KNYGA APIE PROFESORIŲ PETRĄ AVIŽONĮ

Apie profesorių, medicinos daktarą Petrą Avižonį (1875-1939) kalbėta ir rašyta daug, tačiau ne viskas, ką skelbė sovietmečiu įvairūs autoriai, gryna tiesa - norėta jį pavaizduoti tarybų valdžios rėmėju, aršiu ateistu. Jono Puzino knygoje "Petras Avižonis" į šį mokslininką žvelgiama kiek kitaip, be jokios išankstinės ideologinės nuostatos. Knyga parašyta 1979 m., išleista Čikagoje. "Mūsų žodžio" skaitytojai neturėjo progos anksčiau su šia knyga susipažinti, todėl dabar, 125-ųjų Petro Avižonio gimimo metinių proga, ją pristatome žurnalo puslapiuose.
    
Lietuviška šeima
     Sovietmečiu parašytose biografijose vargiai berastume užuominų apie P. Avižonio šeimą, kurios pavyzdys nebuvo parankus komunistų ideologams. Sūnus Jonas, diplomuotas inžinierius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakulteto dėstytojas, 1940 m. buvo suimtas, nuteistas, kalintas Vilniuje ir po to ištremtas į Sovietų Sąjungą, kur mirė rusų kalėjime. Žmona Sofija su kitais dviem sūnumis ir dukterimi nuo sovietinio teroro spėjo pasitraukti į Vakarus. P. Avižonio darbus tęsė sūnus Vytautas, medicinos daktaras, oftalmologas: 1941-1944 m. buvo Oftalmologijos katedros vedėjas ir VDU Akių klinikos direktorius; JAV, Delavero valstijoje, dirbo akių, ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoju. Sūnus Konstantinas buvo istorikas, skautų veikėjas; paskelbė nemažai darbų iš Lietuvos ir Europos istorijos. JAV jam buvo suteiktas istorijos bei politinių mokslų profesoriaus titulas ir patikėtos Socialinių mokslų departamento vedėjo pareigos. Duktė Birutė, diplomuota ekonomistė, iki II pasaulinio karo dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Varšuvoje; emigravusi į JAV, Konektikuto valstijoje dėstė aukštesniosiose mokyklose ir vertėjavo.
     Rašant apie patį profesorių neretai buvo nutylimas jo indėlis puoselėjant lietuvybę. Jis ne tik gabeno draudžiamą literatūrą iš Tilžės, bendradarbiavo "Varpe", priklausė lietuvių studentų draugijoms, bet ir buvo vienos pirmųjų spausdintų lietuviškų gramatikų autorius, parašęs "Lietuvišką gramatikėlę" (1899 m.), Jono Jablonskio talkininkas ruošiant "Lietuviškos kalbos gramatiką" (1901 m.), kartu su J. Jablonskiu ir Antanu Smetona kūręs lietuviškus terminus. Pasak knygos autoriaus J. Puzino, tiek spaudos draudimo laikotarpiu, tiek nepriklausomoje Lietuvoje P. Avižonis nepaliovė rūpinęsis lietuvybe, ypač kalbos kultūros kėlimu. Jis užrašinėdavo retesnius posakius, žodžius ir ypač terminus, susijusius su akių ligomis, talkino Kazimierui Būgai (vėliau Juozui Balčikoniui) ruošiant "Lietuvių kalbos žodyną". Užgirdęs kokią kalbos klaidą nesivaržydavo pataisyti net ir savo svečius. P. Avižonio dėka buvo sudaryta oftalmologijos terminija, kurią labai vertino ir kalbininkai. Prano Skardžiaus tvirtinimu, "jis savo srities medicininę terminologiją yra sutvarkęs geriausiai iš visų kitų medicinos sričių". Štai kaip gražiai skamba P. Avižonio parinkti terminai: tinklainė (retina), lęšiukas (lens cristalina), vokai (palpebra), akiduobė (orbita), užkratas (infectio), šviesolauža, žiūros kampas (angulus visorius), vištakumas (hemeralopia), akiplotis (campus visus), ašarinis maišelis (saccus lacrimalis), drumstis (cataracta) ir daugybė kitų.
    
