NETEKUS REGĖJIMO
Alvydas VALENTA
APIE VYRUS IR VYTELES
Visų mūsų gyvenimas, kad ir koks jis būtų individualus, turi tam tikrą ritmą, nusistovėjusią įvykių, situacijų, sprendimų seką. Visa tai dažniausiai vadiname kasdienybe, rutina, stengiamės iš jos ištrūkti, bet ir toliau joje murkdomės kaip murkdęsi. Tik štai atsitinka kažkas tokio, kas išsviedžia mus iš įprasto kasdieninių situacijų ir patyrimų srauto ir pastato akis į akį su savimi pačiais, savo silpnumu ir savo stiprybe. Egzistencializmo filosofijos atstovai tai vadina ribinėmis situacijomis. Būtent ribinėse situacijose geriausiai atsiskleidžia žmogaus gyvenimo prasmė ir beprasmybė, jis yra patikrinamas ir išbandomas. Bet tai jau filosofija, o mums rūpi labai konkretūs dalykai. Tikriausiai visi sutiksime, kad regėjimo netekimas, ypač jeigu tai atsitinka jau subrendus, yra viena iš ribinių situacijų, pakeičiančių visą tolimesnį žmogaus gyvenimą. Tad kaip žmogus priima šią negalę, kaip su ja kovoja ir ją prisijaukina? Kiek pagaliau jam gali padėti kiti žmonės - šiuo atveju Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? Panašius klausimus šiais metais pasistengsime užduoti ne kartą ir ne du, ir ne vienam neseniai regėjimą praradusiam žmogui.
* * *
Mano pašnekovai - du jauni vyrai
Saulius Balkė ir Vasilijus Driachlovas. Saulius apako prieš šešerius metus nuo regos nervo atrofijos, o Vasilijus kiek daugiau nei prieš metus po traumos. Abu vyrai jauni, neseniai dar tik perkopę per trisdešimt, abu gyvena Vilniuje. Saulius - su žmona ir sūnumi, o Vasilijus - su motina ir giminaičiais. Praėjusiais metais Fondo M95 verslo inkubatoriuje Saulius ir Vasilijus tris mėnesius mokėsi pynimo amato - čia su jais ir susitikome.
Prieš netekdamas regėjimo S. Balkė dirbo "Pergalės" konditerijos fabrike vairuotoju. Po nelaimės nedirbo niekur - laiką praleisdavo namuose. Kreipėsi į darbo biržą, bet čia jam tesugebėjo patarti darbo ieškotis pačiam. Lankyti pynimo kursus pasiūlė LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos darbuotoja Ramutė Gelažanskienė.
"Pasiūlė taip, - juokauja Saulius, - kad nebuvo kada galvoti ar kaip nors atsisakyti. Taip ir atsidūriau čia." Neatrodo, kad S. Balkė ant R. Gelažanskienės už tą prievartą labai pyktų - pinti jam patinka. Su šiuo amatu ketina draugauti ir ateityje. Saulius kaime turi sodybą, žemės, tad praėjusį rudenį apie 5 arus užsodino žilvičiais ir šį rudenį jau turės savų vytelių.
Saulius, netekęs regėjimo, daug laiko praleido ligoninėse - ten ir išgirdo apie Aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Į ją įstojo 1996 metais. Kaip prisitaikęs gyventi nematydamas? Anot jo paties, nebuvę laiko kada prisitaikyti: "Viskas įvyko labai greitai. Tiesa, 3 mėnesius gulėjau ligoninėje, bet tada užgriuvo kitokių bėdų ir nelaimių, tai nebuvo laiko pernelyg daug galvoti."
V. Driachlovas prieš traumą pastovaus darbo neturėjo. Netekęs regėjimo irgi niekur nedirbo. Ir jam, kaip ir S. Balkei, pynimo kursus pasiūlė lankyti R. Gelažanskienė. Abu vyrai rodė savo rankomis nupintas pintinėles: "Dar šiek tiek kreivokos, - tvirtino lyg susitarę, - bet Kaziuko mugei tikimės nupinti gražesnių". Abudu mano, kad iki mugės dar labiau įgus ir visai rimtai galės joje prekiauti. Sauliaus ir Vasilijaus ketinimams pritaria ir pynimo mokytojas, turintis kelių dešimčių metų šio amato patirtį Algirdas Senovaitis. Jis įsitikinęs, kad iš abiejų vyrų tikrai išeis neblogi pynėjai.
