Henrikas STUKAS

GLOBOJA PABĖGĖLIUS

Už lango 2000-ieji. Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Jaunimo metais. Gyventi visiems nelengva, o ypač jaunimui. Aplinkui daug įvairiausių pagundų. Sunku nepaslysti. Jaunas žmogus dažniausiai jokio turto neturi, tad priverstas savo jėgomis kapanotis. Gerai, jeigu tėvai turtingi ir gali padėti. O ką daryti negaunant paramos, pagalbos? Tenka galvoti ne vien apie mokslus, bet iš ko ir kur gyventi.
     Neregiams, silpnaregiams jaunuoliams užduotis dvigubai sunkesnė. Norėdami pradėti savarankiškai gyventi, jie priversti kovoti už "vietą po saule" su dviguba energija ir atkaklumu. Siaučiant bedarbystės audrai - sunkiausia surasti darbą. Turint darbą atsiranda pasitikėjimas savimi. Jis išsklaido nepilnavertiškumo kompleksą, rytdienos baimę.
     Šį kartą "Mūsų žodyje" vieši Vygandas Raukštas, sutikęs papasakoti apie save, studijas, darbą Vilniaus miesto savivaldybėje.
    
Norėjo tapti žvalgu
     Iš pradžių Vygandas matė gerai. Bet jau darželyje auklėtojai pastebėjo berniuko negalią. Vygandas mokyklą pradėjo lankyti Panevėžyje, tačiau bendrojo lavinimo mokykloje silpnaregiui buvo sunku mokytis. 1981 metais teko važiuoti į Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklą-internatą. 1993 metais šią mokyklą baigė. V. Raukštas, atvykęs į sostinę, čia ir pasiliko. "Žinojau, aukštojoje mokykloje studijuosiu. Anksčiau aukštojo mokslo diplomas asocijavosi su išprusimu, inteligencija. Dabar aukštasis mokslas įgavo kitą prasmę. Tai savęs patikrinimas, galimybių įvertinimas, prestižiškesnio darbo garantas. Aukštasis mokslas - žinios, kompetencija, orientacija, bendras suvokimas. Nebuvau apsisprendęs, ką studijuosiu. Pareiškimus padaviau į dvi specialybes. Mane viliojo tarptautiniai santykiai. Patiko filmas "TASS įgaliotas pareikšti". Norėjau ir aš pabuvoti svetur", - kalbėjo prieš mane sėdintis neaukštas, smulkaus kūno sudėjimo vaikinas.
     LASUC direktorė A. Daujotienė patarė studijuoti sociologiją. Vygandas paklausė. Įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti sociologiją. Apie šį mokslą Vygandas neturėjo nė mažiausio supratimo. Tuo metu Lietuvoje tai buvo naujovė. Universitete ši specialybė pradėta dėstyti tik prieš dešimt metų. V. Raukštas nesigaili pasirinkęs sociologiją. Jo įsitikinimu, tai mokslų motina. Sociologija - mokslas apie visuomenę. Šis mokslas analizuoja žmonijos vystymąsi, santykių kaitą, prognozuoja visuotinius dėsnius.
     Štai ką pašnekovas pasakoja apie studijas: "Nenorėčiau studijų kartoti iš naujo. Jos pareikalavo daug jėgų. Eini į paskaitas, konspektuojies, įrašinėji. Nė vienas būdas manęs netenkino. Įrašas - geras daiktas, bet iš jo reikia daryti naują konspektą. Dabar suvokiu - mokykloje negavau mokymosi įgūdžių. Aukštojoje mokykloje mokymosi procesas visiškai kitoks. Silpnaregiui studentui būtina pagalba. Priverstas jos ieškoti. Sunkiausia žengti pirmus žingsnius. Vieni kursiokai nemoka garsiai skaityti, kiti balsu skaitydami neatsimena, ką skaitė, treti - laiko neturi. Nuo skaitovo esi priklausomas. Kartais ateini iš paskaitų ir norisi pailsėti. Negali, nes esi susitaręs ruoštis seminarui. Išgeri kavos ir puoli mokytis. Laikui bėgant viskas susitvarko. Geri draugai netgi nešiojamą kompiuterį padovanojo."
     Vygandui su kurso draugais susipažinti nebuvo sunku. Jis po vidurinės mokyklos ne iš karto pradėjo studijas universitete. Teko mokslus atidėti vieneriems metams. V. Raukštas metams išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten išnyko kompleksai, bendravimo barjeras. JAV teko bendrauti su įvairiausių šalių neregiais. Iki šiol su kai kuriais senais bičiuliais susirašinėja.
     Vygandas - netipiškas studentas. Jis, vienas iš nedaugelio, studijuodamas vieną specialybę studijavo dar ir kitą. "Tada buvau baigęs antrą kursą. Turėjau nemažai laisvo laiko. Mokytis socialinio darbo mane įkalbėjo kurso draugė. Nutariau rizikuoti. Oficialiai iš karto dviejuose fakultetuose studijuoti negalima. Prašymą parašiau dekanatui. Dekanatas leido lankyti socialinio darbo paskaitas. Turėjau per metus baigti du kursus. Man pasisekė. Tikslą pasiekiau. Dabar mokausi socialinio darbo magistrantūroje. Taip pat turiu sociologijos bakalauro diplomą", - aiškino Vygandas.
    
