LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE


Alvydas VALENTA

NERAMIOJI ALYTAUS DVASIA


Stanislovas StankevičiusPoną Stanislovą Stankevičių Alytuje pažįsta ne tiktai neregiai ir silpnaregiai, bet ir šiaip alytiškiai, rajono ir miesto vadovai, šių pavaldiniai ir tų pavaldinių pavaldiniai. Kitaip sakant, ponas Stanislovas yra neatskiriama Alytaus dalis, neramioji šito miesto dvasia, visada jaunas, greitas, šmaikštus ir optimistiškas, tarytum jo nugaros neslėgtų septynios dešimtys ir beveik jau penkeri metai, tarytum kaip toje dainoje "Rodos, ir vargo nebuvo...".
     Kaip jau sakėme, ponas Stanislovas gimė beveik prieš septynis dešimtmečius ir penkerius metus - 1926 m. kovo 15 d. Seinų apskrityje, Leipalingio parapijoje, Varnėnų kaime. Jo akys niekada nebuvo labai stiprios, bet tai nekliudė mokytis: S. Stankevičius baigė Vilniaus valstybinį universitetą ir įsigijo ekonomisto specialybę. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius regėjimas dar labiau susilpnėjo ir 1967 m. ponas Stanislovas įstojo į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją. Dirbo namudininku, o nuo 1974 m. pradėjo vadovauti LASS Alytaus rajono aklųjų organizacijai ir darė tai iki pat šių metų lapkričio 3 dienos. Daug per tą laiką Nemunu pro Alytų vandens nutekėjo, daug politinių vėjų ir skersvėjų per nugaras ir smegenis traukė: pergyveno ponas Stanislovas su savo organizacija ir šlovingus Leonido Iljičiaus laikus, kai pačiu tiesiausiu keliu visi žingsniavome į išsvajotąjį komunizmą ir gorbačiovišką perestrojką, kai ne tiek žingsniavome, kiek kalbėjome ir mitingavome. Nepasimetė ir tada, kai didžiąją mūsų visuomenės dalį prislėgė permainų našta ir sunkus kapitalizmo delnas. Visiškai nenorime pasakyti, kad ponas Stanislovas buvo koks nors bestuburis ar ypatingas konformistas: kur vėjas pučia, ten medis ir linksta. Anaiptol! Šis žmogus paprasčiausiai dirbo savo darbą, ir tiek. Į galvą ateina kažin kur girdėta istorija, teisingiau sakant, tik jos nuotrupos: 1905 metai, Maskva, revoliucija, mitingai, gražios ir reikšmingos idėjos... Vienas inteligentiškos laikysenos žmogus kiek ten politikuoja, kiek nepolitikuoja, tačiau kasdien sąžiningai eina į darbą miesto vandens stotyje. Revoliucionieriams tai nepatinka. Jie jį akylai stebi, o vieną rytą ima ir užspeičia į kampą: "Kodėl nesidedi prie mūsų, kodėl neini buržujų mušti?" "Jūs gi žinot, - atsako tasai žmogus, - kur aš dirbu, o vandens reikia visiems, ir buržujams, ir darbininkams, ir per revoliuciją, ir po revoliucijos."
     Šią istoriją prisiminiau todėl, kad ponas Stanislovas man labai primena tą inteligentišką žmogų, dorai ir sąžiningai atliekantį jam patikėtą darbą, o tik paskui politikuojantį ir mitinguojantį. Keisis valdžios, partijos, programiniai jų šūkiai ir pažadai, o neregiui buvo ir bus reikalinga baltoji lazdelė, aklųjų laikrodis, magnetofonas ir garsinė knyga. Teisybė, kiekvienas laikmetis turi savų niuansų ir diktuoja savas žaidimo taisykles, ir jų nepastebėti ar kaip kitaip nepaisyti būtų tiesiog neprotinga. Viena yra vadovauti organizacijai, kai joje vyksta darbas ir gaunamas pelnas, kai tas pelnas naudojamas organizacijos narių kultūrinėms, socialinėms reikmėms tenkinti, ir visai kas kita, kai ta organizacija jau nebepajėgia išlaikyti visų savo struktūrų bei remti labiausiai pagalbos reikalingų žmonių. Nori nenori, reikia ieškoti kitokių veiklos formų, naujų finansavimo šaltinių. Ir S. Stankevičius ieško: jis dažnas svečias miesto ir rajono