V. Driachlovas pamažu įsijungia į sportinį neregių gyvenimą: nuo praėjusio rudens lanko baseiną ir jau kartą dalyvavo Lietuvos aklųjų sporto federacijos komandinėse plaukimo varžybose. Baseino takelyje Vasilijus jaučiasi laisvai, plaukdamas nebijo, kad atsitrenks ar nesusiorientuos. Vasilijus skaito garsines knygas, tačiau tik rusiškai, ir skundžiasi, kad bibliotekoje jų mažoka.
Bet grįžkime prie pynimo. Kursai baigėsi gruodžio pabaigoje, o kas toliau? Vieną gruodžio dieną Verslo inkubatoriaus direktorius Antanas Ruginis sukvietė pynėjus pasitarti, ką reikėtų daryti. A. Ruginis su pynėjais susitarė, kad du tris mėnesius po naujųjų metų jie galės ateiti į Verslo inkubatorių toliau mokytis ir pinti Kaziuko mugei. Vyrai taipir daro - ateina, pina. Kas bus paskui, po mugės, nei Saulius, nei Vasilijus dar nežino. Anot pačių pynėjų, kokių nors ypatingų sąlygų ar įrankių norint verstis šiuo amatu nereikia, vis dėlto reikalingos patalpos vytelėms laikyti, garintuvas joms džiovinti. Kaip šią problemą spręs, apie tai abu vyrai dar negalvojo. Čia norėtųsi šiek tiek stabtelėti ir pafilosofuoti. Verslo inkubatorius - vieta, kur žmonės ateina, "susitupi" ir išeina. Akivaizdu, kad kiekvienas žmogus savimi pirmiausia turi pasirūpinti pats - taigi ir susirasti savo verslui patalpas. Bet teisybė ir tai, kad Aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra neregių tarpusavio pagalbos organizacija. O žodis "pagalba" ir reiškia pagelbėjimą, o ne, sakysime, abejingumą. Nekilnojamo turto, ypač Vilniuje, o ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, atrodo turime nemažai, bet kiek jo durys atviros neregiui pynėjui ar kitam verslininkui? Ypač jeigu tas verslininkas mūsų organizacijoje dar naujokas, dar nėra perpratęs jos žaidimo taisyklių ir nežino, koks kunigaikštis kokią pilį valdo? Peršasi išvada, kad tokiems žmonėms turėtume ateiti į pagalbą: ne sukurti šiltnamio sąlygas, bet pasiūlyti, sudaryti galimybes.
Jau sakėme, kad S. Balkė kaime turi sodybą, - joje per vasarą ir gyvena. Nepaisydamas savo negalės, atlieka daugelį ūkio darbų. "Dviračiu kartu su sūnumi net į parduotuvę nuvažiuojame: aš sėduosi ant sėdynės, sūnų - ant bagažinės, jis sako kelią - taip ir važiuojame." Saulius visada buvo šiek tiek "prie technikos", tad ir netekęs regėjimo paremontuoja savo mašiną: "Smulkesnius gedimus randu ir pašalinu pats, jeigu būna kas rimčiau, tada jau tenka prašyti pagalbos". Vasilijus - priešingai: namuose beveik jokių buities darbų nedirba: "Dirbčiau, bet neduoda. Namiškiai sako - mes už tave padarysime..." Abu vyrai tada, kai neteko regėjimo, yra bendravę su psichologais, tačiau abu sutaria, kad psichologai turėtų susitikti, kalbėtis ne tik su apakusiais žmonėmis, bet ir su jų šeimų nariais. Jie turėtų paaiškinti, kad regėjimo netekimas žmogaus nepadaro bejėgiu primityviu gyvūnu, nieko nesugebančiu ir tiktai laukiančiu kitų malonės. Ir Saulius, ir Vasilijus mieste vaikščioja su baltosiomis lazdelėmis, vieni važinėjo ir į pynimo kursus. Tačiau anot Vasilijaus, vaikščioti su lazdele galėtų mokyti ir daugiau - daugiau laiko, daugiau maršrutų. "Reikia parašyti prašymą, sulaukti, kol ateis mokytojas, o tada jau imi į rankas lazdą ir eini. Kol tą prašymą parašai, kol sulauki mokytojo, gali ir noras praeiti arba to maršruto, kurį ruošeisi mokytis, visai nebereikėti."
Abu vyrai nenusivylė įstoję į Aklųjų ir silpnaregių sąjungą, neturi šiai organizacijai, joje dirbantiems žmonėms priekaištų ar nuoskaudų. Vieną dalyką abu tvirtino lyg susitarę: per mažai informacijos apie tai, ką dirba, ką gali dirbti neregys, kokias jis turi saviraiškos galimybes.