Rūpinimasis akių ligų gydymu
     Bene geriausiai sovietmečiu buvo aprašyti P. Avižonio medicinos darbai: jo pastangos Lietuvoje organizuoti oftalmologinės pagalbos centrus, siekis išgyvendinti trachomą, nuo kurios apakdavo daugiausia žmonių, bendradarbiavimas su kitų šalių mokslininkais, stengiantis Lietuvos oftalmologiją priartinti prie kitų Europos šalių.
     J. Puzinas, pasakodamas P. Avižonio biografiją, labiausiai akcentuoja jo nuopelnus ruošiant visai Lietuvai akių ligų specialistus, kurie dirbo ne tik Kaune, bet ir kitose Lietuvos vietovėse: Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje... Pasak knygos autoriaus, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais Akių ligoninių nebuvo nė vienos, o okulistų visame krašte - 12 (vienam teko kokie 200 000 gyventojų). P. Avižoniui, pirmajam Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) Medicinos fakulteto dekanui, teko atlikti milžinišką organizacinį darbą, padedant tvirtus pamatus būsimųjų gydytojų studijoms. Iš pradžių oftalmologams teko glaustis senosiose klinikose, tačiau daugėjant specialistų, plečiantis Medicinos fakultetui P. Avižonis ėmė rūpintis naujųjų Akių klinikų statyba. Nuo 1930 m., kai pradėjo veikti klinikos, kasmet buvo apžiūrima iki 25 000 ligonių, padaroma apie 1000 kataraktos ir kitokių operacijų. "Kiekvieną rytą Akių klinikų laukiamasis kambarys buvo pilnas ligonių iš visos Lietuvos. Jie laukdavo iki vėlaus vakaro, kad būtų profesoriaus pagydyti. Visa Lietuva žinojo apie profesorių Avižonį", - prisimena vienas asistentų daktaras Pranas J. Bagdas. Profesorius P. Avižonis šioje klinikoje dirbo iki pat 1939 m. rudens, kad ir labai negaluodamas. Savo studentams jis dar spėjo parengti didžiulį - 844 puslapių su 1241 iliustracija - veikalą "Akių ligų vadovą", prilygstantį geriausiems pasaulinio garso oftalmologijos vadovėliams. Ši knyga pasirodė 1940 m., jau po P. Avižonio mirties.
    
Užsklandos vietoje
     Daug galima būtų rašyti apie profesorių P. Avižonį: apie jo pasišventimą darbui, mokslui, lietuvybei, apie rūpinimąsi akių ligų gydymu ir aklaisiais (1923 m. II Lietuvos gydytojų suvažiavime pasakė kalbą apie organizuotos aklųjų globos būtinybę). Tik perskaičius J. Puzino knygą imi išties geriau pažinti šį žmogų. Štai kokiais žodžiais autorius baigia pasakoti P. Avižonio biografiją, pagerbdamas jį kaip didį Lietuvos patriotą: "Užsklandos vietoje suvokime savo vaizduotėje tą kuklų ir taurios sielos žmogų, kuris žodžiu ir raštu kėlė žmogiškumo idėjas, gynė visa, kas yra kilnu, gera ir teisinga. Jis buvo tolerantiškas kitokio įsitikinimo žmonėms, niekam nepiršo ir savųjų pažiūrų. Mėgdavo skaityti filosofinius ir religijos filosofijos raštus, padiskutuoti religinėmis, filosofinėmis ir tautinėmis temomis. Nors pats buvo reformatas, palaikė artimus ryšius su kun. Juozu Tumu-Vaižgantu, vyskupu Pranciškum Būčiu ir savo kaimynu arkivyskupu Juozapu Skirecku, su kuriuo siejo artima draugystė iš jaunystės laikų. P. Avižonis buvo didis Lietuvos patriotas, tvirtos lietuviškos dvasios nuo pat jaunumės iki paskutinio krūtinės atodūsio. Jis sukrovė didžiulį turtą Lietuvos mokslui ir lietuvių tautos kultūrai. Todėl Lietuvos vyriausybė, didžiai įvertindama jo nuopelnus Lietuvai, 1932 m. vasario 16 d. jį apdovanojo aukštu garbės žymeniu - II laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Su didžia pagarba prisimename tą švelnios sielos žmogų, lietuvių tautinio atgimimo veikėją. Gyvenime jis buvo blaivus, nevartojo svaiginamųjų gėrimų, nerūkė, visad buvo kuklus, darbšus, tvarkingas, drausmingas, punktualus, rūpestingas ir pareigingas. Mes daug ko galime iš jo pasimokyti: pagarbos ir meilės gimtajai kalbai, kruopštumo, savitvardos ir atkaklumo nugalėti kad ir sunkiausias kliūtis. Ir šiandien mes lenkiame galvas Lietuvai didžiai nusipelniusiam vyrui, didžiajam humanistui, plačios erudicijos žmogui, kuris visą savo gyvenimą skyrė Lietuvai, kad ji augtų ir klestėtų kitų Europos tautų bendrijoje".

Parengė Aurelija MYKOLAITYTĖ
    
 

[Turinys] | [Grįžti]