MUMS RAŠO

Rasa MISIUKAITĖ

MES LAIMINGI, NORS IR NESAM REGøJś PASAULIO


Sakoma, jog laimingas tas, kuris gali padėti kitam, jį paguosti, padaryti gera. Bet tai kartais nebūna įrodyta arba pastebėta. Daugelis ar kieme, ar autobuse pastebėję nematantį žmogų dažnai sako: "Ak, koks jis nelaimingas". Bet aš su šia nuomone niekaip nesutikčiau. Juk mes, žmonės su regėjimo negale, nesijaučiame nelaimingi. Aišku, yra sunkumų: negalime vieni toli vykti, kai nėra kam palydėti. Norėdami įsigyti kokią nors profesiją, taip pat susiduriame su problemomis, bet, jei noras yra, tai visada žmonės padės. O profesijų, tinkančių neregiams, užtenka: tai sportas, muzika, masažas ir kt. Nors ne visada gyvenimas būna vien tik laimės akimirkos. Mes taip pat galime neatsilikti nuo reginčių vaikų. Regintieji dažnai su bendraamžiais nenori draugauti, jų vengia, nes nesupranta: nematantis vaikas irgi gali su jais kartu žaisti.

Na, o mūsų Kauno silpnaregių internatinėje mokykloje mokosi ir silpnaregių, ir aklų vaikų. Dažnai geriau matantys mėgsta iš mūsų pasišaipyti. Nors ne visada nemalonių situacijų būna tik tarp vaikų. Kartais, kai einame mokyklos koridoriumi ir atsitrenkiame į kokią nors mokytoją, mums pasakoma: "Ar negali ištiesti rankos?" Aš manyčiau kitaip: juk galėtų matantis žmogus pasitraukti toliau arba mus perspėti.

Mokykloje per kai kurias pamokas nebūna atspausdintų knygų brailio raštu, tada sunkiau mokytis, bet tai nelabai svarbu. Tada mokytojos mums parašo brailio raštu, ką reikia išmokti, arba mes patys užsirašome. Ypač man patinka biologijos pamoka - jos aš laukiu su džiaugsmu. Kai ateiname į šią pamoką, nereikia net knygų, nes labai gera biologijos mokytoja Violeta Morozienė. Ji visuomet leidžia paliesti atneštus augalus. Ši mokytoja niekada nieko neįžeis, tik gerą žodį pasakys.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]