Vytautas GURAUSKASAKIŲ SVEIKATA LAUKIA DĖMESIO
Ne tik spauda, televizija, bet ir patys šalies oftalmologai dažnai kalba bei rašo apie šios srities darbus. Tai ne tik įvertinimo ar šlovės reikalas - apie Lietuvos oftalmologų pasiekimus ir galimybes mažai girdi ir žino sergantieji. Tuo pasinaudoja įvairios privačios sveikatos priežiūros įstaigos, siųsdamos ligonius, tarkim, į Slovakiją, Maskvą arba - dar dažniau įsteigdamos įvairius privačius padalinius mūsų miestuose ir imdamos nemažus honorarus iš sergančiųjų. Beje, tokias paslaugas jau seniai teikia mūsų valstybė! Turintiems lėšų tokia pagalba gal ir paranki, bet dauguma sergančiųjų - senyvo amžiaus žmonės, pensininkai, taigi toli gražu ne visada pajėgia sumokėti privatininkui, o juo labiau - už kelionę į užsienį. Ligonių, kuriems reikalingas akies audinių persodinimas, tikrai nebereikėtų siuntinėti į kaimynines šalis - juk jau šiandien tai sėkmingai daroma ir Vilniuje, ir Kaune.
Pasirinkęs lietuviškosios oftalmologijos reikalus šiems apmąstymams, nenoriu teigti, kad ši sveikatos apsaugos sritis yra valdžios apleista ar labai blogai tvarkoma. Tačiau ar tikrai jai pakanka antraeilės srities statuso, taip pat ginčytina: juk vien per metus Aklųjų ir silpnaregių sąjungos narių eiles papildo 700 invalidų (jais tampa nemažai darbingo amžiaus žmonių)! Kaip liudija statistika, pastaruoju metu daugėja susirgimų katarakta, glaukoma, įvairiomis tinklainės ligomis. Pasak specialistų, daugėja įvairių užleistų akių ligų formų. O mes vis dar neturime Nacionalinės akių sveikatos programos, nėra ir oftalmologinės tarnybos išdėstymo šalyje schemos, neparengti atskirų tarnybų plėtimo, jų aprūpinimo nauja įranga projektai. Neaiškūs ambulatorinės oftalmologinės chirurgijos plėtojimo klausimai ir kt. Žodžiu, nėra šios srities tvarkymo strategijos.
Pavyzdžiui, vargu ar gerai apgalvotas akių ligų reabilitavimo ir Černobylio pasekmių likvidatorių reabilitavimo skyrių steigimas Palangos kurorte. Juk čia per metus būna daugiausia saulėtų dienų, o saulės radiacija (kaip žinia, jos poveikis akims ir radiacijos paveiktam organizmui yra žalingas) didesnė negu kituose Lietuvos kurortuose. Kodėl nesteigti Birštone, Druskininkuose? Šiuose kurortuose ir saulės mažiau, ir kvalifikuoti Vilniaus, Kauno akių ligų specialistai arčiau, jei liga komplikuojasi.
Matyt, geresnė turėtų būti oftalmologinė sveikatos priežiūra ir didžiausiuose šalies miestuose. Teko susidurti su tokiu liūdnu faktu: Klaipėdos mieste nebuvo nė vieno oftalmologo, galinčio įdėti ligoniui minkštą gydomąjį lęšį... Be to, 5 ar 6 šalies rajonai iš viso neturi oftalmologų! O akivaizdu, kad rajonų centruose jau dabar turėtų dirbti ir suaugusiųjų, ir vaikų oftalmologai.
Medicinos įrangos problema taip pat tebėra nuo seno opi. Dabar naudojama įranga paprastai yra arba sena, arba gauta iš labdaros, taigi atsitiktinė, netinkama. Šiuolaikinės akių ligų diagnostikos ir gydymo įrangos beveik nepamatysi ne tik rajonuose - jos neturi net didžiųjų miestų sveikatos priežiūros įstaigų akių ligų kabinetai!
Džiaugiamės mūsų medikų, tarp jų ir Vilniaus bei Kauno oftalmologų, pasiekimais transplantavimo srityje. Gerai, kad 1996 m. lapkričio 19 d. buvo priimtas Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Parengta Akies audinių transplantavimo programa, turime šaunių šios srities entuziastų, pasiekta gerų rezultatų. Tačiau akies audinių transplantavimo reikalai turėtų būti sukonkretinti ir juridiškai greičiau įteisinti. Be to, plėtojant transplantavimo programą paprastai kyla "parapinių aistrų". Akies audinių transplantavimas irgi dalijamas į dvi dalis. Ir vėl "grūdas per pusę"... Ar tai tikslinga?
Sveikatos priežiūros įstaigų specializacijos problema taip pat rimta, aktuali. Pertvarkant Kauno medicinos universiteto klinikų Konsultacinę polikliniką specializuotai nervų sistemos ligų poliklinikai suteikta dar siauresnė specializacija. Be neurologų, neurochirurgų, ligonius konsultuoja neurootolaringologai, neuroonkologai. Tai ypač svarbu sergančiam žmogui, kuriam reikalinga specializuota sveikatos priežiūra, taip pat aktualu ir pačiai oftalmologijai. Deja, daugelis dabartinių sveikatos reformos tendencijų, mano požiūriu, pernelyg ignoruoja siauresnę specializaciją.
Rengiant šeimos gydytojus, jie teoriškai ir praktiškai supažindinami su oftalmologija. Tačiau to maža. Šeimos gydytojas turi turėti gerai sutvarkytas patalpas, reikalingą medicinos įrangą. Apmaudu, kad iš dar 1998 metais įrangai skirtų milijonų nė cento nepanaudota. Net iš teigiamą patirtį turinčių panevėžiečių šeimos gydytojų tik 25 proc. dirba su medicinos įranga. Dar apmaudžiau, kad taip laukiamų šeimos gydytojų rengimo projektas juda vėžlio greičiu ir į pirminę sveikatos priežiūros grandį iki šiol investuota vos 3 mln. litų.
Grįžtant prie visuomenės informavimo reikalų reikia pažymėti, kad pastaruoju metu spaudoje mažai rašoma apie akių ligas ir jų profilaktiką. Retai kur berasi lankstinukų apie glaukomą, kataraktą, akies tinklainės ir kt. ligas, apie šių ligų profilaktiką.
Reikia ne tik šviečiamosios literatūros - į akių sveikatos programos vykdymą reikėtų įtraukti pačius sergančiuosius, steigiant jų asociacijas, klubus. Kad tai gyvenimo diktuojama reikmė, liudija faktas, jog turi ką veikti neseniai įsteigtas Vilniaus miesto glaukoma sergančių žmonių klubas, ieškantis ir randantis bendrą kalbą su kitomis ligomis sergančių žmonių visuomeninėmis organizacijomis, su Lietuvos Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus miesto-rajono organizacija, Pagyvenusių žmonių asociacijos Vilniaus miesto skyriumi, Diabeto asociacija. Šis pavyzdys rodo, kad sukūrus pacientų visuomeninių organizacijų ir sveikatos priežiūros įstaigų aljansus, suteikus jiems teisinį pagrindą, ne tik valdininkai ir medikai, kaip yra dabar, bet ir pati visuomenė skatintų reformą.
Kol sveikatos apsaugos reformoje nedalyvaus ir jos nekontroliuos visuomenė, tol aistros bus svarbesnės negu teisė, tol ir aktuali oftalmologijos plėtojimo problema droviai lauks dėmesio valdininkų priimamuosiuose.
