Lygiai prieš dešimt metų - anais tolimais 1989-aisiais - savo pergalingą žygį per
Lietuvos žemę pradėjo naujas komandinis neregių žaidimas golbolas. Tiesa, jis turėjo
ir tebeturi daug sąsajų su anksčiau žaistuoju rolingbolu, tačiau kartu ir skiriasi
nuo jo: kaip gerai išlaikytas vynas skiriasi nuo pietų vyno, kaip naujos kartos
kompiuteris skiriasi nuo senos kartos savo pirmtako. Tačiau visų svarbiausias skirtumas,
užbrėžiantis tiesiog neperžengiamą ribą tarp abiejų šių žaidimų, - tai ligi
galo subrandintas ir preciziškai išpuoselėtas teisingumo jausmas. Mat žaidžiant
rolingbolą, įvarčius trims vartuose stovintiems neregiams stengdavosi įmušti
varžovų komandos silpnaregiai - pamato spragą, nusitaiko ir žiebia. O golbolas
pagrįstas tarpusavio pagarbos ir supratimo principu - čia šonus vieni kitiems velėja
patys neregiai. Žinoma, jeigu labai nori, gali žaisti ir silpnaregis, tačiau jis turi
užsidėti nepermatomus akinius ir bent tam laikui, kol stovi vartuose tapti
"neregiu". Pirmieji šio žaidimo ženklai mūsų šalyje ėmė rodytis dar
1988-aisiais. Tada beveik spontaniškai susibūrusi Lietuvos komanda nuvyko į Volgogradą
ir buvusios SSSR vissasąjunginėse aklųjų žaidynėse užėmė pirmąją vietą.
1989 m. prasidėjo
reguliarūs Lietuvos golbolo čempionatai. Tais pat metais susibūrė Lietuvos aklųjų ir
silpnaregių Vilniaus tarprajoninių kultūros namų komanda, neseniai minėjusi savo
gyvavimo dešimtmetį. Kadangi komanda priklauso "Šaltinio" sporto klubui, tai
šventė ir buvo surengta šio klubo iniciatyva. Klubo vadovai pagerbė pirmuosius
komandos žaidėjus ir apdovanojo juos vardiniais alaus bokalais. Šiuo pavyzdžiu
anaiptol nenorėta pasakyti, kad puikių rezultatų galima pasiekti tiktai kilnojant
bokalus ar net paskatinti tai daryti. Vardinis bokalas, kaip ir vardinis ginklas,
įteikiamas tam, kuris moka ir mokės garbingai juo naudotis. Taigi buvusieji komandos
žaidėjai savo bokalus pasidėjo į lentynas, kad galėtų juos pakelti, kai jų mylimai
komandai sukaks 15 ar net 20, o jos senbuvis Algirdas Montvydas, tebežaidžiantis
komandoje nuo pirmųjų jos dienų, vėl išėjo į aikštelę ir lyg tigras šoko ant
atsiritančio skambančio kamuolio, nepalikdamas net menkiausios galimybės įriedėti jam
į vartus.