JUBILIEJAI


Osvaldas PETRAUSKAS

PENKIŠIMTOJO NUMERIO PROGA


Osvaldas PetrauskasVisame pasaulyje nepriklausomai nuo politinės santvarkos žinybinė spauda buvo, yra ir bus. Ne išimtis ir Lietuva. Čia bent kiek didesnė įstaiga ar nevyriausybinė organizacija taip pat turi savo leidinį. Net ir mažos, tik ką susikūrusios organizacijos savo veiklą neretai pradeda nuo leidybos.
     Žinybinė spauda pirmiausia leidžiama tam, kad informacija, naujienos, ateities sumanymai pasiektų kiekvieną organizacijos narį, kad tas narys turėtų galimybę išdėstyti savo mintis, bendrauti su kitais organizacijos nariais.
     Kitas svarbus žinybinio leidinio uždavinys - visuomenei teikti informaciją apie jį leidžiančią instituciją.
     Organizacijai geriausia būtų turėti du leidinius: vieną - visuomenei, kitą - organizacijos nariams. Tada palengvėtų darbas ir leidėjams. Dabar kartais atsitinka taip, jog vidiniai tarpusavio ginčai gali neigiamai atsiliepti dialogui su visuomene. Sunku viename leidinyje suderinti ir neregio galimybių propagavimą, ir vidinių problemų nagrinėjimą.
     Tačiau retai kuri organizacija Lietuvoje turi du leidinius. Todėl dažnai tenka balansuoti tarp jau minėtų prieštaravimų. Aštresnis problemų išsinagrinėjimas viduje būtų lyg ir labai naudingas, tačiau visuomenės akyse tai būtų "nešvarių baltinių viešas skalbimas".
     Visų 500 žurnalo numerių nesu perskaitęs, tačiau manau, kad aklųjų aktyvumas banguodavo spaudoje su visuomenės aktyvumu. Visuomenei gyvenant aktyvesnį politinį ar ekonominį metą aktyvesni būdavo ir rašantys aklieji, ir silpnaregiai. Aistroms aprimus, aprimdavo ir rašymas. Vykstant aktyvioms diskusijoms visuomenėje, suaktyvėja diskusijos ir žurnale, gyvenimui nurimus, nurimsta ir žurnalas. Manau, kad kitaip būti ir negali, nes mes, aklieji ir silpnaregiai, esame tos pačios visuomenės dalis. Gyvename taip, kaip gyvena visa Lietuva.
     Visuomenę anksčiau mes įsivaizdavome visą Lietuvą - nuo moksleivio iki Prezidento. Tačiau, savaime suprantama, žurnalo tiražas yra per mažas, jog galėtų pasiekti kiekvieną Lietuvos skaitytoją. Dabar žurnalas siunčiamas ministerijoms, globos ir rūpybos skyriams ir kitoms, su mumis bendradarbiaujančioms institucijoms. Kito kelio informacijai skleisti aš ir nežinau. Nors ir kiekviename spaudos kioske būtų po žurnalą, vargu ar daugiau žmonių jį skaitytų. Čia turi įtakos ir žmonių perkamoji galia.
     Ne kartą maloniai nustebau rajonų socialinės globos ir rūpybos skyriaus darbuotojų rankose pamatęs "Mūsų žodį". Iš žurnalo šie žmonės sužino apie mūsų gyvenimą, susipažįsta su problemomis, idėjomis. Rūpinimasis aklaisiais ir silnaregiais yra viena iš šių žmonių veiklos sričių, todėl nenuostabu, kad jie ir naudojasi aklųjų ir silpnaregių leidžiama spauda. Mes kartais rašydami straipsnius pamirštame šiuos žmones, o juk reikėtų, kad jie iš mūsų leidinio sužinotų tai, ką turi apie mus žinoti.
     Mąstant apie ateitį, reikėtų pasakyti, kad "Mūsų žodžio" kokybė privalėtų nuo gyvenimo neatsilikti. Leisdami nespalvotą žurnalą, mes jau iškrentame iš Lietuvos spaudos konteksto. Dabar net ir patys mažiausieji leidiniai dažniausiai spalvoti. Lietuva modernėja, didėja ir kokybiškų leidinių poreikis. Taupydami lėšas ir popierių, kartais spausdiname silpnaregiams skirtą tekstą gana mažomis raidėmis.
     Tikiuosi, kad ateityje "Mūsų žodis" bus ir spalvotas, ir didelėmis raidėmis. Aktyvėjant gyvenimui, daugėjant temų ir straipsnių, žurnalas galėtų pastorėti.
     Galvojant apie tolimesnę 5-10 metų perspektyvą, reikėtų prisiminti tai, jog neregių tarpusavio bendravimo formų vis mažės, jie bendraus vis rečiau, mūsų renginiai kainuos vis brangiau. Tačiau žmogaus noras bendrauti su kitais, keistis nuomonėmis buvo ir bus. Todėl vienas iš būdų išsakyti savo mintis kitiems likimo broliams ir seserims ateityje turbūt ir bus spauda, kitaip tariant, "Mūsų žodis". Neregiui, gyvenančiam, pavyzdžiui, Klaipėdoje, pabendrauti su Zarasuose gyvenančiu neregiu sunku ir dabar, bet ateity bus vis sunkiau. Todėl sumanymais ir mintimis pasikeisti jiems lengviausia per spaudą. Mūsų gretas papildo ne tik senyvo amžiaus žmonės, bet ir studentai, darbingo amžiaus žmonės. O minčių jie visada turi ir nori, kad jas sužinotų ir kiti. Todėl tikiuosi, kad žurnalui rašančių bus vis daugiau. Manau, kad pesimizmo laikotarpis pasibaigs.
     Lankydamasis rajonuose pastebiu, kad pesimizmas yra gana didelis. Paprastai rajono narių susirinkime išklausoma organizacijos pirmininko ataskaita, paplojama ir išsiskirstoma. Nei samprotavimų, nei klausimų rajono organizacijos pirmininkui, LASS pirmininkui. Pesimizmas neamžinas. Keisis, gerės gyvenimas ir žmonės suaktyvės.
     500-ojo numerio proga "Mūsų žodžio" darbuotojus kviesčiau daugiau dėmesio skirti mūsų gyvenimo problemų nagrinėjimui. O skaitytojams linkiu daugiau bendrauti, rašyti "Mūsų žodžiui": pasiūlymai, patarimai, idėjos būtų naudingi visiems. Spręsdami savo problemas ir apie tai papasakoję visiems, jūs gyvenimą palengvintumėte ne vienam. Nereikėtų pamiršti ir neregių kūrybos. Spausdinant daugiau rašinių, pagerėtų ir žurnalo kokybė.
     Linkiu sėkmės ir rašantiems, ir skaitantiems.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]