Tavo piešiniai skamba kaip gero smuiko stygos - kiekvienos virpesiai
susilieja į paslaptingo grožio simfoniją.
(Iš pirmosios parodos atsiliepimų)
Gyvenime yra sunku visiems. Sunkiau tiems, kurie nori girdėti sferų muziką. Vienur
duodama, kitur atimama. Tai, kad kuri paslapčia, man nuostabu, romantiška, puiku!
Nebūtina vaikščioti ir garsiai rėkti: štai, koks aš esu.
(Iš ten pat)
Tai, kas nutiko Aušrai, panašu į sprogimą. Sunku tai vertinti ar taikyti kokius
nors kriterijus - dauguma jų tiesiog paneigti. Belieka metafora - pumpuras. Piešiniai
gimsta vienas po kito sunkiai nusakoma kryptimi ir su didžiuliu veržlumu.
(Iš "Druskonio" laikraščio)
"Piešimas yra mano hobis. Iš pradžių piešdavau su
flomasteriais, paskui, mokytojo patarta, perėjau prie tušo. Akvarelės man irgi
išskysdavo, susiliedavo, o ir aš pati labiau mėgstu piešti linijas nei tapyti
dėmėmis. Mano piešiniai - grynos abstrakcijos: taškai, brūkšniai, linijos. Vienam
panašu į paukštį, kitam - į kriauklę, dar kitam - į žuvį. O man nepanašu į
nieką, nes aš piešdama neturiu jokio išankstinio plano - lyg ir dėliočiau kokią
mozaiką."
Šitaip apie svarbiausią savo pomėgį - piešimą ir apie savo
paveikslus kalba jauna jų autorė Aušra Pakalaitė. Aušra yra silpnaregė, Vilniaus
pedagoginiame universitete studijuoja vokiečių kalbą ir jau rengiasi valstybiniams
egzaminams. Pavasarį ji turėtų gauti bakalaurės diplomą. Kaip pati sakė, piešimas
yra jos hobis, tačiau drįstume teigti, kad Aušra čia šiek tiek apsiriko. Hobis - tai
pomėgis, arkliukas, kurį malonu laisvalaikiu paganyti, o paskui ir pajodinėti. Aušrai
piešimas iš tikrųjų sukelia malonumą, to neneigia ir ji pati, tačiau atrodo, kad to,
ką ji daro, jau negalima įsprausti vien tik į pomėgio rėmus.
* * *
Visi mes ateiname iš vaikystės - tiesa,
spėjusi virsti aksioma, gal net banalybe. Aušra irgi atėjo iš savo vaikystės: iš
Vilniaus, iš A. Jonyno mokyklos, iš dailės mokytojo Rimanto Sakalausko keramikos
būrelio. "Paišyti pradėjau kaip ir visi vaikai. Ant sienų nepiešiau - nebuvo
būtinybės, namuose visada turėdavau popieriaus.
Su A. Jonyno mokykla esame vienmetės - ji pastatyta 1975 metais,
o aš tais metais gimiau. Mokyklą pradėjau lankyti 1983 m."
Pirmoji Aušros mokytoja buvo Silva Striunga. Aušra ją ir dabar
prisimena su meile ir susižavėjimu: "Mokytoja visko prigalvodavo, bet mes buvome
praktiški, tai nelabai apdumdavo - kartą su vyresniais mokiniais buvo padariusi
Karlsoną ir nuleidusi ant virvės, sakė, kad tikras, bet mes vis tiek nelabai tikėjome.
Aplink mokyklą tada buvo dar laukai, tai su mokytoja eidavome vyturių paklausyti,
paieškoti šalpusnių."
S. Striunga buvo ne tik pirmoji Aušros mokytoja. Tikriausiai nė
pati to neįtardama ji atskleidė ir savo mokinės talentą piešti. O buvo štai kaip:
mokykloje S. Striunga dirbo dar ir psichologe - turėjo psichologijos fakultatyvą, kurį
lankė ir Aušra. Vadovaudamasi vien psichologiniais sumetimais, ji paprašė mergaitę
parodyti savo piešinius, o juos pamačiusi - parodė dailės mokytojui R. Sakalauskui.
"Mokykloje, - prisimena Aušra, - dažniausiai elgdavausi
kaip visi vaikai: atsirasdavo koks būrelis, visi urmu ir užsirašome. Iki šeštos
klasės lankiau net muzikos mokyklą, mokiausi groti smuiku, bet greitai įsitikinau - tai
ne man. Vienu metu prasidėjo šachmatų bumas - pliekdavome per visas pertraukas: du
žaidžia, o būrys apstojęs patarinėja. Penktoje klasėje pradėjau lankyti keramikos
būrelį. Būčiau gal ėjusi tenai ir nuo pirmos klasės, bet mažesnių
nepriimdavo."
