LASS LITERATŲ KŪRYBA


Juozas MARCINKUS

MAGDALENOS KLYKSMAS 
Novelė


Niekas tiksliai nežino, nuo kokių laikų Pelkučių kaime gyvena Dočkų šeima. Aš dažnai aplankydavau juos. Jie, nors ir ant trijų hektarų žemės, laikė karvę ir avelę, kuri dažniausiai būdavo bergždžia.
     Gerai nebeprisimenu, kuriais metais ir dėl ko sudegė Dočkų troba, tokia sena kaip ir pats Dočkus ir sulinkusi kaip Dočkienės nugara, o priblėsę langai priminė abiejų Dočkų akis. Sakoma, kad ten nuo duonkepio žarijų užsidegė jų senoji bakūžė, kuri, lyg perekšlė višta išskleidusi sparnus, tupėjo ant dilgėlyno. Žmogus, vidun įėjęs, turėjo vaikščioti pusiaulinkis. Nors aš buvau dar metrinis, bet, įėjęs į Dočkų trobą, taip pat susilenkdavau kaip namų šeimininkai ir eidavau asla lyg gandras dideliais žingsniais.
     Tą gaisrą, didelį juodų dūmų stulpą, mačiau ir aš nuo Pagojų bažnytėlės šventoriaus - mat tą sekmadienį su mama pirmą kartą savom akim apžiūrėjau bažnyčios vidų ir pirmą kartą pamačiau stambią, šiek tiek pablyškusiu veidu, juodų akių, rūstoką klebono Barkaus figūrą.
     Berods tą pačią dieną toje pačioje bažnyčioje iš sakyklos buvo paskelbta apie didelę Dievo bausmę, kai žmonės nesilaiko Dievo prisakymo:
     - Šešias dienas dirbti sau, o septintąją aukoti Dievui ir poilsiui. Gaila, bet mūsų parapijoje ne visi to laikosi... - kalbėjo kunigas Barkus.
     Pasak kunigo, tokia bausmė ir ištiko Dočkų šeimą, kurios troba supleškėjo. Net dūmų ir svilėsių kvapą galėjome užuosti bažnyčioje.
     Kai gyvenau Pelkučių kaime, pono Misiūros trobelėje, dažnai aplankydavau varganą Dočkų gyvenimą.
     Dočkus beveik visai nematė, nes kas žino, kiek jam buvo metų: gal aštuoniasdešimt, gal devyniasdešimt?.. Bet mane gerai pažindavo pagal mano skambų vaikišką čiauškėjimą.
     Gaila man buvo Dočkaus, kai vieną saulėtą vasaros dieną jį patiesė ant lentos. Liesos, labai liesos buvo šermenys, ne taip, kaip pas kitus ūkininkus, kur per laidotuves būdavo vaišinami ne tik giedoriai, bet ir visi atėjusieji pagerbti ir atsisveikinti su mirusiuoju. Dočkienė tokių pakasynų suruošti neturėjo iš ko. Misiūra, kuris organizavo Dočkaus laidotuves, norėjo iš Dočkienės atimti paskutinę karvelę laidotuvių išlaidoms padengti. Bet, kaimynų padedama, Dočkienė savo šėmąją karvutę išsaugojo.
     Dar Dočkui gyvam esant iš išlikusių nuo gaisro rąstų jie surentė naują, gal ne visai naują trobą su dviem nedideliais kambariais. Viename gyveno karvė ir avis, retsykiais ir paršiukas bei keletas vištų, o kitame buvo troba su plūkta asla ir virykle. Toje troboje ir gyveno Dočkai, o vėliau, iki pat grabo lentos, tik Magdalena Dočkienė.
     Ji dar ilgai, labai ilgai gyveno, gal net keletą karvių pragyveno. Magdalena nebuvo iš tų darbštuolių, tad ir jos trobelė būdavo visada apšnerkšta, nemazgotais langais. O ji pati gal kartą per mėnesį ateidavo į Misiūros pirtį nusiprausti. Vasaromis jos kojos buvo purvinos ir suskirdusios.
     Kai aš lankiau mokyklą ir jau buvau ne sykį ragavęs samdomo piemens duonos, Magdalena Dočkienė jau buvo pradėjusi tūptis, ir kuo toliau, tuo labiau ėmė ieškoti pas kaimynus širdies atgaivinimui žolelių ar pipirų antpilo.
