Gema PADRIBONIENĖSAPNUOSE - AFGANISTANAS
Senka paskutinės viltys: tai pragarišku karščiu alpėji, tai nuo aižių šalto lietaus šuorų kūnas eina pagaugais. Kloniuose, kur kasmet kaimo žmoneliai didžiausias kupetas kvapnių žolynų sukraudavę, šioms Joninėms net padoriam guoliui nepripeši. Tarsi pavogę, ūkininkai po kelis perdžiūvusių stabarų kuokštus po pažastim plynon pastogėn velka. Saulė išdegino žemės įsčias. Atsilaikė tik kiečiai, varnalėšos, durnaropės: jų nei gyvulių maistui, nei guoliui pakreiksi. Įpusėjo paskutinė antrojo tūkstantmečio vasara...
Tvankų šios vasaros vidudienį, kai atrodė, jog visi gyvi padarai pavėsy it žuvys orą gaudo, į prabangų naujojo lietuvio rūmą žaliame Palangos priemiestyje įžengė guvus trumpa barzdele keturiasdešimtmetis. Pasisveikinęs tuoj pat nusiprausė rankas, žemaitiškai pasiteiravo, kaip jaučiasi gaspadorius. Šis gi nustebęs tik sumurmėjo, puolė savo storą stuomenį nuoginti... Prieš guldamas ant masažo stalo šeimininkas dar nepatikliai klustelėjo:
- O man sakė, kad ateis aklas masažuotojas. Kas tave atvedė? Negali būti, kad vienas!
- Ne vienas, aš visur su savo Genute... su plonąja Genute. Turiu dvi mylimas moteris: žmoną ir lazdelę. Pirmoji - grakščioji Genutė, antra - plonoji Genutė. Ji mane jau dešimtį metų vedžioja...
Tai ne tik šio tūkstantmečio pabaigos naujasis lietuvis, bet ir tu, garbus skaitytojau, būk pažįstamas su palangiškiu 41-erių metų masažuotoju Napoleonu Maselskiu, švelniai visų Napaliu šaukiamu. Jei supranti, ką greitai kalba žemaičiai, jis papasakos apie mylimą žmoną Genutę, kuri vieną savaitę dirba, kitą namuose valgyti verda. O gal daugiau apie pametinukes dukras Astą ir Vaivą. Jos rudenį jau eis į devintą klasę. Napoleonas džiaugiasi, kad joms mokslai sekasi. Gal, girdi, ir už tėvo nepelnytas kančias Dievas joms gerumo kraičius sukraus.
Mamytė
Napoleonui Maselskiui, it tam nevietoj išdygusiam beržui, gyvenimas šoblias apkapojo du kartus. Pirmą, kai jį pagimdžiusi motina paliko Dievo valiai, antrą, kai Afganistano kalnuose sprogo basmačių padėta mina ir atėmė regėjimą...
Bet kaip sako - pasaulis ne be gerų žmonių. Visai mažučiuką it angelėlį rastinuką Napalį geri žmonės atnešė į Vydmantus. Čia gyveno Ona Kuprienė. Man teko laimė prieš dešimtį metų kartu su Napoleonu Maselskiu aplankyti jo mamytę Oną Kuprienę - mažytę, guvią žemaitę, ar ne į devintą dešimtį įkopusią. Tada ji gyveno su vyriausiuoju augintiniu - nelaimėliu. Dievas jam buvo davęs proto tik šypsotis, juoktis, mamytės paliepimus vykdyti...
Ona Kuprienė bulvių ar kopūstų vagoj, ant laiptų ar virtuvėje rado 27 mažus vaikus. Išaugino ir gyveniman išleido dešimtį. Kitus paaugintus žmonių sarmatos neapsikentę išsivedė giminės. Atsišaukė ir Napoleono mama - gegutė. Napalys liko su mamyte augintoja... Jai patikėjo ir savo didžiausią svajonę - tapti jūrininku. Mamytė atkalbėjo... "Ant žemės tave radau - tau ją ir dirbti..." - sakė mamytė. Napoleonas baigė žemės ūkio technikumą, tapo agronomu - grąžino skolą žemei, kol nepašaukė į tarybinę armiją...
Dabar, baigiantis antrajam tūkstantmečiui, jau Nepriklausomoj Lietuvoj kuriasi šeimyniniai vaikų namai, globėjams mokami geri pinigai - 500 litų. Ir ko tik apie tuos namus neišgirsti.
