KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

NELENGVA NAŠTA


Iki šiol rašiau apie neregius, silpnaregius, turinčius savo verslą arba neblogus darbus. Tarp regos negalę turinčių žmonių yra gabių, iniciatyvių. Mažiau gabūs taip pat ieško vietos po saule. Nors sunku surasti nekvalifikuoto darbo, laimei, įmanoma. Tokie silpnaregiai įsidarbina pagalbiniais darbininkais, meistrų padėjėjais, valytojais, krovėjais.

Daug sunkiau našlaičiui. Valstybė našlaičių likimu rūpinasi lyg gegutė savo vaikais. Kol mokosi internate, iš bado nemiršta. Našlaičiai, baigę mokslus, paliekami akis į akį su likimu. Prasideda nuožmi kova dėl išlikimo.

"Mūsų žodžio" pašnekovas - jaunas žmogus. Jam likimas sudavė dvigubą smūgį: pagailėjo gero regėjimo, atėmė tėvus. Vaikinas nepalūžo. Ūgtelėjęs susirado globėjus, baigė žemės ūkio mokyklą, įsidarbino. Dabar gyvena Vilniuje.

Nepavydėtina našlaičio dalia

Julius mokėsi Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Tai buvo ne patys geriausi mokyklos laikai. Našlaičiu rūpinosi tik auklėtoja. Tiesa, Julių iki šiol persekioja bado jausmas. Atrodytų, valgyt duodavo nemažai. Augančiam organizmui to nepakako. "Sunkiausi būdavo vakarai. Sugulus kambario draugai iš spintelių išsitraukdavo tėvų atvežtų gėrybių. Kambarys gardžiai pakvipdavo lašiniais, dešromis, rūkyta mėsa bei kitais skanėstais. Aš jų taip pat norėjau. Aišku, draugai vaišindavo. O skrandis norėdavo dar ir dar. Gulėdamas galvodavau, kaip gerai tiems, kas turi tėvus. Tiek daug gardumynų. Labai norėjau turėti tėvus, kad galėčiau išsipasakoti, pasiguosti. Su šiomis svajonėmis ir užmigdavau. Kitą vakarą viskas kartodavosi iš pradžių," - pasakojo silpnaregis našlaitis Julius Barinovas.

Berniukas mėgo bendrauti su mokyklos darbuotojais. Vienam budėtojui berniukas patiko, bet dėl senyvo amžiaus jis negalėjo Juliaus įsisūnyti. Pasiūlė giminaičiams. Jiems vaikas patiko. Tada Juliui buvo aštuoneri. Oficialiai našlaitį įtėviai įsisūnijo tik po kelerių metų.

Julius mokslams nebuvo gabus. Norėjo kuo greičiau baigti mokyklą ir pradėti savarankišką gyvenimą, turėti savų pinigų, kuriuos jis suvokė kaip nepriklausomybę nuo mokytojų, auklėtojų, draugų. 1992 metais J. Barinovas baigė devynias klases. Paklausęs įtėvių išvažiavo mokytis į Šakius. Pasirinko silpnaregiams neįprastą - ūkininko pagalbininko - profesiją. Ten mokėsi trejus metus. Mokslas sekėsi neblogai. Julius greitai surado draugų - čia mokėsi dar keli silpnaregiai. Tiesa, jie invalidumo neturėjo. Teorinius užsiėmimus keitė praktiniai. Mokykla turėjo ūkį. Kiekvienas besimokydamas turėjo jame dirbti. Reikėjo prižiūrėti gyvulius, ruošti jiems pašarus. Darbymetyje tekdavo važiuoti padėti ūkininkams. "Dažnai važiuodavome pas geriausius rajono ūkininkus, susipažindavome su jų ūkininkavimo būdais, sužinodavome apie privačiuose ūkiuose taikomas naujoves. Mokiausi vairuoti traktorių. Deja, dėl blogo regėjimo teisių negavau. Labiausiai patiko veterinarija. Per šias pamokas susipažinome su dažniausiai gyvulius kamuojančiomis ligomis. Išmokome pagal simptomus nustatyti konkrečią ligą. Reikėjo sergantiems gyvuliams leisti vaistus, stebėti juos," - pasakojo Julius.

1998 metais Julius Barinovas baigęs mokslus sugrįžo į sostinę. Apsigyveno pas globėjus. Nusprendė įsidarbinti Vilniuje. Prasidėjo ilgos ir varginančios darbo paieškos.

