SOCIALINIS DARBAS


 

Į PAGALBĄ ATEINA SAVANORIS


Dar gorbačioviškos perestroikos pradžioje žmonės, ištrūkę už "kordono", kaip vieną iš vakarietiško gyvenimo ypatybių, o gal net keistenybių minėdavo savanorius: jauni vaikinai ir merginos padeda įvairių renginių metu, pagelbsti visuomeninėms, ypač invalidų, organizacijoms jų kasdieniniame darbe. Praėjus dešimčiai metų po Nepriklausomybės paskelbimo, apie savanorius galime kalbėti jau ir mes. Vilniuje, Žemaitės g. 21, įsikūręs Savanorių centras. Mintimis apie jo veiklą, apie savanorystę kaip reiškinį dalijasi Centro programų koordinatorius Marijus Guscevičius.

* * *

     Mūsų veikla prasidėjo 1997 metais, kai Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centre buvo inicijuotas projektas savanorių centrui įkurti. 1998 m. pavasarį Savanorių centras buvo įregistruotas kaip viešoji įstaiga Vilniaus miesto savivaldybėje. Pirmas didesnis išėjimas į viešumą buvo tų pat metų gegužės mėnesį suorganizuota savanoriška talka - apie 200 savanorių tvarkė Vilnelę ir jos pakrantes. Vienas iš šios akcijos tikslų buvo parodyti visuomenei ir valdžiai, kad Lietuvoje savanorystė nesureguliuota įstatymais. Savanoriškas darbas buvo vadinamas nelegaliu ir baudžiamas. Už vieną nelegaliai dirbantį darbuotoją tuo metu buvo baudžiama 10 tūkst. Lt bauda. Kadangi prie Vilnelės dirbo 200 žmonių, tai mus, šios akcijos organizatorius, galėjo nubausti 2 mln. Lt bauda. Tokia buvo pradžia. Šių metų liepos 11 d. LR Seimas priėmė Darbo sutarties įstatymo pataisas, kuriose jau sakoma, kad savanoriškas darbas gali egzistuoti. Taigi po dvejų metų veiklos - pirmieji rezultatai. Žinoma, šito neužtenka: reikia dar atitinkamų įstatymą aiškinančių aktų, Vyriausybės nutarimų, bet pirmas žingsnis vis tiek jau žengtas.
     Dabar apie pačią savanorystę ir savanorius. Savanoriško darbo šaknys siekia cechų laikus, kada jaunas žmogus pas meistrą dirbdavo be atlygio, bet užtat perimdavo jo profesiją ir perprasdavo jos paslaptis. Dabar savanoriaujantis yra bet koks žmogus, skiriantis savo žinias, laiką, patirtį, energiją darbui organizacijoje ir neimantis už tai jokio atlygio. Tas darbas gali būti nedidelis: pagalba vienos dienos renginiuose arba didesnis, skiriant keletą valandų savo laisvalaikio kas savaitę arba net kas dieną - tai priklauso tiktai nuo pačio savanorio. Savanoriu gali būti bet kuris sąmoningas ir subrendęs žmogus. Trumpiau sakant, savanoris - tai pagalbininkas. Jis ateina į organizaciją, dirba be atlygio, už tai gauna naujų žinių ir įgūdžių. Kaip pagalbininkas savanoris gali padėti slaugyti ligonį, tvarkytis virtuvėje, konsultuoti ir pan. Aišku, kad savanoris niekada nedirbs darbo, reikalaujančio didelio profesionalumo ar griežtos juridinės atsakomybės.
     Lietuvoje visuomeninės organizacijos neturi dar pakankamai patirties, nemoka pasinaudoti savanoriais, nėra programų, kurias vykdytų didelis būrys, - pavyzdžiui, 100 ar 150 savanorių. Tai matydami pradėjome rengti seminarus, kuriuose mokome, kaip reikėtų pasinaudoti savanoriais. Tie seminarai yra nemokami, vyksta čia, mūsų Centre, Vilniuje, Žemaitės g. 21. Organizacijos gali kreiptis ir jų atstovus priimsime. Per metus surengiame apie 9 tokius seminarus - kiekvienas trunka 2-3 dienas. Didžiausia mūsų organizacijų klaida, kad iš pat pradžių nepakankamai rimtai pasižiūrima į savanorišką darbą ir neparuošiama išsami tokio darbo programa. "Ateis savanoris - gerai, mes jam kažką duosime padaryti, jisai kažką padarys..." Savanoris ateina, jam duoda kokį darbelį, paskui jis sėdi be darbo - o galų gale nepatenkintas lieka ir tas savanoris, ir ta organizacija, į kurią jis atėjo. Praėjusių metų rudenį padarėme visuomeninių organizacijų apklausą ir pamatėme, kad labai didelė jose savanorių kaita - žmonės neužsibūna ilgesnį laiką, ateina, kažką nuveikia ir išeina. Tai irgi rodo, kad savanoriais pasinaudojama neprofesionaliai.
