Lidija LUKŠYTĖSportininkų poilsis, kovos ir pergalės Sidnėjuje
17 sportininkų (tarp jų 14 iš Aklųjų sporto federacijos) iš Lietuvos spalio 9 dieną su namiškiais bei palydėti atėjusiais draugais atsisveikino Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytojas, golbolo treneris Vygantas Mockūnas pirmąkart žaidynėse dalyvavusiems golbolininkams įteikė sėkmės ryšulėlį - 7 ant siūlo suvertus gintaro gabaliukus, mazgeliu surištus į vieną ryšulėlį, kad komanda išliktų vieninga. Sėkmės linkėjo ir Kūno kultūros bei sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Arūnas Kazlauskas, išvakarėse Seimo nariu išrinktas Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas ir kiti.Ilga kelionė lėktuvu
Australijoje gyvenantys lietuviai teigia, jog nuo namų durų Sidnėjuje iki kitų namų Vilniuje greičiausiai galima nuskristi per 33 valandas. Parolimpiečių kelionė į šią tolimą šalį truko šiek tiek ilgiau, nes tam turėjo įtakos vėluojantys Austrijos avialinijų lėktuvai. Tik užregistravę geltonus, užrašu "Lietuva" padabintus lagaminus, buvome pakviesti į oro uosto barą, nes lėktuvo dar nebuvo.
Į Austrijos sostinę Vieną atskridome jau sutemus, apsigyvenome oro uosto viešbutyje ir šiek tiek nerimaudami laukėme rytdienos.
Nors bilietus pardavusi Lietuvos kelionių agentūra garantavo, kad visa delegacija sėdės drauge, tačiau dėl keleivių gausumo to negalėjome pasiekti. Todėl įlipus teko daug paplušėti, kol įtikinome keleivius pasikeisti vietomis. Po 11 valandų skrydžio nusileidome užsipilti degalų Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre, tad pusvalandį pabuvojome ir šioje egzotiškoje šalyje. Lėktuvas leidosi virš palmių miškų, steriliame, šiek tiek akvariumą primenančiame didžiuliame oro uoste keleivius pasitiko tautinių raštų sijonus vilkinčios ir tik įsispiriamas basutes dėvinčios tamsiaodės stiuardesės.
Po 9 valandų skrydžio jau leidomės Sidnėjaus oro uoste, kuriame mūsų delegacijos laukė Lietuvos garbės konsulas Australijoje Viktoras Šliteris ir padėti pasirengę vietos lietuviai.
Nors dar Lietuvoje žinojome, kad į Australiją draudžiama įsivežti maisto produktų, ne visi delegacijos nariai tuo patikėjo. Buvo šiek tiek apmaudu, gėda ir juokinga, kai oro uosto darbuotojai paprašė sustatyti visus lagaminus ir atvedę mažytį šunelį leido jam apuostyti mūsų turtą. Taip teko atsisveikinti su lietuviškomis dešromis, sūriais, svogūnų galvomis ir lašiniais, kurių baigiantis viešnagei Australijoje labai norėjosi.Australija - aukštyn kojom
Reikia šiek tiek kilstelėti gaublį, kad pamatytum tarytum kabantį žemyną - Australiją. Apie tai, kad šis žemynas yra kitoks, nuolat primena ir patys australai, kurių ne vienas teiraujasi, iš kurios pusės teka saulė - kaip įprasta iš Rytų ar, kaip ne vienam atrodo, iš Vakarų. Nieko jau nestebina, kad automobilių vairai įtaisyti dešinėje, o važiuoti reikia kairiąja kelio puse, kad gėlės vazonėliuose auga ne į viršų, o į apačią, kad po langais skraido kalbančios papūgos, o mėgstamiausios vietos gyventojų atostogos - ieškoti aukso.
Kiekvienas Australijos gyventojas, išgirdęs pasveikinimą "Ozi, ozi, ozi" (mat taip vadinami australai), mielai atsako "Oi, oi, oi". Tuo teko įsitikinti per Parolimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, kai bilietų neturintys vietos gyventojai delegacijas sveikino išsirikiavę palei stadiono tvorą.
Šiuo metu į Australiją, kurioje daugiausia gyvena anglų, tiesiog plūsta kinai bei japonai. Kinai atidarinėja krautuvėles, restoranus, dirba aptarnavimo sferose, o japonai į šią šalį vyksta dažniausiai tik... susituokti, nes čia pigiau. Australai skiriasi iš kitų, nes atostogas dažniausiai leidžia ne keliaudami po kitas šalis, o tyrinėdami savąjį kraštą ir ieškodami aukso. Jei turistai ieško unikalių australiškų lauktuvių, jiems dažniausia siūloma pirkti opalų. Mat Australija yra didžiausia pasaulyje baltųjų bei retų juodųjų opalų gamintoja, be to, čia parduodami ir jūros perlai. Dideliu populiarumu pasižymi Australijos aborigenų meno kūriniai - tapyti padėklai, bumerangai, pučiamieji muzikos instrumentai ir, be abejo, australiškas vynas.
Australijoje gyvena 19 mln. gyventojų, kuriems suteikta galimybė džiaugtis 342 saulėtomis dienomis per metus. XI parolimpinių žaidynių sostinėje Sidnėjuje galėtų apsigyventi visi Lietuvos žmonės (gyvena 4 mln. gyventojų). Sidnėjuje gausu kavinių ir restoranų, tačiau, pavyzdžiui, silkės galima suvalgyti tik vokiškuose baruose ar pas lietuvius. Beje, kad ir koks būtų patiekalas, australai prieš valgydami apibarsto jį druska bei prieskoniais. Australijoje gyvenantys lietuviai juokdamiesi pasakojo niekaip negalėję įtikinti vietos gyventojų, kad ant silkės patiekalų druskos jau nedera barstyti.
