JUBILIEJAI


Augustinas ROTUNDAS

O JIEMS JAU DEŠIMT!


Lygiai prieš dešimt metų - anais tolimais 1989-aisiais - savo pergalingą žygį per Lietuvos žemę pradėjo naujas komandinis neregių žaidimas golbolas. Tiesa, jis turėjo ir tebeturi daug sąsajų su anksčiau žaistuoju rolingbolu, tačiau kartu ir skiriasi nuo jo: kaip gerai išlaikytas vynas skiriasi nuo pietų vyno, kaip naujos kartos kompiuteris skiriasi nuo senos kartos savo pirmtako. Tačiau visų svarbiausias skirtumas, užbrėžiantis tiesiog neperžengiamą ribą tarp abiejų šių žaidimų, - tai ligi galo subrandintas ir preciziškai išpuoselėtas teisingumo jausmas. Mat žaidžiant rolingbolą, įvarčius trims vartuose stovintiems neregiams stengdavosi įmušti varžovų komandos silpnaregiai - pamato spragą, nusitaiko ir žiebia. O golbolas pagrįstas tarpusavio pagarbos ir supratimo principu - čia šonus vieni kitiems velėja patys neregiai. Žinoma, jeigu labai nori, gali žaisti ir silpnaregis, tačiau jis turi užsidėti nepermatomus akinius ir bent tam laikui, kol stovi vartuose tapti "neregiu". Pirmieji šio žaidimo ženklai mūsų šalyje ėmė rodytis dar 1988-aisiais. Tada beveik spontaniškai susibūrusi Lietuvos komanda nuvyko į Volgogradą ir buvusios SSSR vissasąjunginėse aklųjų žaidynėse užėmė pirmąją vietą.
Varžybų momentas. Su kamuoliu (kairėje) A. Montvydas, dešinėje G. Pavliukianecas.  R.VENCKUTONIO nuotr.     1989 m. prasidėjo reguliarūs Lietuvos golbolo čempionatai. Tais pat metais susibūrė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių Vilniaus tarprajoninių kultūros namų komanda, neseniai minėjusi savo gyvavimo dešimtmetį. Kadangi komanda priklauso "Šaltinio" sporto klubui, tai šventė ir buvo surengta šio klubo iniciatyva. Klubo vadovai pagerbė pirmuosius komandos žaidėjus ir apdovanojo juos vardiniais alaus bokalais. Šiuo pavyzdžiu anaiptol nenorėta pasakyti, kad puikių rezultatų galima pasiekti tiktai kilnojant bokalus ar net paskatinti tai daryti. Vardinis bokalas, kaip ir vardinis ginklas, įteikiamas tam, kuris moka ir mokės garbingai juo naudotis. Taigi buvusieji komandos žaidėjai savo bokalus pasidėjo į lentynas, kad galėtų juos pakelti, kai jų mylimai komandai sukaks 15 ar net 20, o jos senbuvis Algirdas Montvydas, tebežaidžiantis komandoje nuo pirmųjų jos dienų, vėl išėjo į aikštelę ir lyg tigras šoko ant atsiritančio skambančio kamuolio, nepalikdamas net menkiausios galimybės įriedėti jam į vartus.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]