Aurelija MYKOLAITYTĖKAS GERO UTENOJE?
Šį kartą "Mūsų žodžio" skaitytojai tegul pasisvečiuoja Utenoje - sename Lietuvos mieste, kurio vardas istoriniuose šaltiniuose buvo paminėtas daugiau nei prieš 700 metų. Vienoje jo centrinių gatvių, paėjėję truputį už kultūros namų, atrastume pastatą su lentele "LASS Utenos rajono taryba". Štai čia jau 13 metų dirba Danutė Barauskienė, rajono tarybos pirmininkė.
Savas turtas
Utenos rajono taryba kaip buvo, taip ir liko, senoje vietoje - niekas uteniškių nekraustė, iš vienos vietos į kitą nevarinėjo. Pasak pirmininkės, šį savo būstą jie turi jau apie 40 metų. Per tą laiką spėjo pasikeisti trys pirmininkės, įrengtas ir vėl panaikintas cechas (Utenoje buvo gaminami užuolaidoms laikikliai). Dabar jo vietoje įsikūrusi kirpykla - nuomininkai padeda išlaikyti patalpas, keletu litų pigiau apkerpa aklus ir silpnaregius žmones.
Kitas ne mažesnis uteniškių turtas - saviveiklininkai. D. Barauskienė pasidžiaugė, kad žmonės noriai renkasi į repeticijas, koncertuoja įvairiuose renginiuose. Yra ir gerų pasakorių, ir dainininkų, ir muzikantų: armonikuoja, būgnija, groja bajanu, mandolina. Šiuo metu saviveiklininkai jau ruošiasi apžiūrai, kuri įvyks gegužės mėnesį Panevėžyje.
Nelengvi šiokiadieniai
LASS rajono organizacijai iš viso priklauso 85 nariai: 30 - I gr., 46 - II gr. ir 9 - III gr. Kaip ir visur kitur, dauguma jų neturi jokio darbo ar papildomo užsiėmimo. Dirba tik 6 žmonės: viena moteris lopšelyje-darželyje, kita - "Utenos trikotaže", keletas pensininkių šiek tiek užsidirba prižiūrėdamos vaikus namuose. Norint įsidarbinti niekuo nepadeda net mokslai: štai vienas vaikinas neseniai baigė teksto rinkėjo kompiuteriu specialybę Vilniuje, mergina - namų ūkio pagalbininkės specialybę, tačiau nei vienas, nei kitas darbo negavo. Tas pats greičiausiai laukia ir kitų dviejų uteniškių, dar tebesimokančių Vilniuje namų ūkio pagalbininko specialybės, - jiems ši specialybė pravers nebent tvarkantis savo pačių buityje. D. Barauskienė apgailestauja, kad Darbo birža niekuo nepadeda, siūlo vien viešuosius darbus, kas neregiui ar silpnai matančiam žmogui visai netinka.
Sunkiai beišgyvendami LASS nariai kreipiasi į rajono tarybos pirmininkę pagalbos: nusiskundžia, kad stokoja pinigų susimokėti už telefoną, butą, prašo pašalpų. Čia neretai gelbsti Utenos savivaldybės globos ir rūpybos skyrius, skirdamas sunkiau beišgyvenantiems maisto talonų, pašalpų. Visgi ne visos bėdos išsprendžiamos. Žmonės norėtų, kad miesto transportas juos vežtų nemokamai, kaip ir anksčiau, kad nereikėtų laukti didelių eilių pas akių gydytoją, priimančią ne tik Utenos, bet ir Anykščių rajono gyventojus, kad būtų kompensuojami ne tik akinių lęšiai, bet ir rėmeliai. Dėl to pirmininkei dar reikės turbūt ne vieną kartą tartis su atsakingais darbuotojais, ieškoti būdų, kaip pagelbėti nematantiems ir silpnaregiams žmonėms.
Reikia labai nedaug
"Žmonėms linksmiau, kai mato, kad jiems padeda, atkreipia dėmesį", - sakė D. Barauskienė. Štai ne per seniausiai Utenoje buvo įrengti trys garsiniai šviesoforai, paryškinti laiptai prie savivaldybės, poliklininkos - tokie dalykai tuoj pastebimi, įvertinami. Arba jubiliatų pagerbimas: štai pirmininkė kartu su rajono globos ir rūpybos skyriaus vedėja Janina Brukliene aplanko seną, patale gulintį žmogų. Aišku, toks dėmesys malonus ir jam, ir jo artimiesiems.
D. Barauskienė džiaugėsi, kad LASS nariai nepasiduoda gyvenimo negandoms, nepraranda vilties. Pirmininkė papasakojo apie vieną vaikiną, kuris tarnaudamas sovietų armijoje prarado regėjimą - netikėtai sprogus sviediniui buvo pažeistos akys. Dabar jau sukūrė šeimą, savo bute pats viską tvarkosi, netgi remontuoja. Kitas užkrečiantis pavyzdys - devyniasdešimtmetė močiutė, iškentėjusi tremtį, net ir didžiausiame varge sugebėjusi išsaugoti džiugią nuotaiką ir linksmumą.
Galbūt išties žmogui reikia labai nedaug, kad jaustųsi laimingas: kito dėmesio ir paties noro tokiu būti?