Darbo neieškojo
     Vygandas įsitikinęs, jog be darbo neliks. Daugelis kurso draugų mokydamiesi dirbo. V. Raukštas darbo rimtai niekad neieškojo. Silpnaregis studentas svajojo apie papildomas pajamas. Pradėjęs studijuoti socialinį darbą V. Raukštas dalyvavo kaip savanoris vienoje programoje. Programos esmė - padėti kaliniams sugrįžti į normalų gyvenimą. Žmogus, atlikęs bausmę, paleistas iš kalėjimo neturi kur sugrįžti. Jam reikalingas ne tik stogas, darbas, svarbiau - psichologinė parama. Šį projektą globojo norvegai. Vygandas padėjo buvusiems kaliniams. Juos išklausydavo, ieškojo labdaros, nakvynės. Silpnaregis apie šį projektą pasakojo: "Skaičiai daug ką pasako. Norvegijoje gyventojų 4,3 milijonai, o kalėjimuose įkalinti du tūkstančiai. Lietuvoje gyvena 3,7 milijonai gyventojų. Kalėjimuose įkalinti 15 tūkstančių. Paklydusiam kažkas ranką turi ištiesti. Tai daro socialiniai darbuotojai bei savanoriai."
     Vienos Socialinio darbo paskaitos metu dėstytoja sakė ieškanti jauno vyruko darbui su pabėgėliais. Išgirdęs apie tai, Vygandas susidomėjo. Norėjo pabandyti, bet šią mintį vijo į šalį. Kamavo abejonės. Vėl padėjo ta pati kurso draugė. Ji privertė nueiti pas dėstytoją ir pasisiūlyti. 1998 metų vasaros pradžioje įsidarbino Vilniaus miesto savivaldybėje. Dabar Vygandas rūpinasi oficialų statusą turinčiais pabėgėliais. Pabėgėliai turi teisę dalyvauti socialinės integracijos programoje. Šios programos esmė - per dvylika mėnesių parengti pabėgėlį savarankiškam gyvenimui Lietuvoje. Per metus pabėgėliai turi išmokti lietuvių kalbos, susirasti darbą, sugebėti pasirūpinti savimi. Vygandas tik pradėjęs dirbti privalėjo padėti dviem kurdams iš Irako. Tai labai išsilavinę žmonės. Bet irakiečiams Lietuvoje nepatiko. Jie po mėnesio išvažiavo į Turkiją ir negrįžo.
     Vygandas ieško pabėgėliams butų. Jiems savivaldybė metams išnuomoja gyvenamąjį plotą. Deja, nuomai skiriama labai mažai pinigų. Mėnesiui - 270 litų. Už tokią pinigų sumą surasti kambarį labai sunku. Be gyvenamojo ploto paieškos, Vygandas tvarko gausybę pabėgėliams reikalingų dokumentų.
     Dabar V. Raukštas puikiai išmano savo darbą. "Kol kas su darbu susitvarkau. Iš bendradarbių priekaištų nesulaukiu", - pasakojo Vygandas Raukštas.
    
Keliaudamas atsipalaiduoja
     Vygandas be kelionių negali. Jis pasitaikius pirmai progai susikrauna kelioninį krepšį ir išvažiuoja. Pašnekovas juokavo: keliauti laiko visada atsiranda. Vygandas keliaudamas atsipalaiduoja, pailsi. Kelionė jam lyg gaivus oro gurkšnis. Pašnekovas pabuvojo Amerikoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje ir dar daugelyje Europos šalių. "Po tam tikro laiko pajaučiu, jog man pradeda "kaltis sparnai". Noriu lėkti. Kur? Nelabai svarbu. Užsienyje visur susilauki pagalbos. Manau, sunkiau nuvažiuoti į Telšius negu į Vokietiją. Ten žmonės paslaugesni", - pasakojo Vygandas Raukštas.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]