     Kartą mes su Misiūros sūnumi Vincule nutarėme iškrėsti Magdalenai pokštą, nes mudu, galima sakyti, buvom dideli mėgėjai nuotykių. Jų beieškodami, ne kartą buvome patekę į bjaurias situacijas. Ši paskutinioji mūsų išdaiga buvo pati nemaloniausia.
     Beje, Vincas buvo stambaus ūkininko pats jauniausias sūnus ir, ko gero, didžiausias nenuorama šeimoje, o aš tik Vincės tėvų šimtadienis sūnus, bet mudu gerai sutardavome - kaip lygus su lygiu.
     Nusprendę pagąsdinti Magdaleną, ilgai svarstėme, kaip tai padaryti. Aš už Vincę buvau keletą metų vyresnis, todėl ir ėmiausi iniciatyvos vadovauti šiam sumanymui. Susiradę kūčkailį, pasigaminome dvi lečynas - didumo sulig veidais. Išpjovę skylutes akims ir burnoms, sumojome, kad jos neatrodo taip šiurpiai, kad Magdalena išsigąstų. Tada padarėme naujopai. Paėmę didelį buroką, perpjovėme jį per pusę ir išskaptavome jam pilvą. Išpjovėme akis, nosį. Burnoje įstatėme kartoninius dantis. Liežuvio vietoje įtaisėme degančią žvakutę. O čia tai buvo vaizdas! Vargu bau ar geriau besugalvosi.
Valentino AJAUSKO piešinys     Sutemus mudu su Vince nusėlinome prie Magdalenos trobos. Prislinkę prie lango, uždegėme žvakutę kaukėje, kuri buvo pritvirtinta prie baslio. Net mums patiems šiurpoka pasidarė. Vinculė atsitūpė ir nutilo kaip primuštas šunytis. Aš, vyresnis ir daugiau "patįsęs", pakėliau prie Magdalenos lango baidyklę. Tyla. Kaukė judėjo pirmyn ir atgal, nes mano rankos ir kojos virpėjo. Staiga prasiveržė klaikus Magdalenos klyksmas...
     Mes su Vince kiek įkabindami kūrėm namų link. Visą laiką, kol bėgau, ausyse skambėjo: "Gelbėkit, gelbėkit! Velnias atėjo manęs pasiimti!"
     Kitą rytą mano mama, pasiėmusi ąsotėlį, kaip dažnai darydavo, nukeliavo pas Dočkienę paprašyti pienelio, kuri, beje, niekada mano mamai neatsakydavo, o neretai ir pati atnešdavo vieną kitą šlakelį saldaus ar rūgusio pieno. Nežinau, kodėl ji, ar kad aš šeimoje buvau jauniausias, ar kad dažnai ją aplankydavau, žabų pakapodavau, malkų paskaldydavau, kartais, kai ji išeidavo į bažnyčią, nubėgdavau ir karvę perkelti, visad atnešusi mums ką nors pieniško ir su švelniu motinišku balsu pasakydavo: "Čia Juliukui".
     Prabudęs po neramių ir košmariškų sapnų, išgirdau skausmingą mamos balsą, kuri tuo metu kalbėjosi su mano seserimi:
     - Kas? Kas galėjo tą vargšę Magdaleną taip išgąsdinti, kurią pasliką radau begulinčią vidury aslos?! Iš jos kalbos ir pasakojimo nieko nesupratau, kas jai atsitiko, kokie ten velniai pas ją buvo. Ji, vargšė, visą naktį, matyt, išgulėjo dėl kažkokio man nesuprantamo išgąsčio, be sąmonės...
     Man plaukai pasišiaušė ant galvos, nors ta galva buvo giliai įspausta į pagalvę ir beveik su garsu sukūkčiojau: "O Dieve, ką mes padarėm?!"
     Pirmą akimirksnį dingtelėjo mintis: "Šokti iš lovos, pulti prie mamos ir prisipažinti apie tą negražų vakarykštį išmislą, o paskiau bėgt ir atsiprašyt tos gerosios tetos Dočkienės."
