KAIP PELNOMĖS DUONĄ


Henrikas STUKAS

BALTAS CHALATAS NEAPSAUGOJO


Lina LaipienyteYra neprestižinių darbų. Jie sunkūs, už juos mažai mokama. Dažniausiai jo imamės ne dėl išskaičiavimo, o dėl kažko kitko. Prie neprestižinių užsiėmimų galima drąsiai priskirti slaugės-sanitarės, medicinos seselės darbą. Be jų darbo neapsieina jokia ligoninė. Jaunam žmogui sunku prisiversti slaugyti sergančius, plauti ligoninės koridorius, keisti patalynę, nešioti naktipuodžius. Laimei, tokių jaunų žmonių dar esama. Varėnoje susipažinau su ilgą laiką ligoninėje išdirbusia silpnarege slauge-sanitare, vėliau chirurginio skyriaus sesele Lina Laipienyte. Deja, dėl prasto regėjimo ji turėjo atsisveikinti su darbu. Lina ne iš karto sutiko papasakoti apie medicinos seselės darbą. "Man tai dar besitraukianti žaizda. Apie seselės darbą negaliu kalbėti - širdį skauda. Dar vis mintyse dirbu ligoninėje. Apžiūriu pacientų žaizdas, jas dezinfekuoju, sutvarstau. Girdžiu chirurgų balsus. Nuolat veju įkyrią mintį, jog neturiu mėgiamo darbo", - guodėsi silpnaregė medikė.

     Atsitiktinė pamėgta profesija
     Lina iki pat 1995 metų gerai matė. Medicinos seselės profesiją pasirinko atsitiktinai dar vidurinėje mokykloje. Besimokant paskutinėje klasėje auklėtoja klausinėjo, kas kokią profesiją rinksis. Atėjo eilė Linai. Ji svajojo apie gėles. Už nugaros sėdintys klasės draugai juokaudami patarė pasirinkti mediciną. Lina tik pasijuokė. 1987 metais gavusi vidurinės mokyklos baigimo atestatą ji svarstė, kur mokytis. Vis prisiminė klasės berniukų repliką: "Lina, stok į mediciną". Ji ryžosi: nuvažiavo į Vilnių ir padavė dokumentus į medicinos mokyklą. Tais metais buvo didelis konkursas. Ji neįstojo. Nieko kito neliko - teko grįžti namo. Savo ateitį ji siejo su medicina, todėl Varėnos centrinėje ligoninėje įsidarbino chirurginio skyriaus sanitare.
     Iki jos sanitarėmis dirbo pagyvenusios moterys. Daug kas manė, jog jauna mergina neištvers ir po keleto mėnesių pabėgs. Lina žinojo, ko siekia. Ji prisimena: "Norėdama dirbti sanitare turi įveikti savo išdidumą, nes privalai dirbti juodžiausius darbus. Sanitarė - tarnaitės vietoje, su ja niekas nesiskaito. Kas nori, tas ir vadovauja. Sanitarės privalėjo rūpintis švara: plauti palatas, slaugyti ligonius, keisti basonus. Prie šito darbo reikia priprasti. Rūpintis ligoniais yra tam tikra palaima. Įdomu stebėti sveikstantį žmogų. Nuoširdžiai tariamas ačiū atperka visas bėdas."
     Išdirbusi metus, Lina įstojo į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Mokytis sekėsi gerai. Lina buvo tarp pažangiausių studenčių. Norėjo būti chirurginio skyriaus sesele. Varėnos ligoninėje dirbdama sanitare matė medicinos seselių darbą. Jai patiko tai, ką darė kvalifikuotos medicinos seserys. Praktiką atlikti Lina sugrįžo su kolegėmis į Varėnos ligoninę. Kartą reikėjo išvalyti ir perrišti pūliuojančią žaizdą. Gydytojas iš praktikančių būrelio pakvietė savanorę. Visos vengė šio nemalonaus darbo. Lina pasisiūlė: ji nebijojo kraujo, nejautė silpnumo. Greit išvalė paciento pūliuojančią žaizdą, ją sutvarstė. Gydytojas paklausė, ar jai nesilpna ir nepykina. Lina atsakė, kad viskas gerai. Tuomet chirurgas paplojo per petį ir tarė: "Tu tapsi kolege. Tavo vieta chirurginiame skyriuje."
     1991 metais Lina baigė Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą ir sugrįžo į Varėnos ligoninę dirbti medicinos seserimi. Įsidarbino chirurgijos skyriuje. Darbas ligoninėje buvo nelengvas, bet įdomus. Teko dirbti ne tik dienomis, bet ir naktimis. Reikėjo perrišinėti ligonių žaizdas, leisti vaistus, statyti ligoniams lašelines. Jaunajai medikei teko dirbti ir operacinėje, kur operuojant asistuodavo. Po operacijos sutvarstydavo ligonį. "Chirurgija man patiko dėl kelių priežasčių. Čia buvo labai geras kolektyvas. Kita, svarbesnė, priežastis - mačiau greitai savo darbo rezultatus, nes ligoniai po operacijos greitai pradėdavo taisytis. Įdomu buvo stebėti gydymo eigą", - pasakojo medicinos sesuo.

