LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOS


Aurelija MYKOLAITYTĖ

RAJONAS PRIE NEMUNO


Vytautas AndrijūnasPernai Jurbarkas atšventė savo 750-ąjį jubiliejų. Jurbarko LASS rajono tarybai septynerius metus vadovauja Vytautas Andrijūnas, LASS narys nuo 1970 metų. Kaip sekasi Panemunės žmonėms? Kokie jų rūpesčiai ir džiaugsmai?
    
Kaip dirbti
     "Jeigu aš sėdėčiau rankas sudėjęs, nieko nebūtų", - sakė pirmininkas V. Andrijūnas. Štai kad ir derėjimasis su savivaldybe dėl pinigų: siūlo 1000 litų metams, tačiau ką nuveiksi su tokia suma? LASS narių yra 74, dar 10 vaikų - reikia ir jiems padėti, ir tarybos patalpas išlaikyti. Prašo daugiau ir gauna, nors tenka nemažai dėl to pavargti. Rajono valdžia kviečiama į visus renginius, susitikimus su aklaisiais ir silpnaregiais ir turi progos įsitikinti, jog pinigais nesišvaistoma, kad žmonėmis rūpinamasi ir dėl jų gerovės neretai pakovojama netgi per spaudą. Pernai jurbarkiečiai dalyvavo nevyriausybinių organizacijų mugėje Vilniuje, paruošė stendą, atsivežė rankdarbių - tai irgi įrodymas, kad LASS rajono organizacija ne merdi, o yra veikli ir iniciatyvi.
     Pasak pirmininko, aklųjų ir silpnaregių rūpesčius supranta ir meras, ir vicemerė, ir globos ir rūpybos skyrius, ir Sodra. Prireikus transporto pavažiuoti pas žmones, kur nors išvykti koncertuoti ar į ekskursiją, didelės bėdos nebūna - kas nors pagelbsti. Ir vietinio laikraščio "Šviesa" redakcija neužmiršta aklųjų - dažnai aplanko, parašo. V. Andrijūnas labai dėkingas buvusiam merui Antanui Kazakevičiui, kurio dėka buvo gautos patalpos miesto centre, sulaukta daug paramos. Net ir dabar, jau būdamas verslininkas, A. Kazakevičius nepamiršta regėjimo negalę turinčių žmonių: visai neseniai saviveiklininkus nuvežė į Šiauliuose vykusią apžiūrą "Lietuvos aklųjų ir silpnaregių meninės saviraiškos dienos dutūkstantieji", pats dalyvavo renginyje. Pirmininkas džiaugiasi visais, kurie nors kiek padeda. Štai Seimo nario Antano Račo dėka buvo įsigytas faksas, kuris labai praverčia susižinant su LASS Šiaulių ir Tauragės apskričių taryba: visgi iki Šiaulių 120 kilometrų ir taip greit ten nenuvyksi. Dar vienas jurbarkiečių rėmėjas Otto Vilkaitis gyvena Vokietijoje. Dažniausiai atvažiuoja Kalėdoms, Velykoms ir pats įteikia sunkiai vaikštantiems, gulintiems neregiams po 70 litų. Sako: "Aš tai darau dėl Dievo".
    
Rūpinimasis jaunais ir senais
     Savivaldybei patvirtinus tiflopedagogo etatą, prieš porą metų šio darbo ėmėsi Diana Straukienė. Daugiausia laiko ji skiria vaikams, kurie nuo mažų dienų ugdomi integruotai, kartu su sveikaisiais lanko darželį. "Vos ne kiekvienoj grupėj yra regėjimo negalę turintis vaikutis, - sakė tiflopedagogė, - tokių apie 15". Kaip dirbti su silpnaregiais vaikais, kai nėra jokių mokymo priemonių, kokiais būdais juos sudominti, patraukti? Dėl paramos buvo kreiptasi į Baltijos-Amerikos fondą ir pinigų sulaukta: už gautas lėšas vaikams nupirkta įvairių knygučių, flomasterių, kaladėlių ir kitokių žaidimų, padedančių lavintis, skatinančių mąstymą. Pasak D. Straukienės, vaikams labai patinka tokie užsiėmimai su žaidimais: lengviau mokosi, noriau vykdo užduotis.
     Taip pat tiflopedagogei tenka rūpintis ir naujai apakusiais žmonėmis. Ne per seniausiai dėl nelaimingo atsitikimo regėjimo neteko Aistis Mileris - dar visai jaunas žmogus. Iš pradžių sakė: "Mokytoja, kaip tą brailio raštą išmoksiu? Tai neįmanoma.". D. Straukienė patarė jam turėti kantrybės ir tada viskas pavyksią. Taip ir buvo. Dabar vaikinas ruošiasi tapti masažuotoju, mokosi Šiaulių aukštesniojoje medicinos mokykloje, gauna tik labai gerus pažymius. Galbūt jam pavyks įsidarbinti Jurbarke, kaip ir kitiems akliems vaikinams Giedriui Sutkui ir Linui Linikui, masažavimo mokslus baigusiems Vilniuje ir Šiauliuose.
     Dar vienas labai svarbus jurbarkiečių veiklos baras: jei tik įmanoma, padėti žmonėms susigrąžinti regėjimą. Pirmininkas V. Andrijūnas pasakoja: "Globos ir rūpybos skyrius duoda mašiną, susodinu ir vežu žmones į Kauną pas tinklainės, kataraktos ar dar kitokių akių ligų specialistus". Štai prieš kurį laiką buvo padaryta operacija vienai 90 metų neregei moteriai, kuri, pagelbėjus gydytojams, jau šiek tiek mato ir gali savarankiškai nueiti į bažnyčią. Tokių žmonių Jurbarko rajone rastume ir daugiau. O sergantys pigmentiniu retinitu čia yra susibūrę į savo klubą, pas juos apsilanko profesorė Emilija Daktaravičienė ir docentė Svetlana Purtokienė, apžiūri akis, pataria, papasakoja apie gydymo naujoves.
    
