Jadvyga JANULEVIČIŪTĖAPIE VALENTINĄ TOLOČKĄ DAR KARTĄ
Giminystė
Baigęs darbą ir ruošdamasis namo jis rūpestingai pakėlė Brailio raštu spausdintą knygą, dideliu delnu perbraukė viršelį - gal dulkę nubraukė, gal paglostė, o gal jautriais pirštais perskaitė pavadinimą - ir įleido į rankinę.
- Ta knyga pati įdomiausia iš visų mano perskaitytų, - neiškentė nepaaiškinęs, - o esu perskaitęs jau daugiau nei du tūkstančius. Šitą skaitau trečią kartą.
- Būtų įdomu sužinoti, kas tai per knyga?
- Apie Šlimaną, tą, kurs Troją atrado, - išgirdau balse daug meilės ir džiaugsmo.
Nelengva pasakyti, kiek esi knygų perskaitęs, bet juk kalbuosi su Valentinu, "vaikščiojančia enciklopedija". Šis ramiai ir užtikrintai mintis dėliojantis žmogus visuomet stebina savo atmintimi ir žiniomis. Gal tikrai verta nepamiršti posakio: "Skubėk pamažu". Valentinas per savo gyvenimą sugebėjo pavydėtinai daug nužygiuoti ir tikriausiai vis taip ramiai, užtikrintai, be to, tolerantiškai atsižvelgdamas į kito nuomonę.
- Svarbiausia, reikia būti tvarkingam: na, negerti, nerūkyti. Žinoma, reikia būti smalsiam. Štai ir mano vaikai užaugo tvarkingi. Kas be ko, laimei, aplinkui buvo tvarkingi ir geri kaimynai. Tai taip pat labai svarbu.
Mudu lėtai pajudėjome. Valentinas užrakino savo kabinetą - tiflologinės literatūros redakcijos duris ir ėmėme leistis bibliotekos laiptais. Pasukome 13-ojo troleibuso link.
- Visgi knieti sužinoti, ką tokio ypatingai patrauklaus suradote knygoje apie Šlimaną, kad visur ją nešiojatės? - neatlyžau.
Jutau, kad ir Valentinui knieti papasakoti:
- Man įdomu, kaip žmogus siekė savo svajonės. Ji liepsnojo visą jo gyvenimą, buvo lyg įtempta styga. Jau šešerių metų jis išgirdo, kad buvo tokia Troja ir užsidegė surasti jos griuvėsius. Tam ruošėsi visą jaunystę. Buvo neturtingas ir suprato, kad savo svajonei įgyvendinti reikės daug pinigų, reikės išmokti daug kalbų. Pirmiausia jam pasisekė tapti geru verslininku, paskui ėmė mokytis senųjų ir naujųjų kalbų. Kasinėjimams, kurie nebuvo tokie paprasti, teko samdyti žmones ir po daugelio metų ir vargų, jau beveik į senatvę, pasiekė savo svajonę - surado ir atkasė Trojos griuvėsius.
- Tai jūs turbūt ir pats vertinate žmogaus svajonę, smalsumą, užsidegimą darbui?
- Taip, smalsumas, pastangos siekti žinių, svajonės labai svarbu. Savo vaikams sakiau, kad jie tvirtai apsispręstų, kur krypsta jų mintys, kad išsiaiškintų, kur jie galėtų apčiuopti savo kelią, kur turėtų ieškoti savo nišos.
Didelio kelio vingiai
- O jūs pats tikriausiai startavot gana tiksliai ir žengėt tiesiai į daktarinę disertaciją?