     Žmonėms, kurie pas mus ateina norėdami savanoriauti, padedame surasti organizaciją. Turime organizacijų, kurioms reikalinga savanorių pagalba, o taip pat ir pačių savanorių duomenų bazę.
     Žmonių, norinčių savanoriauti, Lietuvoje yra tikrai daug. Lietuva šia prasme nelabai skiriasi nuo kitų valstybių. Savanoriauja daugiausia jaunimas - mokiniai, studentai bei pensinio amžiaus žmonės. Jaunimas aktyvus, ieško naujų įspūdžių, draugų, o vyresnio amžiaus žmonės, išėję į pensiją, pasigenda veiklos, kyla poreikis kam nors atiduoti sukauptą patirtį. Mūsų skirtumas nuo Vakarų šalių tikriausiai būtų toks, kad Lietuvoje didesnę dalį savanorių sudaro moterys. Jaunimas dažniausiai ateina paragintas draugų. Kai kuriose mokyklose vyresniųjų klasių mokiniams privaloma atidirbti tam tikrą skaičių valandų savanoriško darbo. Ateina daug medicinos fakulteto studentų.
     Jau minėjau, kad Lietuvoje dar labai trūksta savanoriškų programų. Pagalvojome, kad mums patiems reikėtų sukurti kokią nors programą ir parodyti, kaip dirba didelis skaičius savanorių. Taip gimė projektas "Savanoriai ligoninėje". Pradėjome rengtis projektui "Savanoriška veikla bendruomenėje". Jo tikslas - padėti "Vilkpėdės" mikrorajone gyvenantiems vienišiems akliesiems. Mūsų žiniomis, "Vilkpėdėje" tokių vienišų neregių daugiau negu 100. Projekto koordinatorius Ričardas Mikalauskas (tel.: 31 06 32). Pasirengimui labai trukdo tai, kad Lietuvoje beveik nėra metodinės literatūros, kaip bendrauti su aklu žmogumi. Reikia manyti, kad projekte gausiausiai dalyvaus socialiniai darbuotojai, bet, aišku, ne tik jie. Geriausia būtų, kad invalidų organizacijos, besikreipiančios į mus, jau žinotų, kuo savanoriai joms galėtų padėti. Štai, pavyzdžiui, neseniai į mūsų centrą kreipėsi pensinio amžiaus teisininkė siūlydama nemokamas juridines konsultacijas. Mes nežinome, reikia invalidų organizacijai tokios pagalbos ar ne, o gal ji jau turi žmogų, kuris tai daro? Jeigu invalidų organizacija ateina jau žinodama, kad jai reikia teisinės pagalbos, tada jai padėti daug lengviau.
     Žmonėms, kur dirba savanoriai, galėčiau tiktai priminti, kad savanoris yra pagalbininkas, dialogo partneris, bet ne tarnas. Savanoris gali padėti slaugyti ligonį, gali, jeigu su žmogumi susitaria, sumokėti už butą ar nueiti už jį į parduotuvę, tačiau jis neprivalo žmogui tarnauti.
     Lietuvoje yra dar labai daug neužimtų nišų, kur galima dirbti. Galima, pavyzdžiui, pagalvoti apie projektą, kuriame dalyvautų patys neįgalieji: žmonės su negale, kurie nėra vieniši, eina pas tuos, kurie yra vieniši ir bendrauja. Jūs sugalvojate projektą, mes mielai konsultuojame. Jeigu reikia, galime atvažiuoti pas jus patys. Esame sukaupę apie savanorišką darbą nemažą biblioteką, tiktai sunkumas galbūt toks, kad beveik viskas anglų kalba. Lietuviškai kol kas išleidome tik vieną knygutę "Kaip būti geru savanoriu?".
     Šie metai - Jaunimo metai. Siekiame, kad 2001 metus Lietuvos Seimas paskelbtų Savanorių metais. Juo labiau, kad Jungtinės tautos 2001 m. jau yra paskelbusios Tarptautiniais savanorių metais. Jeigu Seimas mūsų siūlymui pritartų, šitaip atkreiptume ir valstybės institucijų, ir visuomenės dėmesį, kad egzistuoja savanoriai ir savanoriška veikla, kad yra dar daug neišnaudotų galimybių padėti bendruomenės nariui.

Parengė Alvydas VALENTA

 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]