Įsidarbino kroviku

Vaikinas sugrįžęs pas įtėvius suprato - kuo skubiau reikia įsidarbinti, nes be Juliaus šeimoje buvo dar įseserė. Pirmas žingsnis - darbo birža. Pats vaikinas mėgino įsidarbinti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus įmonėje. Deja, tuo metu darbininkų čia nereikėjo. Pagalbos ieškojo ir bendruomenės socialinių paslaugų centre "Vilkpėdė". Instruktorė Ramutė Gelažanskienė nedaug ką tegalėjo padėti. Instruktorė nesurado laisvos darbo vietos. Juliui nieko kito neliko, tik pasitikėti savo jėgomis. Prasidėjo ilgas įvairiausių įstaigų durų varstymo metas. Visur silpnaregis sulaukdavo vieno ir to paties atsakymo - naujų darbuotojų nereikia. Našlaitis buvo bepuoląs į neviltį. Laimei, skatino įtėvis - neleido sudėti rankų. Jis laisvu nuo darbo metu su įsūniu tęsė paieškas. Atkaklumas nugalėjo. Vienai privačiai firmai trūko pagalbinio darbininko. Tiesa, atlyginimas labai mažas. Julius nedvejodamas sutiko. Įsidarbino firmoje. Čia Julius iki šiol dirba kroviku. Firma turi konditerijos kepyklą. Vaikinas turi pakrauti iškeptą produkciją ir išvežioti po parduotuves. Štai ką Julius papasakojo apie savo darbą: "Vairuotojo pagalbininko darbas nebuvo sunkus. Dirbti - vienas malonumas. Dėžutės nesunkios. Mūsų firmos prekybos taškai išsimėtę po visą Vilnių. Iškrovęs prekes vienoje parduotuvėje, kol važiuojame iki kitos, turiu laiko atsipūsti. Iškrauti prekes padeda vairuotojas. Jis ir kroviko gudrybių išmokė. Pirmomis darbo dienomis parodė, kaip taisyklingai į mašiną sukrauti prekes. Atsitikus kam, nuostolius šeimininkas išskaičiuoja iš atlyginimo. O jis mažas - keturi šimtai litų. Nesiskundžiu. Suprantu - nesu kvalifikuotas darbininkas. Džiaugiuosi, jog ir tiek moka. Dabar dėl mažo atlyginimo niekam nepasiskųsi. Darbdavio trumpa šneka: nepatinka - ieškokis darbo kitur. Tavo darbo vieta neliks tuščia. Daug sveikų žmonių ieško darbo."

Dabar Julius dirba sandėlyje. Darbo dvigubai daugiau. Vaikinui nėra kada atsipūsti. Tenka nuolat iškrauti mašinas, atvežusias cukraus, miltų, ryžių, grikių. Maišai sveria 50-60 kilogramų. Julius neaukšto ūgio, smulkaus kūno sudėjimo. Maišo svoris beveik toks pats kaip jo paties. Nors vaikinui draudžiama kelti daugiau kaip dešimt kilogramų, jis šio draudimo nepaiso. Brangindamas darbo vietą nesiskundžia, dirba iš paskutinių jėgų. "Mano darbo grafikas kintantis: dvi dienas dirbu, dvi ilsiuosi. Tenka dirbti nuo ankstyvo ryto iki septintos valandos vakaro. Kartais pasilieku po darbo. Dabar dirbu nuo 10 valandos ryto. Ypač sunku rytais. Tada nespėji prakaito braukti: mašina po mašinos, vairuotojai skuba, ragina kuo greičiau iškrauti atvežtas prekes. Sukiesi lyg voverė ratelyje. Po pietų lengviau. Dirbu kepykloje. Moterims atnešu miltų, cukraus. Iš kepyklos į sandėlį sunešioju gardžiai kvepiančius kepinius. Šeimininkas leidžia valgyti tik ką iškeptų sausainių. Namo gali neštis kepinių, kurių galiojimo laikas pasibaigęs. Svarbiausia, vaikštau nealkanas," - pasakojo Julius.

Vaikinas krovikas labai nori pakeisti darbą. Ieško lengvesnio. Deja, nesėkmingai. Našlaitis svajoja apie nuosavą kampą. Galėtų būti mažas kambarėlis, bet tik jo vieno. Julius niekada neturėjo savo kambario, kur būtų pats šeimininkas. Vaikinas supranta: įtėviams taip pat nelengva. Už gaunamus pinigus kambario neišsinuomosi. Julius Barinovas nepraranda vilties gyventi savarankišką gyvenimą.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]