Aldona Kačergienė Šakių krašto akliesiems ir silpnaregiams gerai
pažįstama: LASS rajono taryboje dirba daugiau nei 30 metų - nuo 1967-ųjų. Apie
praėjusius metus liudija metraštis, kelionių, susitikimų, renginių nuotraukos. Ir kur
tik kartu nevažinėta: tiek po Lietuvą, tiek po svečias šalis! Pirmininkė prisimena,
kaip žmonės su entuziazmu vykdavo koncertuoti, noriai rinkdavosi į choro, šokių
repeticijas. Kokios dabar nuotaikos Šakiuose? Kas bus įrašyta metraštyje apie
1999-uosius metus?
Organizacijos kasdienybė
Anksčiau LASS Šakių organizacijai priklausė apie 150
narių. Dabar - 67. Dauguma jų gyvena ne mieste, o kaimuose - narius ne bet kada
susikviesi ar nuvyksi. Pirmininkei labiausiai neramu dėl vienišų žmonių,
įsikūrusių vienkiemiuose: pasitaiko visokių atsitikimų, kad juos sumuša, reikalauja
pinigų. Kaip tokiems žmonėms padėti? Kol turi savo namus ir dar šiek tiek pakruta,
juk nenorės nė vienas kraustytis į prieglaudą... Kitiems, kas turi šeimas, geriau:
yra kas prižiūri, pasirūpina, nors ir kaip sunkiai verstųsi. A. Kačergienė
džiaugiasi, kad net su 40 narių gali susisiekti telefonu: tiek gyvenantys pačiuose
Šakiuose, tiek kaimuose turi telefonus. Dabar ne vienam iš jų buvo proga įsigyti
specialiai akliesiems ir silpnaregiams pritaikytus telefonus: su dideliais skaičiais,
Brailio užrašais. Žmonės gali skambinti, kreiptis į pirmininkę bet kokiu reikalu:
kartais pasitarti, pasiguosti, kartais paprašyti pagalbos. Skolinasi ir pinigų, kai
pritrūksta duonai, o gavę pensijas, grąžina... "Turiu padėti", - sako
pirmininkė, žinanti visų savo žmonių gyvenimus ir vargus.
Pasak A. Kačergienės, rajone yra apie 15 darbingo amžiaus
žmonių. Kaip ir kitur, taip ir čia jie neturi darbo: iš pradžių dar bandė
registruotis biržoje, tačiau iš to nieko neišėjo. Viena moteris kurį laiką vertėsi
vakarietiškų rūbų prekyba: viskas baigėsi tuo, kad neįgalėdama susimokėti patento
mokesčio, visus apdalijo drabužiais. Kas kam tiko, tą pasiėmė. Pirmininkė
pripažįsta, kad žmonės dabar nusiminę, netekę vilties. Ankstesnio entuziazmo kaip
nebūta: tada dirbo, domėjosi knygomis, lankė saviveikos būrelius.
Dabar viso to nebėra. Biblioteka šiuo metu teturi tik keletą
skaitytojų, kuriems išties rūpi knyga. Žmonės sako: "Kai neturim ką veikt, tai
ir ūpas neima knygos klausyt".
Kaip padėti vaikams
Nerimauti dėl vaikų išties yra rimta priežastis: Šakių
rajonas neturi oftalmologo. Vienas gydytojas okulistas dirba privačiai, tačiau mokamos
paslaugos - ne kiekvieno kišenei. A. Kačergienė papasakojo, jog savivaldybėje buvo
pradėta ruošti programa, siekiant atkreipti dėmesį į silpną mokinių regėjimą.
Deja, kol kas neaišku, ar pavyks programą įgyvendinti: dabar jos finansavimas
sustabdytas.
Labai silpnai matančių ir aklų vaikų rajone tėra šeši.