Įdomūs žmonės
     Jurbarko rajone gyvena daug įdomių, ilgą ir turiningą gyvenimo kelią nuėjusių žmonių. Vienas iš jų - Jonas Matusonis, nepriklausomos Lietuvos pulkininkas leitenantas, tarnavęs Šiauliuose, Panevėžyje. Kartu su kitais Lietuvos karininkais 1941 metų birželio 14 dieną buvo areštuotas ir ištremtas į Norilską. 95 metų senolis prisimena, jog tremty išmirė daug vyrų: ten žmogus nebuvo laikomas žmogumi, o ypač politinis kalinys. Būtent lageryje pradėjo silpti jo regėjimas. Nors ir mato prastai, neprigirdi, - sunkūs tremties metai paliko pėdsaką, - tačiau tebėra žvalus, geros atminties. Apie šį žmogų daug straisnių išspausdinta Jurbarko laikraštyje "Šviesa", jį prisimena politiniai kaliniai ir tremtiniai.
     Taip pat buvo įdomu susipažinti su Janina Papšiene, kuri rašo eiles, moka groti akordeonu ir labai gražiai megzti. "Pati netikėjau, kad rašysiu eilėraščius", - sakė moteris. Jaunystėje jai ėmė silpti regėjimas, galop teskyrė tik dieną nuo nakties. Prieš penkerius metus atlikta operacija pagelbėjo susigrąžinti dalelę dienos šviesos - mato tik vieną eilutę. Be aklumo turi ir judėjimo negalę - tiek bute, tiek po miestą važinėja invalido ratukais. Vis dėlto, kad ir koks nelengvas gyvenimas būtų, J. Papšienė nenuleidžia rankų, nepasiduoda blogai nuotaikai. Tokie pat skaidrūs ir šviesūs jos eilėraščiai. Norėtųsi pacituoti eilėraštį "Gimtinė":
     Kur Nemunas teka senąja vaga
     Tarp dviejų pilių ant kalno -
     Gimtinė mana.
     Kai pavasarį sužydi sodai -
     Kaip ten būdavo gražu.
     Bitės nešdavo nektarą
     Iš pražydusių žiedų.
     Ten močiutė prie ratelio
     Linus verpdama
     Sekė pasakas man,
     Kai buvau maža.
     Jau vaikystė basakojė
     Prabėgo seniai,
     Net užžėlė pievoj
     Praminti takai.
     Trobesiai nugriauti,
     Nieko nebėra,
     Tik upelis vienas likęs
     Tartum atmintis gyva.

* * *

     Štai taip gyvena žmonės prie Nemuno. Nepasiduoda visokioms gyvenimo negandoms, nepritrūksta kūrybiškumo, entuziazmo. Saviveiklininkės, kurių dabar jau yra šešios, linksmina ne tik Jurbarko, bet ir aplinkinių miestelių žmones: neseniai buvo nuvykę į Seredžiaus senelių namus, rengiasi važiuoti į Raudonę. O kur dar poetas Valentinas Čyžas, besiruošiąs išleisti trečiąją knygą, tautodailininkė Julija Baranauskienė, kurios medinės skulptūros puošia Mintaujos pakrantes, ir kiti, besirūpinantys savo namais, šeimomis ir neprarandantys tikėjimo geresniu, šviesesniu gyvenimu...
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]