Parengė Alvydas VALENTASOCIALINĖS PASLAUGOS - DABARTIS IR RYTDIENA
Praėjusių metų pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje pristatytas bendras Lietuvos, Suomijos ir Didžiosios Britanijos ekspertų projektas "Socialinių paslaugų plėtros koncepcija Lietuvoje". Tai daugiau teorinio pobūdžio dokumentas, tačiau jau dabar aišku, kad daugelį jame deklaruojamų nuostatų anksčiau ar vėliau valstybė pradės įgyvendinti. Todėl manytume, kad susipažinti su šiuo projektu derėtų ne tik valstybės įstaigų tarnautojams, bet ir neįgaliųjų organizacijų darbuotojams, patiems neįgaliems žmonėms. Projekte aptariama, kaip, kokiomis kryptimis turėtų būti vystomos socialinės paslaugos mūsų šalyje. Jau pačioje dokumento pradžioje jo rengėjai pastebi, kad Europos valstybėse egzistuoja skirtingi požiūriai į socialinę apsaugą, skirtingi socialinės gerovės modeliai. Kad geriau suprastume dabartinę Lietuvos socialinę politiką, jos vystymosi tendencijas, kartu su darbo autoriais turime tuos modelius panagrinėti išsamiau.
SOCIALINĖS GEROVĖS MODELIAI EUROPOS INTEGRAVIMOSI PROCESE
Europos Sąjungos (ES) įsteigimo metu 6 šalyse, jos narėse, dominavo Bismarko modelis. Socialinės pašalpos ir socialinė apsauga daugiausia buvo grindžiama socialiniu draudimu. Neapdrausti šalies piliečiai galėdavo gauti pašalpų ar paramą iš humanitarinių organizacijų.
Per pirmąjį Europos Sąjungos plėtros etapą į ES buvo priimtos Danija, Didžioji Britanija ir Airija. Visos jos vadovavosi Beveridžo modeliu, garantuojančiu bazinį socialinės gerovės ir sveikatos apsaugos lygį. Buvo sukurtas "apsaugos" tinklas. Tai buvo laikoma esmine visų piliečių teise nepriklausomai nuo mokamų draudimo įmokų. Atėjus M. Tečer į valdžią, Didžiojoje Britanijoje prasidėjo dideli pokyčiai: atsisakyta Beveridžo modelio ir imtas įgyvendinti amerikinio tipo liberalusis modelis. Svarbiausias jo nuostatas būtų galima apibūdinti šitaip: socialinės paslaugos paliktos pačių piliečių nuožiūrai, o valstybė jas teikia tiktai turintiems mažai pajamų. Minimalios paslaugos vaikams taikomos tik ypatingais atvejais. Piliečiai patys organizuoja sau reikalingas paslaugas. Svarbią vietą užima mokamos paslaugos. Modelį lengva atpažinti anglosaksiškose šalyse ir už Europos ribų.
Naujas ES plėtros etapas vyko apie 1980 metus ir apėmė Pietų Europos šalis. Tose šalyse visuomenės, kaip organizatoriaus ir įstatymo kūrėjo, vaidmuo buvo nepakankamas. Pavyzdžiui, socialinę senų žmonių ir vaikų gerovę pirmiausia turėdavo užtikrinti šeima ir artimiausia bendruomenė - tradicinis namų globos modelis. Išskyrus ikimokyklines įstaigas, paslaugos menkos. Globos sistemos kuriamos dažniausiai neformalioje rinkoje. Turtingi žmonės naudojasi komercinėmis paslaugomis. Moterys sudaro nedidelę darbo jėgos dalį.
Apie 1990 metus ES socialinę politiką paveikė Šiaurės šalyse egzistuojantis universalumo principas. Nors tarp pačių Šiaurės šalių socialinių politikų yra nemažai skirtumų, vis dėlto Skandinavijos modelis yra ypač stiprus ir vientisas. Jo veikimo principai, be socialinio draudimo, apima ir socialines paslaugas. Jas finansuojant svarbiausias vaidmuo tenka savivaldybėms, tačiau pačias paslaugas teikia ne savivaldybės, o kitos struktūros, organizacijos. Savivaldybių uždavinys - įvertinti poreikius, užsakyti ir pirkti paslaugas, užtikrinti jų kokybę. Labai mažai mokamų paslaugų.
Taigi turime keturis pagrindinius socialinės gerovės modelius, pagal kuriuos tvarkosi Europos sąjungos šalys:
1) Šiaurės šalių modelis (universalusis);
2) anglų amerikiečių modelis (likutinis liberalusis);
3) Vidurio Europos modelis (Bismarko);
4) Pietų Europos modelis.
Kelių valstybių priskyrimas vienam ar kitam modeliui dar nereiškia, kad jos savo socialinę politiką organizuoja absoliučiai vienodai. Esama skirtumų, tačiau tuo pačiu metu yra ir panašumų. Vienas jų - socialinis draudimas. Šiuo metu jau galima kalbėti apie Europos Sąjungos socialinį modelį. Jo tikslas - skatinti konkurenciją, pramonės augimą ir užimtumą, kad būtų galima išlaikyti ir vystyti aukštą socialinę apsaugą tuo pat metu atskirų valstybių viduje funkcionuojant skirtingiems socialinės apsaugos modeliams ir praktikoms.