- Na, gal ne visai tiesiai, bet vis į tą pusę, vis kraudamas žinių bagažą. Mokiausi daug kur. 1955 m. baigęs Kauno aklųjų institutą, 1956 m. Vilniaus universitete pradėjau studijuoti germanistiką. 1957 m. nutariau pereiti į neakivaizdinį skyrių, nes sunku buvo stacionare suspėti su reginčiais. Tuo metu vadovėlių nebuvo, tekdavo daug ką persirašinėti. Taigi nuo 1959 m. pradėjau neakivaizdiniu būdu studijuoti Vilniaus universitete - dabar jau lituanistiką. Mokiausi iki V kurso. Toliau prasidėjo darbų laikotarpis. Dirbau spaustuvės meistru. LAD Kauno tarprajoninės valdybos pirmininku (1960-1963). Nuo 1964 m. vadovavau Brailio rašto spaustuvei Kauno kombinate. Nuo 1965 m. dirbau aklųjų draugijos leidyklos direktoriumi. 1966 m. suorganizavome Lietuvos aklųjų draugijos respublikinę centrinę biblioteką, kurios direktoriumi dirbau iki 1969 m. Tada mano iniciatyva bibliotekoje buvo įkurtas tiflotyros skyrius, kuriame iki šiol dirbu tiflologinės literatūros leidybinės grupės vadovu.
- Bet apie mokslus vis tebegalvojot?
- Taip. Kažkada galvojau, kad tapsiu mokytoju. Apskritai pedagogika man visą laiką nedavė ramybės. Taigi 1971 m. įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto tiflopedagogikos neakivaizdinį skyrių. Baigiau 1976 m. Pasitaikė galimybė įstoti Maskvoje į Pedagogikos mokslų akademijos Defektologijos mokslinio tyrimo instituto aspirantūrą. Daktarinę disertaciją apsigyniau jau Vilniaus universitete 1992 m. ir tapau socialinių mokslų daktaru.
- Ar esate laimingas?
Valentinas patylėjo.
- Na, kodėl aš galėčiau būti nelaimingas. Galiu dirbti mėgstamą darbą, rašinėju, leidžiu knygas, turiu gerą žmoną, gerus vaikus. Žinoma, esu laimingas. Aišku, jei nors kiek matyčiau, būtų geriau, jei bent kelią matyčiau. O šiaip, nors sunkiai, bet šis tas išėjo.
Pirmasis mokytojas
- Tikriausiai reikia manyti, Jums labai trukdė Jūsų negalė. Kaip viskas vyko? - nedrąsiai kalbinu toliau. Valentinas labai mielai pasakoja.
- Gimiau prieš 70 metų pačiame pavasaryje, gegužės 21 d., o dokumentuose birželio 21 d., netoli Plungės, Vieštovėnų kaime. Taigi esu žemaitis. Buvau sveikas vaikas, be galo judrus, visur manęs užteko. Buvau jaunėlis šeimoje, gimiau po nemažos metų pertraukos, brolis ir dvi seserys jau buvo užaugę. Tėvas buvo kilęs iš Rytų Lietuvos, bajoras, giminės šaknys siekia 16 amžiaus pradžią. Žinau, kad mūsų herbai šeši. Pagrindinis - pasaga. Tėvas buvo baigęs carinės Rusijos gimnaziją ir, pasibaigus I pasauliniam karui, atitarnavęs kariuomenėje. Į Žemaitiją atvažiavo draugo kviečiamas. Kaime ėmėsi darbo - siuvo batus. Kartą batukų prireikė jaunutei žemaitei, į kurią, kojytę bematuodamas, 36 metų meistras ir nusižiūrėjo. Jo išsilavinimas atkreipė Plungės kunigaikštienės Oginskienės dėmesį ir ji nutarė tėvą pasamdyti tvarkyti miškų ūkį. Greitai tėvas tapo girininku.
Sunku apsakyti, kiek daug laiko mudu su tėvu praleisdavome gamtoje. Todėl nuo ankstyvos jaunystės pamėgęs gamtos grožį. Tėvas buvo ir pirmasis mano vadovas į mokslų paslaptis. Nuo ketverių penkerių metų iš tėvo pasakojimų sužinojau apie Dionizą Pošką, apie Strazdelį, žinojau Gedimino sapną. Daug girdėjau apie Puškiną. Greitai susipažinau su įvairiais pasaulio žemėlapiais ir neblogai juose orientuodavaus. Gilindavomės ir į gamtos mokslo paslaptis. Be to, tėvas turėjo gramofoną su plokštelėmis. Iki šiol aš jį saugau. Tais laikais kaime tai buvo vos ne vienas iš pasaulio stebuklų. Vadinasi, turėjom ir savo muziką. Kadangi viskuo labai domėjausi, šeimoje buvo nutarta mane, jauniausią vaiką, leisti į mokslus.