     Išbandymų metai
     Atrodytų, Linai viskas klojosi kuo puikiausiai: turėjo mėgstamą darbą, gerų draugų būrį, pomėgius. Medikei nieko netrūko. Išaušo 1995 metų liepos 5 diena. Liepos 4 dieną akys matė gerai. Kai kitos dienos ryte Liną pažadino laikrodis, atsimerkusi pastebėjo juodus taškus ir pasaulį lyg per miglą. Užsimerkė ir vėl atsimerkė. Vaizdas išliko tas pats. "Mane apėmė baimė. Nedelsdama kreipiausi į gydytojus. Vietiniai gydytojai nusiuntė į sostinę. Ten nustatė - pigmentinis retinitas. Negalėjau patikėti - maniau, jog gydytojai suklydo. Tuo metu į Lietuvą buvo atvažiavęs žymus oftalmologas iš JAV. Pavyko pas jį patekti. Negaliu žodžiais nusakyti, koks manęs laukė nusivylimas, kai sužinojau, kad diagnozė pasitvirtino. Aš negalėjau patikėti tokia nelaime, nors ligos man buvo kasdieninis dalykas. Pati maniau, jog susirgti negaliu. Mane saugo baltas chalatas. Medikai - taip pat žmonės. Jie irgi neišvengia nelaimių, ligų", - susikrimtusi kalbėjo L. Laipienytė.
     Ir taip Lina turėjo atsisveikinti su chirurgijos skyriumi. Akys nebeleido daugiau čia dirbti. Ligoninės gydytojai, suprasdami nelengvą kolegės padėtį, pasiūlė jai darbą kitame ligoninės skyriuje. Lina metus buvo terapinio skyriaus seselė. Čia ji nepritapo: buvo lyg balta varna. Chirurginiame skyriuje Lina buvo įpratusi dirbti kitaip. Ten visur vyravo didesnė tvarka: kiekvienas instrumentas, vaistas turėjo savo vietą. Linai čia nepatiko. Aišku, pasikeitė ir darbo specifika. Reikėjo ligoniams dalinti vaistus, kai kuriuos - suleisti į veną ar į raumenis. Naujosios bendradarbės žinojo: jei Lina geros nuotaikos, tai jau buvo chirurginiame skyriuje.
     Ligoninės chirurgai, matydami buvusios kolegės nepritapimą naujame skyriuje, nutarė ją susigrąžinti atgal. Tiesa, ne į ligoninę, o į poliklinikos chirurginį kabinetą. Čia dirbo tie patys chirurgai kaip ir ligoninėje. Lina niekad neslėpė, jog ji blogai mato. Tai jai palengvino darbą. Kartais silpnaregė medikė, jei ko nematydavo, tai drąsiai klausdavo gydytojo arba greta dirbančios seselės. Net patys chirurgai paklausdavo, ar Lina sugebės tą ar kitą darbą padaryti.
     Linai ypač sekėsi su vaikais. Ji mokėjo su jais bendrauti. Silpnaregei medikei ypač skaudu būdavo dėl asocialių šeimų vaikų. Jie yra kitokie. Iš atėjusio vaiko elgsenos gali pasakyti, kokioje šeimoje jis auga. Liną sukrėtė vienas įvykis. Viskas prasidėjo štai taip: atsidarė kabineto durys ir pro jas stumte buvo įstumtas kokių trejų metų pipiras. Tuo metu Lina tvarstė kito paciento žaizdą. Berniukas tylėdamas artėjo prie medikės. Jis veltui laiko negaišo. Eidamas pamažu nusirišinėjo nuo rankos bintą. Bintas buvo permirkęs krauju. Berniukas raukėsi iš skausmo, bet neverkė. Lina nedelsdama nuskubėjo pipirui padėti. Pasirodo, jis pirštus įkišo į šieno smulkintuvę. Piršteliai buvo stipriai sužaloti. Tuomet silpnaregė medikė nesusilaikė. Išbėgo į priimamojo koridorių ir griežtais žodžiais apibarė neblaivią motiną.
     Lina iki šiol stebisi žmonių dvasios stiprybe. "Niekaip negaliu užmiršti vieno atsitikimo. Į mūsų ligoninės chirurginį skyrių atvežė penkis žmones, patekusius į sunkią avariją. Vienam vyrui buvo sulaužytos abi kojos. Vieną iš jų nedelsiant reikėjo amputuoti. Po kelių dienų su gydytojais vizitavome ligonius. Eidami į palatą, kurioje gulėjo tas vyras, tikėjomės surasti palūžusį, savęs besigailintį žmogų. Priėję prie palatos durų išgirdome linksmą muziką. Pravėrę palatos duris pamatėme: vyras, kuriam buvo amputuota koja, sėdėjo lovoje ir linksmai siūbavo į muzikos taktą. Tokią dvasios stiprybę, optimizmą regėjau pirmą kartą. Šis atsitikimas vėliau man padėjo ištverti savo skaudžią ir neatitaisomą netektį."
     1998 metais LASS centro tarybos socialinių, užimtumo ir sveikatos reikalų instruktorė Marija Gotbergienė pasiūlė L. Laipienytei mokytis masažavimo. Lina sutiko. Ligoninės kolektyvas sudarė visas sąlygas, kad silpnaregė galėtų mokytis. Masažo kursai buvo baigti. Deja, masažuotojos darbui potraukio nejaučia, nes medikę tebevilioja darbas chirurginiame kabinete.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]