savivaldybėse, nuolatos bendrauja su šių savivaldybių globos ir rūpybos skyrių darbuotojais - diskutuoja, aiškina, įrodinėja. Bendravimo vaisiai akivaizdūs: iš abiejų - miesto ir rajono savivaldybių - akliesiems per trejus metus skirta 28 tūkst. Lt, didžioji šių pinigų dalis - kompensacinėms priemonėms įsigyti. Savivaldybės paramos neužtenka - S. Stankevičius ieško rėmėjų. Jis pats ne kartą ir ne du apėjo didžiausias miesto akcines bendroves, bankų filialus, turtingus, galinčius padėti verslininkus. Rezultatai? Prašome: vien AB "Alita" praėjusiais metais Alytuje vykusioms aklųjų ir silpnaregių dienoms "Susitikimai" skyrė 3 tūkst. Lt. Panašių pavyzdžių nesunkiai lyg grybų gimtajame S. Stankevičiaus Varnėnų kaime pririnktume pilną pintinę.
     Žmogus gyvas ne vien labdaringais maisto produktais! S. Stankevičius tuo irgi neabejoja, ir todėl jau bene penkeri metai palaiko labai šiltus ir draugiškus santykius su centrine Alytaus rajono biblioteka: čia vyksta susitikimai su neregiais literatais, jų kūrybos vakarai. Bičiuliški santykiai Alytaus akluosius sieja ir su rajono žiniasklaida - regioniniu radiju bei televizija, laikraščio "Alytaus naujienos" redakcija. Žurnalistai mielai lankosi aklųjų organizuojamuose kultūriniuose renginiuose, rašo ir pasakoja apie tai, kaip jie gyvena, su kokiomis problemomis ir sunkumais dažniausiai susiduria. Anksčiau ar vėliau toks bendravimas su žiniasklaida subrandina savo vaisių. Vienas solidžiausių Alytaus aklųjų rėmėjų yra Dzūkijos "Liūtų" klubas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad be asmeninio S. Stankevičiaus indėlio čia neapsieita, bet nemažai prisidėjo ir žiniasklaida. Štai ir šiais metais "Alytaus naujienos" parengė specialų Baltosios lazdelės dienai skirtą puslapį, kuriame neregių gyvenimo realijos, aklųjų literatų kūryba, pono S. Stankevičiaus mintys apie save ir savo darbą.
     Alytuje, kaip ir daugelyje provincijos miestų, didžiąją LASS narių dalį sudaro pagyvenę žmonės, bet tai joks dėsnis: yra ir jaunesnių, norinčių ir galinčių dirbti. Tačiau kaip ir ką? Prieš keletą metų S. Stankevičiaus iniciatyva Alytaus darbo birža ir miesto dailės mokykla akliesiems surengė pynimo kursus. Tiesa, itin karštais pynimo amato gerbėjais dzūkai netapo, bet, kaip liaudies išmintis sako: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. 1998 m. LASS Alytaus rajono organizacijos patalpose buvo įkurtas kompensacinės technikos kabinetas. Sveikintina jau pati tokio kabineto idėja, gimusi ir vėl ne kieno kito, o S. Stankevičiaus galvoje. Dar maloniau, kad ši idėja įgijo konkretų pavidalą: kabinete galima rasti ir brailio šaškes bei šachmatus, ir reginčiųjų raštą daugelį kartų didinantį teledidintuvą, ir magnetofoną garsinėms knygoms skaityti. Kitaip sakant, čia surinktos beveik visos neregių ir silpnaregių dažniausiai naudojamos kompensacinės priemonės, padedančios šiems žmonėms dirbti, ilsėtis, naudotis įvairiais informacijos šaltiniais. Regintysis, atėjęs į tokį kabinetą, sužino nemažai nauja apie akluosius, o tas, kuris neteko regėjimo, įsitikina, kad nebus paliktas grumtis su savo negale pats vienas.
     Lapkričio mėnesį S. Stankevičius LASS rajono organizacijos vairą perdavė jaunesnei pirmininkei Daivai Markinienei. Tačiau manyti, kad tuo aktyvi pono Stanislovo veikla ir baigėsi, būtų daugiau, negu neleistina. Jis ir toliau tebelieka neramioji savo organizacijos dvasia, ieškanti, diskutuojanti, įrodinėjanti.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]