Henrikas STUKAS

SILPNAREGIS PADĖJO OLIMPIEČIAMS

Paradoksalu, bet Lietuvos sportininkams Sidnėjuje iškovoti medalius padėjo ir vienas silpnaregis. Jo nuopelnus įvertino ne tik sportininkai olimpiečiai, bet ir vyriausybė, už gerą ir pasiaukojantį darbą silpnaregiui paskyrusi solidžią piniginę premiją. Jis, kaip Lietuvos olimpinės rinktinės pilnateisis narys, dalyvauja ir olimpiečių garbei rengiamuose įvairiuose priėmimuose bei pagerbimuose. Tai masažuotojas Valerijus Kanevičius.

Svajonė tapti mediku
     Dar sėdėdamas mokyklos suole Valerijus svajojo apie mediciną. Bet mokykloje jis nebuvo pats geriausias mokinys. Nesistengė išsiskirti iš bendraamžių - laikėsi vidurio.
     1993 metais Valerijus Kanevičius baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Toliau mokytis neteko - nepakako balų. Ir darbą susirasti buvo ne taip paprasta. Pasisekė įsidarbinti LASS Vilniaus įmonėje, kur dirbo metus. Turėdamas laisvo laiko Valerijus sportavo, žaidė golbolą. Netgi buvo išsikovojęs vietą Lietuvos rinktinėje. Svajonės apie mediciną neatsisakė. Kai buvo renkama grupė mokytis masažuotojo profesijos, Valerijus nedvejodamas atsisveikino su įmone ir padavė dokumentus į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą. Jis buvo įsitikinęs, jog įstos. Deja, nusivylimas - pritrūko vos pusės balo.
     Valerijus ir į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą neįstojo, ir prarado darbą. Gyventi, maitintis, rengtis reikėjo. Supratęs, jog LASS sistemoje darbo neberas, pradėjo ieškoti savarankiškai. Po ilgų paieškų įsidarbino prekyboje. "Nemaniau, kad būsiu pardavėjas. Dažniausiai gyvenime atsitinka taip: ko labiausiai nenori, tą gauni. Darbą man pasiūlė "Naktigonės" parduotuvėje. Tada ši parduotuvė buvo populiari. Įsidarbinau pardavėju kasininku alkoholinių gėrimų skyriuje. Dažniausiai prekiavau naktimis. Nemažai vargau, kol prisitaikiau, nes pirkėjui paklausus kainos, neiškart galėjau atsakyti. Nenorėjau išsiduoti, kad prastai matau. Dirbti pasidarė paprasčiau, kai atmintinai išmokau gėrimų kainas bei kodus. Pirkėjai, parduotuvės savininkai nė neįtarė, jog esu silpnaregis", - kalbėjo apie darbą prekyboje Valerijus Kanevičius.
     "Naktigonėje" taip pat dirbo neilgai. Kai parduotuvės reikalai pablogėjo (nemokėjo atlyginimų, vis rečiau ir rečiau beužsukdavo pirkėjai), Valerijus ėmė ieškotis darbo. 1996 metais vėl skelbiamas priėmimas į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą masažuotojo specialybei įgyti. Valerijus ryžosi dalyvauti dar kartą konkurse. Šį kartą nusišypsojo laimė - V. Kanevičius tapo studentu.