Gaila, kad niekas neprisimena tarybinių laikų Lietuvos Motinos Teresės. Nieko iš valstybės negaudama Ona Kuprienė kuo turėjo maitino 27 gimdytojų paniekintus vaikus.
Per dešimt atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metų ar esi, mielas drauge, ką nors girdėjęs ar skaitęs spaudoje apie didelių ponų valdininkų vaikus, tarnaujančius sunkiuose Lietuvos kariuomenės baruose? Aš - nė viena ausim! Ne kitaip buvo ir tarybinėje armijoje. Rastinukus, pamestinukus, kaimo vaikus pirmiausia grūdo į Afganistaną. Apginti nebuvo kam. Ne šilkais vystytas, prėskai maitintas guvus žemaitis Napoleonas Maselskis labai greitai tapo seržantu, gavo skyrių. Už sumanumą, paprasčiausią žmoniškumą jį gerbė kariai, visi kartu skaičiavo dienas gerai nežinodami, nei už ką, nei dėl ko kariauja.
Prieš 20 metų ankstų kovo 8-osios rytą N. Maselskį pagerbė tarybinės armijos vyresnybė, apdovanojo už gerą tarnybą, o naktį išsiuntė į kalnus... vykdyti užduoties... Su žemaitišku sąžiningumu vykdė Napoleonas tą užduotį, kol neužmynė ant minos... Vienas draugas žuvo, Napalio atminty visam gyvenimui išliko rudi, saulės išdegintos žemės Afganistano kalnų masyvai... Dažnai, oi, dažnai jie sugrįžta ir šiandien, nors po to sprogimo praėjo dvidešimt metų.
Sprogimus nuveja plaukėjantys rugiai
Po ilgų kančių Rusijos ligoninėse tik liepos mėnesį tarybinės armijos Kretingos komisarai parvežė Napoleoną į Vydmantus pas mamytę... Negreit, oi, negreitai mamytės žolelės užgydė randus ant Napalio veido. Onos Kuprienės tartas padrąsinantis žodis, jos išgyventų sunkumų našta vertė Napalį atsitiesti, patikėti, kad ir neregiai gyvena. Vėliau mažas kambarėlis su įsesere Palangoje... Iki kaulo smegenų nuobodus neregio darbas namuose. "Kad gyvensiu, patikėjau tik tada, kai sutikau Genutę... Jeigu neregiui gali nušvisti saulė - tai ji man nušvito, kai su Genute nutarėme sukurti šeimą. Vėliau, kai gimė dukrelės Asta ir Vaiva", - prisimena Napalys.
- Aš agronomas, - pasakoja Napalys. - Kai kartais per sapnus lyg meteorą iš lovos meta sugrįžę kraupūs Afganistano sprogimai, kai išdžiūsta burna it ta išdeginta kalnų uola, į tikrovę grąžina tik siūruojantys rugiai. Negreit, oi, negreitai, sąmonėn sugrįžta plaukėjantis rugių laukas. Juk mačiau jį dar prieš kariuomenę.
- Nutariau prisijaukinti rugių lauką - įsigijau sodą. Dabar vienas pats nueinu, ten visa mano atgaiva po sunkaus darbo, - tęsia Napalys. - Kaimynai iš pradžių su baime iš pakampių tyrinėjo, ką aš veikiu su kastuvu, grėbliu, sodo žirklėmis. Nepatiklūs ir įtarūs tie regintys žmonės, pradėjo tarp savęs kuždėtis: gal jis mato, tik apsimeta. Kaip gali taip tiesiai surėdyti vagą, nukirpti gyvatvorę?.. Ne, jis tik prigaudinėja valstybę, pensiją veltui gauna...
Kad kas žinotų (žinoma, tik aklieji tai ir žino), kiek kartų reikia viską milimetro tikslumu išmatuoti, kaip kruopščiai net pumpurus suskaičiuot, kad paskui ryžtumeis nupjauti obels šaką, pakirpti gyvatvorę... Tik tada, kai kuris iš kaimynų svečiuose užsibuvęs po pirmų gaidžių grįždamas aptinka mane dar vagoje... neiškenčia, primena, kad jau naktis, visi seniai miega... Ko turėtų regintys pavydėti neregiams? Pastarieji, turėdami mielą darbą, gali šiek tiek nusivogti nakties. O ir veidas - jokių raukšlių, jokių grimasų.
