Juozapas KAIRYS

NAUDINGA, ĮDOMI KNYGA

Su Laimonu Noreika, žymiu Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktoriumi, nepailstančiu lietuviškosios poezijos skaitovu, artimiau susipažinau tik po jo populiarių koncertų partnerės, Lietuvos žmonių mylimos dainininkės Beatričės Grincevičiūtės mirties, kai jos bičiuliai rinkdavosi į renginius Beatričės bute-muziejuje. Kartą sujaudintas Noreikos įspūdingai perskaitytų Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių, išdrįsau Laimonui pasakyti, jog man labai patinka klausytis jo skaitymo iš poros mano turimų plokštelių. Aktorius prisipažino, jog jam tai esą malonu ir pažadėjo padovanoti visas jo įskaitytas plokšteles. Taip ir atsitiko. Dabar aktoriaus įtaigiai skaitoma poezija galiu gėrėtis visuomet, kai to man reikia.
     Nudžiugau radęs skaitytojų nepaimtą nemažą Laimono Noreikos knygą "Aktoriaus dienoraščiai", kuri buvo išleista leidykloje "Scena" ir įgarsinta Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Naudodamasis eilinių atostogų laisvu laiku ir nuo darbo pailsinta galva ėmiausi šios knygos.
     Nors knygoje daugiausia kalbama apie ir žymiam scenos meistrui būtiną kasdieninį, sunkų, atkaklų darbą, bet kuo toliau ją skaičiau (klausiausi), tuo labiau nebegalėjau nuo jos atsitraukti. Mat ir tvarkantis, ir vaikštant, ir prieš miegą vis sukosi mintys apie tai, jog tokia knyga galėtų sudominti ir mano likimo draugus neregius, ir matančius meninėje saviveikloje besireiškiančius žmones.
     Perskaitęs šį sakinį ne vienas gal pagalvos: "Na, kas gi čia tokio! Juk būrelių vadovai mums nuolatos aiškina, kaip svarbu lankyti repeticijas, kaip svarbu joms stropiai ruoštis namuose". Taip, tie dalykai - būtini, norint pasiekti kuo geresnį, pagaunantį žiūrovą ar klausytoją atliekamo kūrinio skambesį. "Aktoriaus dienoraščių" autorius įtikinamai parodo, jog net toje pačioje scenoje atliekant tą patį kūrinį dviejų lygiai tokių pačių pasirodymų nebūna, nes ir atlikėjo sveikata, nusiteikimas, atliekamo kūrinio supratimas ir partnerių veikla, ir publikos reagavimas, ir dar daugelis kitų aplinkybių nulemia kiekvieno pasirodymo sėkmę. Autorius teigia, kad po kiekvieno pasirodymo mintyse dar ir dar kartą reikia išsinagrinėti jo eigą, susirasti gerąsias ir blogesniąsias vietas, suprasti priežastis, dėl ko būtent taip, o ne kitaip buvo, ir tada sugalvoti būdą savo pasirodymams pagerinti. Knygoje keliamas bene sunkiausias bemaž kiekvienam atlikėjui uždavinys ieškant nesėkmės priežasčių: būtina pradėti nuo savęs nepuolant pirmiausia kaltinti partnerių ar aplinkybių.
     Rašau "sunkiausias uždavinys", nes žinau, jog dažnai ilgesni, audringesni publikos plojimai, draugų ar keleto drąsesnių žiūrovų pagyrimai ne vienam Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meninės saviveiklos mėgėjui įkvepia tokį įtikėjimą savo gabumais ar net talentu, jog tokio šaunuolio pasiklausęs net nuliūsti, kad ligi šiol nežinojai ne kur kitur, o šalia paties genialiausio Lietuvos menininko esąs.
     Kadangi mėgėjiškoje scenoje pradėjau groti ir dainuoti daugiau nei prieš keturiasdešimtį metų, tai šį mano likimo sesių ir brolių savo gabumų ir jų realizavimo galimybių pervertinimą pastebėjau senokai ir jau 1976 metais referate "Aklasis artistas Lietuvoje" rašiau: "...Reikia prisiminti, kad aklumas yra didžiulė nelaimė, prislegianti ne vien jos ištiktąjį, bet ir aklojo šeimą, gimines ir kitus su juo artimai bendraujančius sveikus žmones. Todėl kiekvienas savarankiškas aklojo veiksmas, atliktas darbas, tarp jų ir pasiekimai muzikos meno srityje, iššaukia gerokai padidintą, džiugų vertinimą, kuris ir skatina aklojo savarankiškumo siekimą, ir tuo pačiu gali prisidėti prie to, kad aklasis žmogus pradeda pervertinti savo tikruosius sugebėjimus ir galimybes. O iš tikrųjų bet kuriam rezultatui pasiekti aklasis sunaudoja daug daugiau energijos, į bet kurį darbą įdėdamas daug daugiau pastangų negu sveikas žmogus..." "...Nepažįstančiai neregių ir tiesioginiai nesusiduriančiai su jų gyvenimu visuomenei palieka didelį įspūdį ir aklųjų meninė saviveikla: chorinis, ansamblinis, solinis dainavimas, dailusis skaitymas, grojimas įvairiais muzikos instrumentais, orkestrų ar instrumentinių ansamblių pasirodymas. Tas dėl aukščiau minėtų aklumo apsprendžiamų priežasčių didelis įspūdis dažnai iššaukia gerokai perdėtus atsiliepimus, kurie savo teigiamybėmis ne tik džiugina akluosius atlikėjus, bet ir sudaro iškreiptą padidintų galimybių vaizdinį mūsų meninės saviveiklos dalyviams..."
