KAIP PELNOMĖS DUONĄ


Henrikas STUKAS

NAGINGAS ARTOJAS


Algirdas Vincentas SkliutasVarėnos rajone yra Perlojos kaimas. Važiuodamas į šį kaimą negaliu akių atitraukti nuo žodžiais neapsakomo grožio: visur pušynai, tarp jų žaliuoja pievos, pievas keičia dirbami laukai. Vincas Krėvė, žavėdamasis Dainavos krašto nepakartojamu grožiu, buvo teisus. Jo neįmanoma nepamilti. Gražus ir Perlojos kaimas. Šalia teka Merkys. Čia pat ir Algirdo Vincento Skliuto sodyba. Nagingas šeimininkas pats pastatė namą. Tiesa, jis nedidelis: du kambariai ir virtuvė. Kam reikalingas didelis? Dabar silpnaregis ūkininkas gyvena Varėnoje. Perlojoj būna tik dieną. Vakare sėda ant dviračio ir važiuoja į miestą. Iki Varėnos - apie 12 kilometrų. "Žemę reikia mylėti. Kitaip ji nebus dosni. Neužaugins grūdo, bulvės. Neaugs žolė. Gyvuliai neturės pašaro. Bus badas. Žemė - gyvas organizmas. Ji jaučia žmogaus meilę ir rūpestį, atsidavimą jai", - tik pradėjus pokalbį samprotavo silpnaregis žemdirbys.
    
Baigė tik penkias klases
    
     Laumės, ausdamos A.V. Skliutui likimo juostą, neužmiršo įausti nagingumo, darbštumo, judrumo, užsispyrimo, meilės, kūrybos gijų, bet nepagailėjo ir skausmo, netekties, nepilnavertiškumo, patyčių.
     Algirdas nuo mažų dienų blogai matė. Metams bėgant regėjimas silpo. Blogą regėjimą jis kompensuodavo judrumu. Algirdo skardaus balso buvo pilnas visas kaimas. Draugai mėgo judraus ir vis ką nors nauja sugalvojančio silpnaregio kompaniją. Tiesa, už akių jį pravardžiuodavo kušliumi arba pelėda. Antroji pravardė prigijo labiau. Atsimindamas vaikystę pats ūkininkas pripažino - ši pravardė iš tikrųjų taikli: "Dieną mačiau blogai. Ypač šviečiant saulei. Apniukusią dieną regėjimas pagerėdavo. Geriausiai mačiau ir dabar matau naktį. Šį mano bruožą pastebėję draugai taikliai mane praminė pelėda."
     Pradinę mokyklą lankė Perlojos kaime. Berniukas nematė, kas buvo rašoma lentoje, todėl tekdavo mokytis savarankiškai. Labiausiai patiko tikslieji mokslai. Ypač domėjosi radiotechnika, elektrotechnika. Iš bibliotekos parsinešdavo įvairių būtent šios srities knygų. Algirdas iš knygų išmoko suprasti brėžinius. Tėtis buvo labai nagingas: ko imdavosi - tą padarydavo. Tėvas silpnaregį sūnų nuo mažų dienų mokė įvairiausių darbų: įdirbti žemę, meistrauti. Algirdas prisimena, kaip nusprendė sumontuoti ausinį radiją. Neturėdamas laidų, naudojo aliumininius šaukštus, šakutes. Radijas buvo primityvus, bet klausytis jo buvo galima.
     A. V. Skliutas baigė tik penkias klases. Toliau dėl blogo regėjimo mokytis nesiryžo. Tuo metu Lietuvoje buvo kuriami kolūkiai. Visi kaimiečiai privalėjo stoti į kolūkius ir ten dirbti. Algirdas iš pradžių kolūkyje dirbo už tėvus. Vėliau pats tapo kolūkiečiu. Vaikinui darbas kolūkyje nepatiko. Jis svajojo susirasti kitą darbą. Ilgai prašė kolūkio pirmininko, kad išleistų dirbti kitur. Pirmininkas pagaliau išleido. A. V. Skliutas 1956 metais įsidarbino kelių valdyboje. Pradžioje vežė akmenis keliams grįsti - trejus metus dirbo kroviku. Vėliau pradėjo dirbti kelių grindėju ir pats išmoko grįsti kelią. Nagingas meistras juokavo: "Keturlinkas nuėjau nuo Salovartės stotelės iki Merkinės kryžkelės ir grįžau atgal." Vėliau pravertė tėvo pamokos - statė bei remontavo tiltus. Čia dirbo dailide. Po to Skliutui pasiūlė darbą Varėnoje - virti bitumą. Iš pradžių darbas nebuvo pelningas, uždirbdavo mažai. Bitumo virimo katilai buvo pasenę ir nerentabilūs. Algirdas juos perdirbo taip, kad perdarytuose katiluose bitumo galima buvo išvirti dvigubai daugiau. Kelių valdyboje A. V. Skliutas dirbo dvidešimt penkerius metus. Darbas sekėsi ir pinigų buvo. Deja, kažko trūko - jį traukė gimtoji žemė. Tiesa, ir kelių valdyboje dirbdamas jis gyveno kaime. Į darbą keliolika kilometrų važiuodavo dviračiu. Žmona šėrė veršelius, todėl kolūkis duodavo šiek tiek žemės. Ją Algirdas įdirbdavo. To jam nepakako.
    