     Bet, išlipęs iš lovos, kažkaip keistai pasidariau šaltas ir abejingas, lyg niekur nieko, be to, reikėjo ir su Vincule pasitarti, kas bus, jeigu ir jo tėvai sužinos apie mūsų vakarykštį "žygdarbį". Tada mudviem užkurs tokią didelę pirtį, kad daugiau ir į tą pusę nenorėsim pasižiūrėti. Ir, žinoma, kalčiausias būsiu aš, o ne Vinculė.
     Pats nesupratau, kodėl, vos prabudęs tokį ankstyvą rytą, prisiminiau tą negražų pokštą, kurį kadais suvaidinome su Vince prie Magdalenos namų lango. Ir dabar širdis vėl suspurdėjo neramiai, ir aš ne kartą klausiau savęs: "Kodėl, kodėl nenubėgau pas ją, neatsiprašiau, kodėl ji, vargšelė, turėjo visą savaitę gulėti lovoje, o aš net jos neaplankiau, nepaguodžiau ir neatsiprašiau?" Staigiai atmečiau dešinę ranką. Ji - bepirštė ir bedelnė skaudžiai atsimušė į rąstinę sieną, prie kurios jau ne vienus metus esu gulėjęs, tiktai sveikas. Beveik kiekvieną dieną palydėdavau saulę vakarop, o rytą sutikdavau, kai ji vėl užtekėdavo, nužerdama sidabriniais pumpurais visą, mano akim neaprėpiamą žalumą, rasos lyg gintaro lašiukais nusagstytą žolę, gėles, lapus.
     Dabar skaudžiai sudejavau ir nuo galvos numečiau antklodę. Prišoko mama:
     - Kas, vaikeli, kas? Užsigavai?
     - Ne, mama, ne, - iškošiau pro sukąstus dantis. - Ne, man niekas neskauda, tiktai kodėl nepateka saulė?
     Ant mano kaktos nukrito lyg tos saulės sušildyti gintaro lašeliai - mamos ašaros.
     - Nereikia, vaikeli, nereikia, - šnibždėjo ji, apkabinusi kieta, kaulėta, bet karšta ir švelnia ranka mano galvą, - nereikia, Juliuk, jau nebereikia, juk tu seniai jau viską žinai.
     Tuo metu prasivėrė gryčios durys.
     - Būkit pagarbinti!
     Aš atpažinau Magdalenos balsą.
     - Per amžius... - atsakė mama.
     - Tai kur tas mano Juliukas? - klausia Magdalena. - Aš jam šilto pienelio atnešiau.
     "Ak, Dieve, Dieve, - man ir vėl prisiminė tas anas tolimas vakaras ir tas dešimtąjį, o gal šimtąjį kartą besikartojantis klausimas: "Kodėl, kodėl aš jos neatsiprašiau?"
     Manyje kažkas lūžo. Aš, lyg amo netekęs, tylėjau ir jaučiau, kaip Magdalena šaltais, lyg bekraujais sukumpusiais savo pirštais čiupinėja mano užgesusias akis ir net bando paimti už dešiniosios rankos - už tos pačios, kuri buvo iškėlusi baidyklę prie jos lango. Aš skausmingai ir piktai sudejavau. Šokau iš lovos ir lyg koks beprotis suklykiau:
     - Tai aš, aš baidyklę su dešine pakėliau prie tavo lango! Mane jau Dievas nubaudė, aš jau niekada prie tavo namų nebeateisiu ir tau žabų neprikaposiu! Nebenešk man daugiau pieno!.. Tavo karvės, kai tu bažnyčioj tupėsi, nebeperkelsiu! Aš... aš tavęs po laiko atsipraš... - ir nugriuvau keliom minutėm į tylą, į nebūtį ant mamos rankų.
     Nežinau, ar aš sapnavau ar iš tiesų girdėjau Magdalenos klyksmą - tokį skausmingą ir širdį veriantį:
     - Dovanoju, Juliuk, tau!.. Dovanoju!.. Atnešiu tau pieno, o ir tu pats atbėgsi pas mane šilto šėmosios pienelio pagerti. Ar gerai, Juliuk? Ar atbėgsi?
     "Keista, labai keista - aš nubėgsiu pas ją. Kaip aš nubėgsiu?" - ir lyg sunkiu plaktuku kažkas skaudžiai stuktelna man į smegenis.
     - Keista ta Magdalena... Keista, - šnabždėjo mano lūpos.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]