Vaikščioti su baltąja lazdele taip pat mokiausi naktį: ramu, mažiau žmonių, lengviau ir gėdą nuvyti. Nors dabar jokios gėdos nejaučiu. Mano akys - plonoji Genutė: mano lazdelė - varlė keliauninkė, - juokauja Napalys.
Aukso žmogus
Palanga visiems pirmiausia primena jūrą, kopas, išdykėlę vasarą ir ne mažiau išdykaujančius poilsiautojus, čia nusimetančius visų metų naštą. Patiems palangiškiams - viena vasaros diena peni dešimtį rudens dienų. Ir sukis, žmogau, kaip vijurkas - pamiršk, kad ir palangiškį gali sukata sugriebti. O jei jau taip, kaip ir visoje Lietuvoje, Palangoje yra poliklinika, o jos pastogėj - masažo kabinetas. Prisėdusi eilutės gale, patyriau, kad palangiškės moterys plepios kaip ir visos. Pakako išsiduoti, kad noriu patekti pas masažuotoją Napoleoną Maselskį, kai pasipylė kamantinėjimas: kelintą kartą, ar jau buvot pas kitą masažuotoją ir t.t. Pasirodo - tvarka yra tvarka! Pas aukso žmogų masažuotoją Napoleoną man eilė prieis tik po keturių mėnesių... Pasak čia laukiančių, kitaip visi Palangos ligoniai čia susės - visi tik pas jį prašosi. Pasiteiravus kodėl, visi choru šaukė: "Tai auksinis žmogus ir auksinės jo rankos!" Teko su visuotiniu balsavimu sutikti ir palaukti darbo dienos galo... Jau vakarop, įžengusi į kabinetą, tarp specialių masažo kėdžių, išvydau elegantišką, baltu chalatu vilkintį vyriškį. Trumpa barzdelė, slepianti skeveldrų paliktus randus, stiprus rankos paspaudimas ir geraširdiška šypsena, kai ištariau: "Ar tai čia tas pats aukso žmogus?"
- Ėk sau, veizi, kada nepavuogts! - sužemaičiavo Napalys. - Būč iš auksa, būt senė pavuogen. Vyskun jau išvuogi, babunėlių puodus, į tus no pečel da šiltus nuvuogi, nė kų rokuot aple kitus metalus! Aš paprasčiausis žmogėlis. Tik muna plonuoji Genutė - lazdelė kartas užkliudo pakelės akmenis...
Napoleono Maselskio darbo diena poliklinika nesibaigė. Čia baigęs Napalys, o jam iš paskos ir aš, nukeliavome į Stasės Žemaitienės namus, kur Napalys masažuoja žmones jau už pinigus...
- O čia - tai auksinė moteriškė, pati gyvenime daug vargo patyrusi, supranta ir mano šeimą. Pati pasiūlė kambarėlį, kur įsirengiau masažo kabinetą visai vasarai. Ir viskas už ačiū. Palangoj tokių gerų žmonių gal du, gal trys! - džiaugėsi Napalys...
Saulė jau brido jūron, kai Napoleonas Maselskis atsisveikino su paskutiniu pacientu. Pakeliui į namus, prisėdę prie stiklo alučio šnekučio, pervertėme visą Napalio gyvenimo knygą. Gėrėjausi žmogumi, kuris jau seniai atleido savo gimdytojai gegutei, tarybiniams komisarams, išsiuntusiems į Afganistaną, ir net dvasios ubagams, kurie žada atimti pensiją aiškindami, kad ir neregys turi užsidirbi pragyvenimui... Tik kažin ar toks valdininkas sutiktų pasikeisti vietomis.
- Gal ir teisūs astrologai, teigiantys, kad visą gyvenimo lemtį atsinešame gerą ar blogą minutę ateidami į šį pasaulį. Viskas įveikiama, - sako Napoleonas Maselskis. - Kad tik greičiau iš sąmonės išsitrintų Afganistano košmarai.
Sakyk, žmogau, kiek hektarų rugių reikia pasėti, kad pavasarinis jų plaukėjimas nuplautų išdegintą Afganistano žemę, kovos draugų netektį, paskutinę akių šviesą.