Vienas lanko Šakių vidurinę mokyklą, kita mokosi Sintautuose, brolis ir sesuo nuo
Slavikų kas savaitę važinėja į Kauną. Pirmininkė pasidžiaugė, kad rajono valdžia
rūpinasi neįgaliais vaikais: skyrė autobusiuką, kuris nuveža vaikus į Kauną ir
kiekvieną penktadienį parveža. Kartu su silpnai matančiais į Kauną vyksta ir
kitokias negalias turintys vaikai, - štai vienas iš jų su ratukais. Bene daugiausia
rūpesčio LASS organizacijos vadovei dėl mergaitės iš Kidulių: ji viena akimi mato
silpnai, kita akimi akla, o mokytis į Kauną nenori važiuoti. Laimei, mokyklos
direktorė ir mokytojai gelbsti mergaitei ir ji, mokydamasi namuose, jau baigė 5 klases.
Pasak A. Kačergienės, mergaitė yra gabi, norėtų mokytis muzikos, tačiau kol kas
Kiduliuose tai neįmanoma. Dar viena bėda: ar visiškai nepraras regėjimo, kadangi
skaito ne Brailio, o reginčiųjų raštu. Turint diktofoną galbūt šiek tiek būtų
lengviau...
Metai, pašvęsti žmonėms
Vargiai besurastume žmogų, dirbantį taip ilgai LASS rajono
organizacijoje kaip A. Kačergienė. Per tą laiką būta visko. "Kai 1993 metais
likvidavo įstaigą ir etatus, porą metų dirbau nežinioje", - prisimena
pirmininkė. Tada buvo iškeldinta bibliotekėlė, baldai išvežti į Kauną, rajono
varldžia norėjo perimti ir patį butą, statytą už aklųjų pinigus, kur buvo
įsikūrusi LASS rajono taryba. Tačiau Šakių organizacijos vadovė nieko nepaisydama
dirbo toliau, sakė: "Žmonės nori, galiu dirbti". Vėliau, kai LASS Kauno ir
Marijampolės apskritims pradėjo vadovauti Ramūnas Ulinskas, viskas grįžo į savas
vėžes, nors šiokie tokie "reformų" padariniai jaučiami lig šiol: kabinete
tik stalas ir keletas kėdžių, bibliotekėlės vietoj - tuščias kambarys, kuriame
leidžiama pernakvoti LASS žmonėms.
Pirmininkės nuomone, tai, ką kitos organizacijos dabar daro,
aklųjų jau seniai padaryta: rūpinamasi tiek jaunais, kad jie mokytųsi ir įgytų
išsilavinimą, tiek senais, kad būtų nors kiek lengviau gyventi. Užtat ir rajono
valdžia juos gerai žino, supranta, kokia pagalba labiausiai reikalinga: štai šiemet
iš savivaldybės buvo gauta 800 litų žmonių poilsiui (daugiausia vyksta į
Kretkampį), apie 1000 litų įvairioms tiflopriemonėms, sunkiai besiverčiantiems globos
ir rūpybos skyrius skyrė maisto talonų. Kai organizuojami kokie nors renginiai, talkina
bibliotekos darbuotojai, globos ir rūpybos skyrius. "Aš viena nieko
nepadaryčiau", - sakė A. Kačergienė, džiaugdamasi kitų žmonių pagalba.
Pašventusi daugybę metų akliems ir silpnaregiams žmonėms,
Šakių rajono tarybos vadovė nenuleidžia rankų ir šiuo sunkmečiu, stengdamasi kiek
galėdama padėti žmonėms. "Turėkim vilties", - padrąsina kiekvieną, kas
skundžiasi dėl jį užklupusių negandų, ligų. Pačiai pirmininkei teko išgyventi net
tris akių operacijas, jos žodžiais tariant "apakti ir vėl praregėti",
užtat supranta kitų nerimą ir lūkesčius, troškimą gyventi tokį pat visavertį
gyvenimą kaip kiti. Galbūt šie, 1999-ieji, ir bus pavadinti LASS Šakių organizacijos
metraštyje Vilties metais?