MES KURIAME SISTEMĄ
Aptarę svarbiausius Europos šalyse veikiančius socialinės apsaugos modelius, grįžkime į Lietuvą. Mintimis apie naująjį projektą dalijasi socialinių mokslų daktarė, Darbo ir socialinių tyrimų instituto vyresnioji bendradarbė Laimutė Žalimienė.* * *
Projekto pradžioje aptartieji ES šalių modeliai apima paslaugas, pensijų sistemą - praktiškai visą socialinę apsaugą. Mes savo darbe daugiausia dėmesio skyrėme paslaugoms. Lietuvoje šia kryptimi nemažai daroma ir jau nemažai padaryta. Sovietiniais laikais paslaugos dažniausiai apsiribodavo valstybiniais pensionatais, na, dar pionieriai ar spaliukai padėdavo seneliams. Dabar Lietuva, atsižvelgdama į kitų šalių patirtį, kuria paslaugų sistemą. Pirmiausia paslaugos namuose seniems ir neįgaliems žmonėms. Tada dienos globos paslaugos, kad žmogus, gyvendamas namuose ar bendruomenėje, turėtų kur išeiti, praleisti dieną. Mūsų parengtas projektas skirtas kaip tik tokių paslaugų vystymui apmąstyti. Aptarsiu svarbiausius jo aspektus.
Pirmiausia - poreikių vertinimas. Kuriant sistemą, svarbu įvertinti, ko mums tikrai reikia. Kai pasigilinome ir į savo pačių, ir į kitų šalių patirtį, pamatėme, kad poreikių vertinimas - gana sudėtingas dalykas. Pagal vertinimo rezultatus numatomi pinigai, savivaldybės negali atsisakyti, kad neduos, ir pan. Dabar gi poreikių įvertinimas Lietuvoje dažnai priklauso nuo to, koks yra socialinių darbuotojų išsilavinimas, kokiai socialiniai grupei labiau simpatizuojama. Aišku, galima manyti ir taip: pačios savivaldybės vertins - kuo mažiau bus poreikių, tuo mažiau reikės skirti pinigų. Juo labiau, kad tokių atvejų pasitaiko jau ir dabar. Mūsų "Strategijoje" numatyta, kad turės būti patvirtinti minimalūs standartai, kuriuos savivaldybės privalės vykdyti.
Kita įdomi ir nauja sritis - trečiojo sektoriaus įtraukimas į socialinės paramos ir socialinių paslaugų sferą. Tai gali būti visuomeninės, privačios, bažnytinės organizacijos. Lietuvoje dažnai deklaruojama, kad savivaldybės bendradarbiauja su tokiomis organizacijomis, bet iš tikrųjų santykiai tarp jų dažnai būna netgi priešiški. Užsienio šalyse tai reglamentuota įstatymais: savivaldybė ne pati steigia kokią nors socialinę paslaugą, bet skelbia konkursą, numato sąlygas, ko ji norėtų. Kai atsiranda platesnė rinka, paslaugos tampa pigesnės, didesnis jų pasirinkimas. Kaip vienas iš pasiūlymų galėtų būti toks: mūsų šalyje savivaldybės turėtų skelbti numatomų teikti socialinių paslaugų planus kokiems trejiems metams, kad visuomeninės organizacijos galėtų pasiruošti, apsispręsti, ar nori jos dalyvauti konkurse, ar ne.
Dar viena strategijos kryptis - didelių globos įstaigų pertvarkymas. Iš sovietinės sistemos paveldėjome daugybę didelių globos įstaigų. Kaip gerai jos bebūtų sutvarkytos, vis tiek primena fabriką. Apie kokias nors jose gyvenančių žmonių teises, jų orumą čia negalima net kalbėti. Visi, nagrinėję šį reikalą, sutinka, kad tokias įstaigas imti ir paprasčiausiai uždaryti - ne išeitis. Mes siūlome jas pertvarkyti pamažu - maždaug per 15 metų. Ateityje tokios įstaigos turėtų tapti išteklių centrais, mokymo bazėmis. Svarbus ir kitas dalykas - savo žmonėmis turi pradėti rūpintis pačios savivaldybės. Dabar dažniausiai esti taip: nėra kur padėti seno ar neįgalaus žmogaus - jis siunčiamas į valstybinę globos įstaigą. Mūsų "Strategijoje" numatyta, kad po penkerių metų savivaldybės negalės šitaip elgtis: jos pačios privalės savo teritorijoje kurti pagalbos įstaigas arba kartu su žmogumi į valstybinę įstaigą turės keliauti jam išlaikyti reikalingi pinigai.
Socialinių paslaugų kokybė - iki šiol į ją beveik nebuvo kreipiama dėmesio. Vyravo nuomonė, kad žmogus turi būti dėkingas už tai, ką gauna, ir nereikalauti nieko daugiau. Dabar jau pripažįstama ir pas mus, kad žmogus turi teisę reikalauti paslaugų kokybės. Lietuvoje turėtų atsirasti paslaugų auditas, nors čia ir yra dar daug klausimų - kas, kaip, pagal kokias metodikas jas vertins ir pan.?
Rengdami patį projektą, nesekėme kuriuo vienu ES šalyse veikiančiu modeliu: iš kiekvieno ėmėme tai, kas mūsų nuomone, Lietuvai priimtiniausia. Dabar dar nėra visiškai aišku, ką iš mūsų siūlomų nuostatų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priims, ką atmes, tačiau vienas dalykas nekelia abejonių - Lietuvoje ir toliau bus kuriama bei tobulinama socialinių paslaugų sistema. Nuo to laimės ir valstybė, ir pats žmogus.
