LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE


Aurelija MYKOLAITYTĖ

GYVENIMAS AKLIESIEMS


Nuotraukoje Aldona KačergienėAldona Kačergienė Šakių krašto akliesiems ir silpnaregiams gerai pažįstama: LASS rajono taryboje dirba daugiau nei 30 metų - nuo 1967-ųjų. Apie praėjusius metus liudija metraštis, kelionių, susitikimų, renginių nuotraukos. Ir kur tik kartu nevažinėta: tiek po Lietuvą, tiek po svečias šalis! Pirmininkė prisimena, kaip žmonės su entuziazmu vykdavo koncertuoti, noriai rinkdavosi į choro, šokių repeticijas. Kokios dabar nuotaikos Šakiuose? Kas bus įrašyta metraštyje apie 1999-uosius metus?
    
Organizacijos kasdienybė
     Anksčiau LASS Šakių organizacijai priklausė apie 150 narių. Dabar - 67. Dauguma jų gyvena ne mieste, o kaimuose - narius ne bet kada susikviesi ar nuvyksi. Pirmininkei labiausiai neramu dėl vienišų žmonių, įsikūrusių vienkiemiuose: pasitaiko visokių atsitikimų, kad juos sumuša, reikalauja pinigų. Kaip tokiems žmonėms padėti? Kol turi savo namus ir dar šiek tiek pakruta, juk nenorės nė vienas kraustytis į prieglaudą... Kitiems, kas turi šeimas, geriau: yra kas prižiūri, pasirūpina, nors ir kaip sunkiai verstųsi. A. Kačergienė džiaugiasi, kad net su 40 narių gali susisiekti telefonu: tiek gyvenantys pačiuose Šakiuose, tiek kaimuose turi telefonus. Dabar ne vienam iš jų buvo proga įsigyti specialiai akliesiems ir silpnaregiams pritaikytus telefonus: su dideliais skaičiais, Brailio užrašais. Žmonės gali skambinti, kreiptis į pirmininkę bet kokiu reikalu: kartais pasitarti, pasiguosti, kartais paprašyti pagalbos. Skolinasi ir pinigų, kai pritrūksta duonai, o gavę pensijas, grąžina... "Turiu padėti", - sako pirmininkė, žinanti visų savo žmonių gyvenimus ir vargus.
     Pasak A. Kačergienės, rajone yra apie 15 darbingo amžiaus žmonių. Kaip ir kitur, taip ir čia jie neturi darbo: iš pradžių dar bandė registruotis biržoje, tačiau iš to nieko neišėjo. Viena moteris kurį laiką vertėsi vakarietiškų rūbų prekyba: viskas baigėsi tuo, kad neįgalėdama susimokėti patento mokesčio, visus apdalijo drabužiais. Kas kam tiko, tą pasiėmė. Pirmininkė pripažįsta, kad žmonės dabar nusiminę, netekę vilties. Ankstesnio entuziazmo kaip nebūta: tada dirbo, domėjosi knygomis, lankė saviveikos būrelius.
     Dabar viso to nebėra. Biblioteka šiuo metu teturi tik keletą skaitytojų, kuriems išties rūpi knyga. Žmonės sako: "Kai neturim ką veikt, tai ir ūpas neima knygos klausyt".
    