Mokslas ir darbo paieškos
     Mokytis jį akino ne tik svajonė, bet ir LASS Vilniaus bei Alytaus apskričių tarybos darbuotojos: L. Orlova, R. Gelažanskienė bei LASS centro taryboje dirbusi socialinių, užimtumo ir sveikatos reikalų instruktorė M. Gotbergienė. Masažuotojas pasakojo: "Antrą kartą stodamas norėjau sau pačiam įrodyti, jog dar šį tą sugebu. Įstoti įstojau, nors, tiesą pasakius, prie mokslo grįžti po kelerių metų darbo nelengva. Iš pagrindų keitėsi gyvenimo būdas. Maniau, tie treji mokslo metai taps tikra kančia. Deja, apsirikau. Studentiškas gyvenimas tikrai įdomus. Šioje mokykloje ir žmoną susiradau. Abu esame tos pačios profesijos. Pridėjęs ranką prie širdies, galiu drąsiai teigti - iki šiol nesigailiu pasirinkęs masažuotojo profesiją."
     Mokantis teko ieškotis darbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Laimei, pagelbėjo LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos pirmininkas S. Bilevičius - įdarbino instruktoriumi: laisvu nuo mokslo metu Valerijus lankydavo neseniai regėjimo netekusius žmones.
     Greitai pralėkė studijų metai. 1999 metais V. Kanevičius gavo diplomą ir tapo kvalifikuotu masažuotoju. Deja, diplomas neužtikrino darbo vietos. Anksčiau baigę šią mokyklą neregiai bei silpnaregiai be didesnio vargo įsidarbindavo ligoninėse, poliklinikose, sanatorijose. Valerijui, baigusiam mokslą, ten laisvų vietų neatsirado. Reikėjo ieškotis darbo, nes buvo pasiryžęs dirbti pagal specialybę. Draugai vėl siūlė darbą prekyboje. Kategoriškai atmesdavo šiuos pasiūlymus.
     Ėmė lankyti privačias gydymo įstaigas arba tas vietas, kur reikėtų masažuotojo. Pabuvojo ne viename grožio salone. "Ten darbo neatsirado. Dažniausias atsakymas - šitos paslaugos neteikiame. Kai kas siūlė patalpas. Neturėdamas savo pacientų rato, patalpų išsinuomoti nedrįsau. Darbą suradau atsitiktinai. Kaip čia neprisiminsi patarlės "Kaip aklai vištai grūdas". Vieną kartą einu iš grožio salono. Nuotaika - kaip rudens dangus. Neatsimenu, apie ką galvojau, tik staiga atsitrenkiu į reklaminį skydą. Ant jo užrašas: "Lietuvos olimpinis sporto centras". Manau: čia sportininkai - vadinasi, gali reikti ir masažuotojų. Užėjau, pasiteiravau. Pasirodo, centrui reikia dviejų masažuotojų. Direktorius liepė man ateiti po kelių dienų ir dėl darbo susitarti su vyriausiuoju gydytoju. Jeigu gydytojui patiksiu, darbą turėsiu. Patikau! Taip įsidarbinau masažuotoju Lietuvos olimpiniame sporto centre, - prisiminė Valerijus. - Pradžioje buvo nelengva, paskui su kolektyvu susidraugavau. Labai daug padėjo vyr. gydytojas. Jis mane globojo. Valerijus nemokėjo leisti vaistų. O čia be to neapsieisi. Nebuvo patirties, nors teoriją žinojo puikiai. Silpnaregis niekaip negali užmiršti pirmosios pacientės - žymios sportininkės (masažuotojas prašė jos vardo ir pavardės neminėti), kuri po masažo visiems apskelbė, jog naujasis masažuoja per daug švelniai. Po tokių kalbų įsitvirtinti buvo sunkiau - prireikė kelių mėnesių."
     Iš pradžių neturėjo nuolatinių pacientų - tekdavo masažuoti jaunus sportininkus bei moksleivius. Žymiuosius masažavo seniau dirbantys masažuotojai. Retkarčiais ir pas jį pradėjo lankytis mūsų sporto žvaigždės: A. Zadneprovskis, D. Gudzinevičiūtė, V. Alekna ir dar daug kitų. Valerijus samprotavo: "Laikas viską sutvarko. Sąžiningai masažuodamas susipažįsti su naujais sportininkais. Jie tavimi pasitiki, rekomenduoja draugams. Gavę traumas, ateina konsultuotis, ką daryti vienu ar kitu atveju."
     Kruopštus masažuotojo darbas neliko nepastebėtas. Šių metų sausio mėnesį V. Kanevičiui pasiūloma tapti Lietuvos olimpinės moterų irklavimo komandos masažuotoju. Prieš tampant juo - atranka, apie kurią net neįtarė. Pasak jo, kartais į masažo kabinetą užsukdavo treneriai prašydami "paminkyti" vieną ar kitą skaudančią kūno vietą. Vėliau ateidavo moterys. Iš pradžių silpnaregis nei trenerių, nei sportininkų nepažinojo. Jie visi jam buvo vienodi. Tik vėliau sužinojo - taip buvo tikrinamas. Irkluotojų olimpinei rinktinei Valerijus patiko ir jį pakvietė būti šios rinktinės masažuotoju.
     Prasidėjo gyvenimas ant ratų. Su irkluotojų komanda važinėjo po įvairiausias stovyklas. Silpnaregis greitai surado bendrą kalbą su rinktinės treneriu bei sportininkėmis. Valerijus daugiausia masažavo Sidnėjuje iškovojusias trečią vietą irkluotojas. Silpnaregis pasakojo: "Moterys yra moterys. Su sportininkėmis sutariau puikiai. Teko dirbti ne tik masažuotoju, bet ir psichologu. Masažuojant išsišnekėdavome. Sportininkės išpasakodavo, kas jas neramindavo, kas slėgė. Ilgą laiką gyvendami kartu tapome viena šeima, viena komanda."
     V. Kanevičiaus laukė staigmena - jį žadėjo kaip irklavimo olimpinės komandos masažuotoją paimti į olimpines žaidynes. Jau buvo pasiūtas kostiumas su visa olimpiečiams priklausančia atributika. Deja, paskutinę savaitę Valerijus sužinojo - olimpinėje komandoje jį pakeis sporto funkcionierius. "Sužinojęs apie tai, labai išgyvenau. Norėjau važiuoti, padėti irkluotojoms. Ko gero, ši olimpiada - ne paskutinė. Bus kitų. Tikiuosi, dalyvauti".
    
 

[Turinys] | [Grįžti]