Mokytojas R. Sakalauskas jį kalbinusiems kelių leidinių
žurnalistams sakė, kad seniau Aušra piešdavusi panašiai kaip ir kiti vaikai, tik gal
pernelyg smulkmeniškai viską vaizduodavusi. Po vienos vasaros daug kas pasikeitė:
Aušros piešiniai tapo nepanašūs nei į kitų vaikų, nei į tuos, kokius anksčiau
piešdavo ji pati. Tai atsitiko tada, kai jai buvo penkiolika. Iš Aušros paveikslų
sklido kažin kokia magiška energija, į juos negalėdavai ilgai žiūrėti, jų
negalėjai su niekuo lyginti.
"Neieškojau jos darbuose turinio. Ar yra turinys
apšerkšnijusiame lange? Jos paveikslai nėra ramūs. Išsakoma tai, su kuo gal pati net
nepajėgia susidoroti. Nėra sąlyčio su jokia žinoma sistema."
Sykį mokytojas jos darbus nunešė vienam žinomam dailininkui.
Šis mergaitei padovanojo molbertą ir dažų, bet iš to nieko gero neišėjo - Aušra ir
toliau piešė ant popieriaus. Pirmoji mergaitės piešinių paroda įvyko 1991 m. A.
Jonyno mokykloje ir buvo anoniminė, nes, kaip beveik po dešimties metų prisipažino
pati autorė, bijojo būti nušvilpta ir sumaišyta su žemėmis. "Dabar jau nebijau
- kas ką nori, tas tą tegu ir galvoja, o tada bijojau." Pirmoji neanoniminė paroda
įvyko 1992 m. Druskininkuose, ką tik atidarytoje naujoje vaikų dailės galerijoje. Tų
pačių metų balandžio mėnesį Aušros piešinius jau buvo galima pamatyti ir Vilniuje
- Šiuolaikinio meno centre vykusioje moksleivių parodoje. Ten pat buvo eksponuojamas ir
vienas kolektyvinis A. Jonyno mokyklos mokinių kūrinys - drauge su dailės mokytoju R.
Sakalausku padarytas Betliejus - prie jo atsiradimo prisidėjo ir Aušra. Tačiau
labiausiai Aušrą pamėgo Druskininkai - jos piešiniai eksponuoti ne tik vaikų dailės
galerijoje, bet ir muziejuje "Girios aidas". Užbėgdami už akių pasakysime,
kad šiuo metu "Girios aide" vyksta dar viena - Aušros karpinių paroda.
"Antrame studijų kurse šalia privalomų disciplinų buvo
laisvai pasirenkami dalykai, - pasakoja Aušra, - nuo matematikos, chemijos iki menų. Aš
pasirinkau karpinius, tai dabar laisvalaikiu ne tik piešiu, bet ir karpau. Karpiniai irgi
gali būti labai įdomi kūrybinės veiklos sritis - klasikiniai, modernūs (klijuojami
ant spalvoto popieriaus), individualūs kaip individuali yra kiekvieno mūsų
rašysena."
Praėjusiais metais Aušros piešinių parodos buvo surengtos
Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, Alytuje, moksleivių kūrybos centre. Kaip pati
prisipažino, retsykiais pasvajojanti apie savo kūrybos albumą, tačiau jam išleisti
reikia turėti labai daug pinigų.
Pati Aušra apie savo kūrinius kalba nedaug: nusiperki tušo
buteliuką, atskiedi, imi į rankas plunksną ir pieši. Ypatingo įkvėpimo nereikia -
tiesiog imi ir pieši. Piešinį pradeda ir baigia greitai, prie jo daugiau negrįžta.
"Respublikos" žurnalistė L. Lukšytė viename straipsnyje rašė:
"Pirmiausia padeda tašką, o paskui prie jo lipdo tai, ką reikia. Šitaip gimsta
estampas, atvirukas, piešinys". Aušra dažniausiai piešia juoda ir balta spalva.
Kitos spalvos priklauso nuo nuotaikos. Patinka ryškios, nes jos geriau matyti. Aušra
piešia visada ir visur, anot jos pačios, kai yra nuotaika, gali pradėti tai daryti net
ant sugertuko. "Dabar turiu tokį bloknotėlį, o seniau būdavo numargintos visų
mano konspektų paraštės. Taip jau nebūna, kad dėstytojas visą paskaitą šnekėtų
vien įdomiai ir vien tai, ką reikia konspektuotis, - kartais papasakoja anekdotą ar
pradeda derinti kokius nors organizacinius reikalus. Atsiranda keletas laisvų minučių -
tai aš ir piešiu."