Kaip padėti vaikams
     Nerimauti dėl vaikų išties yra rimta priežastis: Šakių rajonas neturi oftalmologo. Vienas gydytojas okulistas dirba privačiai, tačiau mokamos paslaugos - ne kiekvieno kišenei. A. Kačergienė papasakojo, jog savivaldybėje buvo pradėta ruošti programa, siekiant atkreipti dėmesį į silpną mokinių regėjimą. Deja, kol kas neaišku, ar pavyks programą įgyvendinti: dabar jos finansavimas sustabdytas.
     Labai silpnai matančių ir aklų vaikų rajone tėra šeši. Vienas lanko Šakių vidurinę mokyklą, kita mokosi Sintautuose, brolis ir sesuo nuo Slavikų kas savaitę važinėja į Kauną. Pirmininkė pasidžiaugė, kad rajono valdžia rūpinasi neįgaliais vaikais: skyrė autobusiuką, kuris nuveža vaikus į Kauną ir kiekvieną penktadienį parveža. Kartu su silpnai matančiais į Kauną vyksta ir kitokias negalias turintys vaikai, - štai vienas iš jų su ratukais. Bene daugiausia rūpesčio LASS organizacijos vadovei dėl mergaitės iš Kidulių: ji viena akimi mato silpnai, kita akimi akla, o mokytis į Kauną nenori važiuoti. Laimei, mokyklos direktorė ir mokytojai gelbsti mergaitei ir ji, mokydamasi namuose, jau baigė 5 klases. Pasak A. Kačergienės, mergaitė yra gabi, norėtų mokytis muzikos, tačiau kol kas Kiduliuose tai neįmanoma. Dar viena bėda: ar visiškai nepraras regėjimo, kadangi skaito ne Brailio, o reginčiųjų raštu. Turint diktofoną galbūt šiek tiek būtų lengviau...

Metai, pašvęsti žmonėms
     Vargiai besurastume žmogų, dirbantį taip ilgai LASS rajono organizacijoje kaip A. Kačergienė. Per tą laiką būta visko. "Kai 1993 metais likvidavo įstaigą ir etatus, porą metų dirbau nežinioje", - prisimena pirmininkė. Tada buvo iškeldinta bibliotekėlė, baldai išvežti į Kauną, rajono varldžia norėjo perimti ir patį butą, statytą už aklųjų pinigus, kur buvo įsikūrusi LASS rajono taryba. Tačiau Šakių organizacijos vadovė nieko nepaisydama dirbo toliau, sakė: "Žmonės nori, galiu dirbti". Vėliau, kai LASS Kauno ir Marijampolės apskritims pradėjo vadovauti Ramūnas Ulinskas, viskas grįžo į savas vėžes, nors šiokie tokie "reformų" padariniai jaučiami lig šiol: kabinete tik stalas ir keletas kėdžių, bibliotekėlės vietoj - tuščias kambarys, kuriame leidžiama pernakvoti LASS žmonėms.
     Pirmininkės nuomone, tai, ką kitos organizacijos dabar daro, aklųjų jau seniai padaryta: rūpinamasi tiek jaunais, kad jie mokytųsi ir įgytų išsilavinimą, tiek senais, kad būtų nors kiek lengviau gyventi. Užtat ir rajono valdžia juos gerai žino, supranta, kokia pagalba labiausiai reikalinga: štai šiemet iš savivaldybės buvo gauta 800 litų žmonių poilsiui (daugiausia vyksta į Kretkampį), apie 1000 litų įvairioms tiflopriemonėms, sunkiai besiverčiantiems globos ir rūpybos skyrius skyrė maisto talonų. Kai organizuojami kokie nors renginiai, talkina bibliotekos darbuotojai, globos ir rūpybos skyrius. "Aš viena nieko nepadaryčiau", - sakė A. Kačergienė, džiaugdamasi kitų žmonių pagalba.
     Pašventusi daugybę metų akliems ir silpnaregiams žmonėms, Šakių rajono tarybos vadovė nenuleidžia rankų ir šiuo sunkmečiu, stengdamasi kiek galėdama padėti žmonėms. "Turėkim vilties", - padrąsina kiekvieną, kas skundžiasi dėl jį užklupusių negandų, ligų. Pačiai pirmininkei teko išgyventi net tris akių operacijas, jos žodžiais tariant "apakti ir vėl praregėti", užtat supranta kitų nerimą ir lūkesčius, troškimą gyventi tokį pat visavertį gyvenimą kaip kiti. Galbūt šie, 1999-ieji, ir bus pavadinti LASS Šakių organizacijos metraštyje Vilties metais?
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]