Varėnos rajone tapo ketvirtuoju ūkininku
    
     Silpnaregis ryžosi mesti įprastą darbą ir grįžti į Perlojos ūkį, iš kurio prieš dvidešimt penkerius metus ištrūko. Skliutas į jį sugrįžo dėl kelių priežasčių: buvo pasiilgęs žemės, neskubraus kaimiško gyvenimo. Taip pat norėjo gauti daugiau dirbamos bei ganiavai tinkamos žemės. Ūkyje įsidarbino elektriku. Darbas nesunkus, o, be to, mėgstamas. Čia Algirdas greitai tapo visiems reikalingas ir nepakeičiamas.
     Nepastebimai, lyg burtininkui mostelėjus, lėkte pralėkė dešimt metų. Valdžia ėmė savininkams grąžinti žemes. Pagaliau ir Algirdo svajonė išsipildė - dirbti sau, turėti nuosavos žemės. Skliutas Varėnos rajone tapo ketvirtuoju ūkininku. Daug kas juokėsi. Algirdas su šypsena atsimena: "Nepaisydamas patyčių atsiėmiau senelių žemę. Iš manęs juokėsi. Ne kartą į akis drėbteldavo: koks iš aklo ūkininkas? Į piktas kalbas nekreipiau dėmesio. Žinojau - turėdamas nuosavos žemelės, neprapulsiu. Visus žemės ūkio darbus dirbti mokėjau. Puikiai pažinojau techniką. Pagaliau užaugo sūnus. Jis ūkyje tapo pagalbininku. Atgavęs žemelę džiaugiausi, nors šiaip jos nedaug - vos aštuoni su puse hektaro. Žemdirbystei irgi nelabai tinkama - smėlėta, nederlinga. Daugiausia miškai ir pievos."
     Atgavęs senelių žemę, Skliutas pasiraitojo rankoves. Gausu pievų, tad ūkininkas nusprendė verstis pienininkyste. Tvora aptvėrė kelis hektarus pievų. Čia tekėjo šaltinis. Visą vasarą karvės čia ir ganėsi. Jų turėjo keturias. "Ganyti pievose karvių neapsimoka. Jos grandinėmis suniokoja daug žolės. Labiau apsimoka pjauti žolę ir atvežti ją karvėms", - samprotavo jis.
     Likusią žemę reikėjo įdirbti. Todėl ūkininkas nusipirko kumelę. Tiesa, su ja neilgai arė - vos metus. Po metų pasitaikė puiki proga nusipirkti traktorių. Reikėjo dar plūgų, šienapjovės, sėjamosios ir dar daug ko. Algirdui ir vėl pasisekė. Tuo metu Skandinavijos šalys siuntė naujiems Lietuvos ūkininkams labdarą - tai buvo naudota žemės ūkio technika. Tokios technikos Skliutas gavo nemažai. Ko negavo - nusipirko. Tiesa, pirko ne vienas, o drauge su kaimynais. Netgi kombainą nusipirko. Kai kuriuos padargus pats pritaikė traktoriui. Silpnaregio didžiausia problema - regėjimas: kaip tik dėl to negali gauti vairuotojo teisių. Prie namų Algirdas važinėja traktoriumi be jokio leidimo. Toliau išvažiuoti bijo.
     Vairuoti silpnaregiui - ne naujiena. Jis nuo mažų dienų važinėjo motoriniu dviračiu, mopedu, vėliau motociklu. Iki šiol važinėdamas nėra padaręs nė vienos avarijos. Važiuoja labai atsargiai. Ypač jam sunku vairuoti traktorių saulėtą dieną. Labiausiai patinka ūkanotos dienos. Tuomet regėjimas geras, taigi nudirba daugiausia darbų. Mėgsta dirbti vakarais, prieblandoje. Tai tiesiog jo stichija.
     Skliutui ūkininkauti sekasi. Atpigus pienui silpnaregis nenuleido rankų. Nutraukęs sutartį su Varėnos pienine, nutarė pats pieną vežti į miestą ir pardavinėti jį žmonėms. Kiekvieną rytą Algirdas, "pasibalnojęs" dviratį, į miestą nuveždavo po trisdešimt keturiasdešimt litrų pieno. Pieną greitai pardavęs, grįždavo namo.
    
Viena nelaimė - ne nelaimė
    
     Likimas nutarė jį išbandyti - mirė žmona. Silpnaregis po kurio laiko vedė antrą kartą. Kartu pastatė naują tvartą, vėliau ir priestatą prie namo. 1997 metais vėl naujas išbandymas - gaisras. Antrosios žmonos sūnus padegė ūkinį pastatą, kuris buvo kartu su kluonu, klėtimi ir namu. Mediniai pastatai bematant užsiliepsnojo. Žemdirbys vos suspėjo išgelbėti traktorių ir kelias karves, likę gyvuliai, grūdai, šienas sudegė. Pastatų neliko. Skliutas nusprendė viską pradėti iš pradžių. Ant senų akmeninių namo pamatų pastatė naują namelį. Padėjo geri kaimynai. Naujas būstas nedidelis - du kambariai ir virtuvė. Vietos pakako. Deja, po gaisro šeimyninis gyvenimas nebesiklostė. Algirdas išėjo gyventi pas sūnų. Žmonai paliko naują namelį bei kelis gyvulius. Dabar savo ūkio prižiūrėti kiekvieną dieną dviračiu atvažiuoja iš Varėnos.
     Nors darbo daug, Algirdui lieka laiko ir kūrybai - laisvą valandėlę rašo eilėraščius. Jo eilės ne kartą buvo spausdinamos rajono laikraštyje.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]