Mokytojas R. Sakalauskas įsitikinęs, kad Aušros paveikslai yra
charizmatiniai - įkvėpti Šv. Dvasios.
Tą patį lyg susitarę kartoja ir apie šią autorę rašę
žurnalistai. Pati Aušra į tuos dalykus žvelgia blaiviau ir racionaliau, nors ir
pripažįsta, kad iš tikrųjų nežinanti, kaip tie piešiniai gimsta ir kas vedžioja
jos ranką. Vis dėlto save ji laiko realiste, tad daugelį dalykų aiškina irgi
realistiškai. Štai kad ir teiginys, jog jos paveikslai vargina, skleidžia kažin kokią
mistišką energiją ir kad į juos negalima ilgai žiūrėti. Pernelyg ilgai skaitoma
pradeda varginti net nesunkaus turinio knyga, o čia juk abstrakcijos ir dar spalvotos:
taškai, brūkšniai - aišku, kad vargina! Mistikos Aušra neatmeta, bet į ją žiūri
santūriai: "Galima prišnekėti daug, bet vis tiek paaiškės mažai".
Norint gerai piešti, reikia turėti ir teorinių žinių -
išmanyti šį tą apie pačią dailę. Anot jos pačios, Aušra pasiskaito, studijuoja
albumus, bet kartais sąmoningai vengia giliau domėtis kitų dailininkų, ypač
abstrakcionistų, kūryba, kad nepradėtų jų kopijuoti ar perimti tam tikrų motyvų.
Aušra norėtų pastudijuoti dailę, bet ne mokykloje, o,
sakysime, kokioje studijoje. Įstojus į mokyklą, būtų įsipareigojimas - pradėjai,
tai reikia ir baigti. O iš studijos, jeigu nepatiks, galima išeiti be jokių problemų
ir įsipareigojimų.
* * *
Reikėtų nepamiršti, kad Aušra ne tik
piešia, bet ir studijuoja. "Mokykloje vokiečių kalba man bene geriausiai sekėsi,
todėl ją ir pasirinkau. Ruošiantis stojamiesiems egzaminams, mokytoja vis sakydavo:
"Pasižiūrėk tą, pasižiūrėk aną". Per egzaminus kaip tik ir buvo tos
išimtys, į kurias mokykloje dažniausiai nekreipia dėmesio. Kaip vėliau paaiškėjo,
papildomai mokėsi beveik visos kurso draugės. Dabar tik šypseną sukelia aukštųjų
mokyklų vadovų kalbos, kad per stojamuosius egzaminus jie vadovaujasi vidurinių
mokyklų programomis."
Į pedagoginį universitetą Aušra įstojo 1996 metais.
Didžiausias antplūdis į užsienio kalbas jau buvo praėjęs, vis dėlto merginai teko
išlaikyti tikrai rimtą išbandymą - beveik šeši kandidatai į vieną vietą. Tą
išbandymą ji įveikė ir štai jau ketvirti metai siekia užsibrėžto tikslo. Ligi
šiol tarp Lietuvos aklųjų bei silpnaregių lyg ir buvo įsigalėjusi nuomonė, kad
užsienio kalbos jiems yra nepasiekiama žemė. Ką apie tai mano pati Aušra? "Esu
trumparegė, tačiau, kai įkišu nosį į knygą, viskas lyg ir susitvarko. Kai nematau,
kas rašoma ant lentos, pasiklausiu draugių, paprašau, kad duotų persirašyti
konspektus. Visai nematančiam ir silpnaregiui, negalinčiam naudotis teksto didinimo
aparatu, būtų labai sunku. Nežinau, ką galėčiau patarti: gausybė literatūros
užsienio kalba, vadovėlių dažnai trūksta net regintiems studentams, daugelį tekstų
reikia kopijuoti. Vien aiškinamasis vokiečių kalbos žodynas - daugiau nei tūkstantis
puslapių!"
Dar keli mėnesiai ir Aušra atsisveikins su universitetu.
Sakyti, kad apie darbą ji negalvoja, būtų ne visai teisinga - Aušra apie jį
paprasčiausiai nekalba, ir tiek. Mokytojos duona ją nei labai vilioja, nei labai
gąsdina - Aušra tiesiog nemano turinti pedagogės talentą. Neimsime spėlioti, kaip ten
yra iš tikrųjų: laikas parodys, kiek ji yra teisi ir kiek ji save pažįsta.
Tepastebėsime, kad ir apie piešimo talentą jaunoji kolegė nekalba arba kalba labai
nenoriai, o vis dėlto ji piešia.
Aušros Pakalaitės
piešinių PARODA.