Jūratė JANKŪNIENĖMOKĖMĖS KETURIAS SAVAITES
Dirbu LASS Kauno ir Marijampolės apskričių taryboje jau daug metų, tačiau niekada nekilo noras atverti širdies, nors daug įvairių situacijų teko matyti ir išgyventi. Visada maniau: na, ką gali duoti bet kokie kursai - juk tai bereikalingas pinigų švaistymas, o ką jau ten naujo sužinosi? Dabar pajutau, kad yra ne taip, kad labai svarbu tobulintis, stengtis padėti aplinkiniams, kad nereikia užsidaryti vien LASS. Būtina kitaip bendrauti su visais, ir ypač su sveikais žmonėmis. Ne pats svarbiausias dalykas pinigai. Šiuose keturių savaičių mokymuose nė vienas neprisiminė, kaip yra blogai dėl to, kad mažos pensijos, kad trūksta pinigų, nes yra gyvenime ir kitų svarbių dalykų.
Jeigu nors vienas žmogus susimąstys ir panorės suprasti mane, galbūt supras ir LASS centro tarybą, kuri ne beprasmiškai leidžia lėšas organizuojamiems mokymams, seminarams, išvykoms į svečias šalis. Galbūt reikia ieškoti ir naujovių.
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti LASS centro tarybai, organizavusiai socialinių darbuotojų rengimo kursus, o ypatingai esu dėkinga savo tiesioginiam viršininkui Ramūnui Justinui Ulinskui, kuris sakydamas "tau to reikia" išsiuntė mane į kursus. Aš nežinau, ką R. J. Ulinskas galvojo taip sakydamas, tačiau žinau, kad man to tikrai reikėjo ir labai reikėjo.
Galbūt buvo svarbi ir aplinka, kurioje mokėmės (kursai vyko socialinių darbuotojų rengimo centre, Valakampių miške), galbūt it tai, kad ne vien LASS atstovai buvo grupėje. Kartu mokėsi "Vilties" bendrijos, kitų organizacijų atstovų, nemažai buvo ir bedarbių, kurie iš viso nežinojo, ką reiškia dirbti su neįgaliaisiais, kas yra socialinis darbuotojas.
Jau pirmąją savaitę, kai mus mokė I kategorijos medicinos psichologės Nijolė Daugienė ir Danutė Visockienė, pasidarė akivaizdu: svarbiausia yra tai, ką jaučiame, ką jaučia aplinkiniai ir ar mes, tie žmonės, kurie galėtų dirbti socialinį darbą, suprasti, atjausti kitą žmogų. Buvo aiškinama, kad labai svarbu suprasti, žinoti ir vadovautis įstatymais, tačiau esmė ne ta. Kaip jaustis, kai visa grupė (taip pat ir vyrai) verkia, klausydamiesi apakusio žmogaus "išpažinties", kai verkia motina arba tėvas, auginantys vaiką su visiška negale ir pasakoja apie savo išgyvenimus, kai verkia alkoholiko žmona?
Dirbi savo kasdieninį darbą ir atrodo, kad esi protingas, viską žinai, supranti, o paaiškėja, kad yra visiškai ne taip. Klausimas "kaip tu jautiesi" reikalingas ne tik ligoniui, ne tik tam, kam ką nors skauda. Toks klausimas gali turėti ir visiškai kitą prasmę. Galima nesirgti, gali nieko neskaudėti, gali net netrūkti pinigų, o jaustis galima labai prastai. Po šių kursų pasikeitė požiūris į neįgalųjį ir į žmogų apskritai. Žinoma, daug įgijome ir teorinių žinių. Parsivežėme daug reikalingos mūsų darbe medžiagos, kurią galėsime panaudoti. Labai svarbios buvo Danos Migaliovos paskaitos ir praktinės užduotys. Buvo įdomu susipažinti su jos visiškai nematančiu, negirdinčiu, nekalbančiu autistu sūnumi. Įdomu tai, kad ši moteris nepalūžo, rado laiko dirbti labai atsakingus darbus ir visur suspėti, nepaisydama ją ištikusios didžiulės nelaimės. Rodos, aš niekada taip negalėčiau, o ji gali ir be galo myli savo sūnų.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie suteikė galimybę pagilinti turimas žinias, bendrauti su kitų organizacijų atstovais, įvertinti savo galimybes. Tikiuosi, kad tai pirmas, tačiau ne paskutinis kartas. Vyks dar daug įvairių seminarų, kursų, užsiėmimų, kuriuose galėsiu dalyvauti ir aš.
