Valentinas Vytautas TOLOČKA
SENOJE SODYBOJE
Vėdrynų, rūtų, diemedžių kvapai, sklindą
Senoj sodyboj primena man visada
Skausmingą nuolatinį ilgesį kažko,
Kas jau praėjo, kas negrįš jau niekada.
Po mano langu liepą volungė pamėgo
Ir giesmele kas rytą žadino iš miego,
Lig vakaro ant žydinčios šakos giedojo -
Už giesmę jos gražesnio negirdėjau nieko!
Juntu - ant rankos nutūpė žydra plaštakė.
Vėjelio glostomi sparneliai tyliai plakės...
Prisimenu ašai: tą paskutinį kartą
Švytėjo gerumu mamulės mielos akys.
Ant pagalvės radau aš rožės žiedlapius septynis...
Budėk, širdie, nuo vakaro žaros lig rytmetinės, -
Palangėm vaikšto laumė ragana ir burtus barsto.
Budėk, širdie, pernakt budėk budriausiai su žvaigždynais!
Aš girdžiu, kaip tyloje šios kamarėlės
Tiksi tūkstantis mažyčių laikrodėlių
Saulei kaitinant rąstus senosios sienos -
Dirba trandys... Byra laiko pjuvenėlės.
SVIRPLYS
O, kaip norėčiau išgirst vėl svirplį,
Svirplelį mielą, svaigiai kurs svirptų
Kasnakt prie krosnies iš slapto plyšio -
Kokia palaima mane apglėbtų!
Ilgiuosi svirplio, svirplelio mielo,
Kursai vaikystėj sapnus liūliavo,
Kurs mėnesienoj linksmai vis svirpė
Ir nuo manęs vis vaiduoklį baidė.
Svirply svirpleli, naktim žvaigždėtom
Kaip man nūn trūksta svirpimo tavo!
Aplink, kai renkas šešėliai baugūs,
Mane apninka sapnai neramūs.
Svirply svirpleli, tavos giesmelės
Ašai ilgiuosi jau daugel metų.
Kaip būtų gera į gražų sapną
Vėl pasinerti kasnakt tau svirpiant.
