegą.
Nikita, pašokęs iš lovos, pabėgioja po trobą, išpuola laukan. Apibėga keletą kartų aplink namą. Kartą kitą pritupia nusileidęs kelnes už krūmo, pastena ir vėl įlekia į trobą ir purto Joną:
- Joni, Joni! Aš prašu tavy, kelk!
Jau vaikštinėja ir Jono mama. Julius taip pat pradėjo krutėti už Jono nugaros, niekaip nesuprasdamas, kas atsitiko tam Nikitai. O jis vis dejuoja, dantis sukandęs, ir vėl puola judinti Joną, prašydamas:
- Joni, Joni, atnešk klyzmų!
Jonas pasirąžo, pasitampo, vis dar gulėdamas lovoje. Kažką mąsto. Ir lyg pats sau, pusbalsiu sako: "Klyzmų... klyzmų..."
- O sakyk tu man, - klausia Jonas, - o kas uns toks y, tas klyzmus?
- Nu, Joni, tas y, kur į subaną kyš, ar nežiną? - šaukia Nikita. - Joni, paskubėk! Mano vidurys kaip bačka pasidarė!
Jonas kvatodamasis apsimovė kelnes, pačiupo Nikitą ir nusitempė pas artimiausią kaimyną Žaludą, kuris labai gerai išmanė, kaip reikia suminkštinti vidurius.
Tą pačią dieną Jonas, su kuriuo Julius gerai sutardavo, nes abu garsėjo beveik visoj parapijoj savo sodriais ir skambiais balsais, pašnibždėjo Juliui:
- Žinai, Juliuk, visko gali būti, kad Nikita dar šią savaitę gali pabėgti iš Maselskio dvaro. Aš mačiau - ne kartą jis buvo susitikęs su kažkokiais nepažįstamais vyrais...
Jono žodžiai po savaitės pasitvirtino: Nikita po vienos nakties dingo kaip į vandenį. Žinoma, Maselskis įteikė gerą bekoniuką apskrities belaisvių stovyklos viršininkui, išsisuko nuo bausmės ir atsakomybės už belaisvio pabėgimą, nors kitų belaisvių nebegavo vasaros darbams. Po kelių savaičių kažkas paleido gandus, kad belaisvis Nikita nuskendo Karklėnų ežere...