Didžiuojasi tiltu, opera ir senamiesčiu
Australijos istorijoje išskiriama tik dvylika datų, tarp kurių yra Sidnėjaus uosto tilto bei Operos rūmų atidarymas. Dabar šalies istorija papildyta XXVII olimpinėmis ir XI parolimpinėmis žaidynėmis.
Tik 1932 m. atidarytas Sidnėjaus uosto tiltas, skirtas automobiliams ir pėstiesiems. Nebijantiems aukščio ir norintiems pasigėrėti Sidnėjumi iš viršaus siūloma dienos ar nakties ekskursija pereiti tiltą aukščiausia jo dalimi. Toks malonumas kainuoja per 100 Australijos dolerių. Žmonėms, suskirstytiems į nedideles grupeles, išduodama speciali apranga, kad būtų patogu kopti į tilto viršūnę ir prisirišti prie turėklų. Vietos gyventojai pasakoja, jog, tik pastačius tiltą, nuo jo nušoko ne vienas, nusprendęs atsisveikinti su gyvenimu. Dabar tiltas griežtai saugomas, todėl savižudybių šioje vietoje nebepasitaiko.
1973 m. atidarytuose Sidnėjaus operos rūmuose renkasi teatro ir muzikos mylėtojai. Vakarais prie didžiųjų rūmų būriuojasi porelės, nes iš čia geriausiai matyti ir Uosto tiltas, ir gražiai apšviestas miestas. Lietuvos delegacijai Sidnėjuje buvo skirtas mikroautobusiukas, tad sportininkai turėjo galimybę nuvažiuoti prie šių didingų statinių, pasivaikščioti ir nusifotografuoti.
Sidnėjiškiai didžiuojasi ant uolų pastatytu senamiesčiu, vadinamu "The Rocks" ir garsiuoju savaitgalio turgumi, kuriame galima nusipirkti įvairiausių tautų papuošalų, meno dirbinių, pasiklausyti gatvės muzikantų ir pasijuokti iš klounų. Nors šis Australijos miestas nepasižymi skulptūrų gausa, "The Rocks" puošia senamiesčio dvasios skulptūros. Viena iš jų skirta į Australiją atvykusiems emigrantams.Pinigus puošia gyvūnai
Australija, viena iš nedaugelio šalių, kurios pinigus puošia gyvūnų atvaizdai. Vieno dolerio monetoje pavaizduotos bent penkios kengūros, kitas monetas puošia stručiai, povai, ančiasnapiai, echidnos ir kt. Medžiais apaugusioje šalies teritorijoje net eidamas gatve gali gėrėtis kalbančiomis papūgomis, įspūdingo dydžio varnomis, o ryte nubudęs prie namų esančiame baseine išvysti itin nuodingą vorą. Vietos gyventojai sako prie tokių nuodingų gyvūnų pokštų jau įpratę, todėl niekuomet neneria į baseiną prieš tai jo neišvalę.
Pavadinimą tarp turistų populiarioms koaloms, nedideliems eukaliptų medžiuose gyvenantiems gyvūnams, sugalvojo Australijos aborigenai. Žodį "koala" jie sakydavo tada, kai nenorėdavo gerti vandens iš indų, kuriais naudojasi daugelis žmonių. Todėl šis pavadinimas buvo pritaikytas sėsliems nejudriems gyvūnams, mintantiems tik kelių rūšių eukaliptų lapais ir negeriantiems.
Pirmieji atvykėliai koalas vadino vietinėmis meškomis, nors geriau įsižiūrėjus, šie gyvūnai visai neprimena meškų. Tiesa, koalos ištisomis dienomis miega, įsitaisiusios ant nuo kamieno ar storesnės šakos atsišakojusių ūglių, kad neiškristų. Tačiau koalos, skirtingai nei meškos, tesveria 5,5-13 kilogramų ir per dieną suėda apie 1 kilogramą eukaliptų lapų.
Ką tik gimęs koaliukas būna maždaug dviejų litų monetos dydžio, tesveria 5 gramus ir būna 2 cm ilgio. Šešis, kartais net devynis mėnesius koaliukai praleidžia įsitvėrę į motinos nugarą - taip jie miega, keliauja nuo vieno medžio prie kito, o sulaukę metukų atsiskiria nuo motinos ir pradeda savarankiškai gyventi.Neatsiejamas Australijos simbolis - didžiosios kengūros, gyvenančios tik šiame pasaulio žemyne. Tik gimę mažieji kengūriukai iškart patenka į motinos sterblę ir joje išbūna apie 235 dienas. Itin tvirta kengūrų uodega padeda joms išlaikyti pusiausvyrą šokinėjant ir tiesiai tupėti ilsintis. Kengūros minta įvairiomis žolėmis. Ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, net paliesti kengūras ir koalas sportininkai galėjo nuvykę į koalų parką. Golbolininkus lydėjusi delegacijos vairuotoja vietos lietuvė Rasa susitarė su parko darbuotojais, kad kiekvienam būtų leista paliesti kengūrą ir koalą ir prie jų nusifotografuoti. Egidijus Biknevičius ir Marius Zibolis padėjo ne tik koalai su ant nugaros prilipusiu koaliuku užkopti į eukapitą, bet ir kengūriukui įlįsti į motinos sterblę.
(Tęsinys kitame numeryje)