     Įsibėgėjus 1928 metais įkurto Aklųjų instituto veiklai, keletas jo auklėtinių pradeda privačiai mokytis solinio dainavimo pas žinomus vokalo specialistus, Lietuvos operos teatro dainininkus. Vėliau Lietuvos aklųjų draugijos kultūros namuose, kaip ir kitų šalių aklųjų organizacijose, steigiami patyrusių vokalistų vadovaujami solinio dainavimo būreliai, kurių dalyviai gana aktyviai koncertuoja, dalyvauja įvairiuose konkursiniuose renginiuose. Ne kartą ir man yra tekę po koncertų ar apžiūrų pasėdėti su mūsiškiais dainininkais prie lygaus stalelio su einančiu per jį stikleliu. Atsimenu, kaip prie stalo pasidarydavo nejauku, kai "dainuojanti asmenybė", iškeldama savo pranašumus, sumenkindavo Lietuvoje ar Tarybų Sąjungoje žinomus dainininkus profesionalus. Vėliau tokiai "garsenybei" negirdint vienminčių būrelyje pasišaipydavome iš jo pasipūtimo. Tie dalykai viešai, plačiau lyg ir nebuvo aptarinėjami. Bet kai solinio dainavimo būrelyje keletą arijų ir kelioliką romansų išmokęs žmogus visai Lietuvai pasiskelbė, jog turi aukštąjį išsilavinimą, konservatorijos ir ne kokios nors provincijos, o Sankt Peterburgo (Leningrado) konservatorijos diplomą, supratau, kad ir to žmogaus, ir kitų be pagrindo save aukštinančių atlikėjų labui apie tai reikia kalbėti garsiai.
     Gal ir klaidingai manau, bet man atrodo, kad neregys ar silpnaregis, pervertindamas save, sureikšmindamas savo nuveiktus darbus, gal ir nesąmoningai stengiasi nuslopinti jame pačiame kartkartėmis vis atgyjantį savo nevisavertiškumo pajutimą. O jeigu taip, tai irgi taip pat reikia vertinti per radiją ar periodinėje spaudoje paskelbtus jaunų ar vidutinio amžiaus žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, teiginius, jog "iki šiol Lietuvoje nebuvo chorinio dainavimo tradicijų, tik dabar keleto tarptautinių konkursų laureatas X choras tas tradicijas pradeda formuoti..." arba "nors jau keletą metų nekoncertuoju kaip pianistas, bet turiu tokias geras rankas, kad dabar galiu sėsti ir groti..."
     Menka paguoda, kad savęs aukštinimas būdingas ne vien neregiams ar silpnaregiams.
     Gera šiluma užlieja krūtinę radus sakinius apie Laimono Noreikos bendravimą su Beatriče Grincevičiūte.
     Reikia džiaugtis, kad žmonės su regėjimo problemomis sudaro gana nedidelę visuomenės dalį. Todėl ir ne aklųjų organizacijų iniciatyva leidžiamuose leidiniuose apie neregių veiklą retai ką galima rasti. O radus ką nors gera visuomet jauti malonų pasitenkinimą. Laimono Noreikos knygoje "Aktoriaus dienoraščiai" skaitytojas ne kartą pajus tokį malonumą.
     Aktorius kalba apie savo pasirodymus Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių kultūros įstaigose, labai gražiai atsiliepia apie tuomet Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate direktoriavusį Juozą Dzidoliką.
     Į šį mano straipsnelį nereikėtų žiūrėti kaip į knygos recenziją - aš norėčiau, kad LASS apimami meno saviraiškos mėgėjai, jų vadovai, rankdarbių meistrai, literatai, skaitydami Laimono Noreikos "Aktoriaus dienoraščius", vis pamąstytų apie savo santykį su paties dainuojamu, grojamu kūriniu, mezgamu, pinamu ar kaip kitaip gaminamu daiktu, būsimu eilėraščiu, apsakymu ar kito žanro kūrinėliu. Tikiu, kad ši knyga gali padėti visiems: ir kuriantiems meną, ir išgyvenantiems meno sukeliamas emocijas.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]