Likimo smūgių slenksčiai
Man buvo šešeri, kai žaisdamas susižeidžiau akį: atšoko tinklainė ir akis užgeso. Nebuvo tada lazerio ir Šiauliuose akį pašalino. Buvau geras mokinys, turėjau daug draugų, tai bendramoksliai Kulių mokykloje į mano nelaimę nekreipė dėmesio. Tačiau 1940 m. tėvas nutarė vežti į Kauną, į Aklųjų institutą.
Po kurio laiko ėmė silpti ir antroji akis. Ilgai dvejoję tėvai davė sutikimą ją operuoti, gydytojai tikėjosi galėsią padėti. Tai buvo vokiečių okupacijos metais.
Besirengdamas operacijai, duše nusiprausiau ir dar norėjau apsipilti šaltu vandeniu. Matyt, per daug pasilenkiau prie rankenos, o gal ir kiek slystelėjau ir metalinė rankena sulindo į sveikąją akį. Teko ir ją pašalinti.
- Ar buvo baisu?
- Kaip čia pasakius. Jau buvau pripratęs prie ryškesnio ir blankesnio pasaulio vaizdo, regėjimo bėdos man buvo ne naujiena, todėl gal kiek lengviau visa tai buvo ištverti. Aišku, patogiau, kai matai, na, bet ką padarysi. Kaune dar ir plaučiai sušlubavo, 1949-1950 m. buvau priverstas nutraukti mokslą. O laikas bėgo. Tapau jaunu vyru. Dar nebaigęs instituto vedžiau. Teko ir šepečius gaminti, nes reikėjo pinigų. O institute man patiko. Buvo geri, mieli mokytojai, mokė daug ir įdomių dalykų, išmokė įvairių darbų, muzikos. Tačiau mano smalsumas buvo nepasotinamas. Norėjau greičiau ir daugiau sužinoti, norėjau greičiau tapti mokytoju. Taigi slapta pasigaminau bibliotekos raktą ir naktimis ten netrukdomas šeimininkaudavau tarp daugybės įdomiausių knygų ir vaizdumo priemonių. Tikra pasakų šalis! Geri buvo laikai.
- Tai baigus institutą 1955 m. ir prasidėjo tos jūsų kelionės per įvairias mokslo įstaigas?
- Taip. Visuomet domėjausi kalbomis, todėl greta vokiečių kalbos studijų išmokau net ir esperanto, dėl to esu labai patenkintas, nes šia kalba labai daug literatūros - vadinasi, ir informacijos - iš viso pasaulio.
- O kokias knygas esate pats išleidęs?
- Jų jau šioks toks pluoštas susidarė. Neseniai baigiau antrą knygą apie Praną Daunį, išleistos dvi poezijos knygelės, ruošiu dabar dar vieną, kai ką verčiau į esperanto. Esu paruošęs pirmąjį Brailio rašto elementorių, aklųjų rašto istorijos tema knygelę "Skaitantys pirštai", žinyną "Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos 70-metis", na, dar nemažai straipsnių.
Klausausi neskubaus Valentino Toločkos pasakojimo ir galvoju: žmogus aiškina, lyg visa tai būtų buvę visiškai paprasta pasiekti ir nueiti. Ką čia ir kalbėti. Akivaizdu: likimo siųsta negalė ne kartą trukdė eiti ir ieškoti savo nišos gyvenime, nelengva buvo kopti lyg į "laimės žiburį", nesustojant siekti savo Trojos. Kiek sveikų žmonių tam nė nesiryžta, o kiek palūžta, pavargsta.
Atvažiavo 13-tas troleibusas. Ryžtingai ir tvirtai į jį įlipo Valentinas.
- Nesirūpinkit, aš nuvažiuosiu!
- Laimingo jums tolimesnio kelio, Valentinai!
Tikrai labai taikliai yra pasakęs visų mūsų mylimas poetas Justinas Marcinkevičius:
Užsiaugink, sakau, rugį,
Kad turėtum kur pasisupt.
