Stasė PURIUŠKYTĖIŠ DABARTIES - Į SENOVĘ
Patogu dabar gyventi. Atsikeli rytą - lendi po dušu, elektriniu malūnėliu susimali kavą, brūkšteli degtuką - dega mėlyna ugnelė. Virk, kepk, imk iš šaldytuvo šviežius produktus! Tikrai patogu. O kaip buvo seniau?
Radijas reklamavo: "Kernavėje - Gyvosios archeologijos dienos. Po atviru dangumi bus rodoma, kaip lietuviai gyveno XIII-XV amžiuje." Dėl to atviro dangaus ir archeologija pavadinta gyvąja. Įdomu! Nedidelis mūsų būrelis liepos 8 dieną sėdame į autobusą ir po valandos išlipame Kernavėje. Gražios apylinkės, graži maža bažnytėlė su kunigų kapais. Dar gerokai nepriėjus muziejaus, šurmuliuoja mugė. Paprasta mugė, panaši į Vilniaus "Kaziuką". Moliniai varpeliai, vazelės, žvakidės, moliniai ir mediniai švilpukai (šie labai įdomūs). Dar virtuvės rakandai, natūralaus kailio šlepetės, iš lino nertos prabangios tunikos. Matėme puošnių žalvarinių šviestuvų, žvakidžių, stalelių... Kainos - nuo kelių litų ligi tūkstančių.
Eini toliau. Perki bilietą už tris litus ir tu - jau senovėje. Čia pat stovi iš medžio šakų supinta lapinė. Gana didelė. Paprasti suolai. Tokiose lapinėse "amatininkai" - turbūt muziejaus darbuotojai - rodo savo verslus. Moteris paprastutėle verpstele verpia liną. Lyg pieštukas su įskeltu galu. Ten užkabintas siūlo galas. Sukant verpstelę tarp delnų, lino pluoštelis susiverpia. Kiekgi laiko sugaišdavo mūsų pramotės, kol aprengdavo šeimyną?!
O štai čia iš medžio žievės ir beržo tošies daro įvairius rakandus. Kibirai, dubenys, įvairaus dydžio indai biriems produktams. Tie rakandai sudaigstyti susuktomis liepų karnomis. Klausiame, kaip juose laikosi skystis? Pasirodo, nuo vandens žievė ir karnos išbrinksta, todėl jis neišteka.
O čia raukia nagines. Odą praduria yla ir siuva siauromis tos pačios odos juostelėmis. Rodė dar kažkokį apavą su auliukais. Toliau jau darbai iš molio. Gali, jei nori, pasidaryti rankomis ar nusižiesti ratu kokį daiktelį ir čia pat jį išdegti. Gaila - procesas ilgai tęsiasi.
Stebuklas! Augalais dažyti vilnoniai siūlai. Suskaičiavome 16 rusvų, pilkšvų, gelsvų, žalsvų, melsvų atspalvių. Spalvos neryškios, bet, sako, gražios. Čia pat iš namų darbo medžiagos siuvami marškiniai. Jau kabo pasiūta milinė sermėga, apkabinėta metalinėmis grandinėlėmis, pakabukais. Einant jie turėtų skambčioti ir barškėti. Netoliese ruošiami ir tie papuošalai - kalvė, tikras priekalas, kūjis, dumplės. Galima pabandyti ką nors nusikalti. Papuošalai gana paprasti, bet įdomūs: sukti žiedai, masyvūs pakabukai, vėrinukai... Visi rodomi daiktai yra padaryti pagal pavyzdžius, iškastus Lietuvos žemėje.
Matėme dar, kaip statomas namas, daromas luotas. Tas luotas - tai išskobtas storas medis. Jį apdegina, kad neįsigertų vanduo. Kaip jį nuleido į upę, nematėme, nes jau buvo laikas išvažiuoti. Aplankėme dar gintaro meistrą. Papuošalai daromi paprastais įrankiais: aštriais titnago gabalėliais, kaltukais, gremžtukais... Dar bandėme nusikalti senovinę monetą. Paprasta, bet nelengva. Kalama sunkiu kūju.
O ten - maisto ruošimas. Kūrenasi laužas, kepa ožiukas, žuvis. Paragauti neteko. Muziejininkų tikslas - parodyti ruošimą. Netoliese stovi girnos, malamas salyklas. Įdomu pasukti tokias girnas. Kaip daromas alus, neparodė, nes tai ilgai užtruktų. Užtat padaryto statinė stovėjo. Užsimokėk litą už stiklinę ir gerk į sveikatą! Tokio skanaus alaus seniai teko ragauti.
Daug dar ko buvo, bet, kaip sakoma, nei žodžiais apsakysi, nei plunksna aprašysi. Viską lietėme, bandėme, "amatininkai" labai supratingi ir geranoriški buvo. Gaila tik, kad daugiau neregių nesutikome. Nei kultūros namų, nei LASS centro tarybos darbuotojai nepagalvojo, kad neregiams tokia išvyka - didelė šventė. Daug žinių, o kaina - nedidelė. Rodos, girdžiu, kaip kartu su manimi po storoku žemės sluoksniu gailiai atsidūsta Antanas Jonynas, visą gyvenimą stengęsis vesti akluosius į visuomenę, pažinimą...
