VALSTYBĖ, ŽIŪRINTI Į VAKARUS
Lietuvos aklųjų biblioteka vis dažniau sulaukia svečių, kolegų, ypač iš buvusių SSSR respublikų. Kaimyninių valstybių aklųjų bibliotekų darbuotojai, vadovai į Vilnių atvyksta pasisemti patirties, pasikonsultuoti. Ypač įdomi jiems yra neseniai modernizuota LAB garso įrašų studija, kur naudojamos skaitmeninės knygų garsinimo technologijos. Šių tikslų vedami, praėjusių metų gruodžio viduryje LAB lankėsi du Kazachijos aklųjų ir silpnaregių bibliotekos darbuotojai - garso įrašų studijos vadovas Mahsutas Džumabekovas ir jo kolega, inžinierius Aleksejus Vorobjovas. Mums, žurnalistams, atsirado galimybė sužinoti, kaip gyvena šios šalies neregiai. Tiesa, lietuviai su kazachais niekada nebuvo nei kaimynai, nei kokie ten ypatingi bičiuliai - gyvenome po ta pačia Maskvos letena, kelių tūkstančių kilometrų atskirti, ir tiek! Vis dėlto dabartinis pasaulis nėra jau toks didelis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir tai, kas vyksta viename jo krašte, dažnai aidu atsimuša kitame. Atskiros valstybės ar socialinės grupės pereina tuos pačius ar labai panašius vystymosi etapus. Taigi Kazachijos neregiai ir vieno iš jų - M. Džumabekovo mintys apie savo organizaciją ir jos šiandieną.* * *
- Jūs pats esate aklųjų bibliotekos atstovas, tad nuo jos ir pradėkime.
- Dirbu Kazachijos respublikinėje aklųjų ir silpnaregių bibliotekoje garso įrašų studijos vadovu. Maždaug prieš keturis dešimtmečius garso įrašų studija priklausė bibliotekai, paskui tapo savarankišku juridiniu asmeniu, finansuojamu Kazachijos aklųjų draugijos, o apie 1990 metus vėl nuspręsta ją perduoti bibliotekai. Kazachijos aklųjų biblioteka jau daug metų yra valstybinė įstaiga, ji priklauso kultūros ministerijai ir yra finansuojama iš jos lėšų. Bibliotekos perdavimas valstybei buvo išmintingas ir toliaregiškas sprendimas.
Visus jo privalumus pajutome tik po 1990 metų, kai Kazachijos aklųjų draugijos padėtis labai pablogėjo. Šiuo metu modernizuojame savo garso įrašų studiją, todėl ir atvykome pasižiūrėti į Vilnių, ką esate nuveikę jūs. Namo grįšime per Maskvą - aplankysime Rusijos aklųjų draugijos garso įrašų studiją. O tada apibendrinsime patirtį, norus, finansines savo pačių galimybes ir veiksime. Norėtume gerokai padidinti garsinių knygų apimtis. Nedaug turime knygų valstybine kalba - maždaug 15-20 proc. Jų fondus tikrai reikia didinti.
- Kokia jūsų šalyje Brailio leidybos situacija?
- Brailio literatūros leidyba rūpinosi speciali spaustuvė, priklausiusi Kazachijos aklųjų draugijai. Ji leido knygas rusų ir kazachų kalbomis, aklųjų mokyklas aprūpindavo vadovėliais. Šiuo metu Brailio raštu neleidžiama nieko - nėra popieriaus, paseno įrengimai. Mūsų biblioteka rengiasi perimti leidybą į savo rankas - manome, kad šitokiu būdu galėsime literatūrą Brailio raštu leisti bent minimaliais kiekiais.
- Pereikime prie Kazachijos aklųjų draugijos. Kaip jai klojasi, kokias problemas sprendžia?
- Mūsų šalyje gyvena apie 15-16 mln. žmonių. Apie 22 tūkst. iš jų yra Kazachijos aklųjų draugijos nariai. Tarybiniais laikais Kazachijos aklųjų draugija buvo viena iš turtingesnių neregių organizacijų. Turėjo daugiau nei trisdešimt savo įmonių, visoje šalyje veikė pirminės, apskričių organizacijos. Šiuo metu mūsų organizacija pakliuvusi į didelę krizę ir vos vos tesugeba išsilaikyti. Sunkiai verčiasi daugelis įmonių. Priežastys panašios kaip ir kitose postkomunistinėse šalyse: prarastos realizacijos rinkos, trūksta investicijų, laiku nepasirūpinta naujais profiliais, baigia papjauti komunalinės paslaugos. Padėtis ėmė blogėti maždaug 1990 metais. Įtakos turėjo ir tai, kad svarbiausiuose organizacijos postuose buvo daug "užsisėdėjusių" žmonių. Demokratiniai procesai Kazachijos aklųjų draugijoje prasidėjo tiktai prieš kokius trejetą metų. Kaip tik šiomis dienomis, kai mes vaikščiojame po Vilnių, vyksta draugijos suvažiavimas, jame turi būti išrinktas naujas organizacijos pirmininkas, įsileista daugiau demokratijos vėjų ir skersvėjų.
- Kokios galimybės, perspektyvos Kazachijoje nematančiam ir silpnai matančiam jaunimui? Kokias jis gali rinktis specialybes?
- Seniau jaunimas vykdavo į Kislovodską mokytis masažo, į Kursko muzikos mokyklą. Dabar tokių galimybių nėra. Kazachijoje aklieji mokosi aukštosiose mokyklose, muzikos mokyklose, tačiau ko nors nauja, ypatinga tiktai mūsų kraštui neturime. Apskritai jaunimui dabar labai nelengva. Žmonės po truputį pradeda dirbti su kompiuteriais, tačiau tokių dar labai nedaug.
- Koks jūsų organizacijos santykis su atskiromis valstybės struktūromis - savivaldybėmis, vyriausybe, įstatymų leidėjais?
- Atvirai kalbant, kokio nors glaudesnio sąlyčio beveik nėra. Ryšiai su savivaldybėmis silpni, apie ryšius su vyriausybe, įstatymų leidėjais kol kas galime tik pasvajoti. Žinoma, žiūrint į ateitį, tiesiog būtina, kad atsirastų žmonių, valstybės struktūrose galinčių atstovauti neregių interesams, juos ginti, bet šito pas mus, deja, dar nėra. Tikimės, kad reikalai pasikeis prasidėjus demokratiniams procesams pačioje organizacijoje.
- Su kokių valstybių aklųjų organizacijomis palaikote glaudesnius dalykinius ryšius? Ar daugiau bendraujate su Azijos aklųjų organizacijomis, ar su Europos?
- Ryšiai su buvusių SSSR respublikų aklųjų draugijomis beveik nutrūkę - kiekviena verčiasi, kaip išmano. Glaudesnius ryšius palaikome su maskviečiais, Sankt Peterburgu. Iš jų gauname Brailio literatūros, žurnalų, reginčiųjų raštu - naujausius pagalbinių priemonių katalogus ir pan. Dabar apie Rytus ir Vakarus. Mūsų valstybė turi bendrą sieną su Kinija, bet su kinais santykiai gana šalti. Nupirkome iš jų "kalbančių laikrodžių", lazdelių, tačiau tai nekokybiški daiktai: kinams pirmiausia rūpi parduoti savo produkciją, o ne plėtoti kokį nors bendradarbiavimą. Tenka pripažinti, kad, nors esame Rytų valstybė, dažniau, matyt, žvalgomės į Vakarus.Kalbėjosi Augustinas ROTUNDAS
