IŠ PAŠNEKESIO APIE ESTIJĄ
Estija dar atgimimo pradžioje garsėjo kaip labiausiai vakarietiško mentaliteto šalis iš visų buvusių SSSR respublikų. Daugelio politikų, žurnalistų nuomone, Estija pirmoji geriausiai perprato vakarietiškos gyvensenos būdą, laisvos rinkos žaidimo taisykles.
Pačioje spalio pabaigoje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje lankėsi du Estijos aklųjų sąjungos (EAS) atstovai: EAS pirmininko pavaduotojas Edvard Borisenko ir tarybos narys Aleksandr Dorožkin. Taigi pasitaikė gera proga sužinoti, kaip gyvena, ką veikia ir kokias mintis mintija šios šalies neregiai. Apie tai kalbėjomės su E. Borisenko, kuris yra ir Šiaurės Estijos aklųjų draugijos pirmininkas.
Pirmiausia keletas skaičių, kad susidarytume bent apytikslį vaizdą apie šios šalies neregių situaciją. Estijoje gyvena apie 1,5 mln. gyventojų. EAS priklauso apie 1900 regėjimo invalidų. 1100 (Lietuvoje LASS priklauso 6800 narių, I gr. - 2906) iš jų turi I, apie 700 - II, likusieji - III invalidumo grupę. Apie 60 proc. visų EAS narių yra pagyvenę, jaunų (iki 30 metų) - ne daugiau kaip 150. Aklųjų mokykloje Tartu šiuo metu mokosi 97 mokiniai, tačiau tai dar nereiškia, kad ateityje visi jie gaus invalidumo grupes ir taps EAS nariais.
ORGANIZACIJOS IR FONDAI
Iš viso Estijoje šiuo metu yra penkios aklųjų organizacijos: Šiaurės, Rytų, Vakarų ir Pietų aklųjų draugijos bei Estijos aklųjų sąjunga. Minėtosios keturios draugijos yra regioninės organizacijos (atitiktų mūsų apskričių organizacijas), tačiau Aklųjų sąjungai tiesiogiai nėra pavaldžios. Į Sąjungos centro tarybą kiekviena jų deleguoja po du savo atstovus. Regioninės aklųjų draugijos buvo įkurtos prieš ketverius metus buvusių pirminių organizacijų pagrindu.
E. Borisenko teigimu, paskutiniaisiais metais aktyvesni tapo patys neregiai. Šiuo metu Estijoje yra 16 įvairių aklųjų susivienijimų. Be minėtųjų penkių aklųjų organizacijų, dar veikia Aklųjų sportininkų sąjunga, fondas, padedantis neregiams šviestis ir mokytis, Spaudos ir informacijos centras. Spaudos ir informacijos centras iš kelių padalinių: Brailio spaustuvės, dviejų garso įrašų studijų, bibliotekos, reabilitacijos kabineto. Aklųjų biblioteka, kaip sakė pats E. Borisenko, juridiškai nepriklauso nei Aklųjų sąjungai, nei valstybei. Lėšas, kurių reikia jos veiklai, skiria negalės žmonių fondas (analogiška mūsų Invalidų reikalų taryba), o jis pats gauna tam tikrą dalį nuo mokesčių, valstybės surenkamų už azartinius žaidimus. Estai knygas ligi šiol garsindavo į juostas ir kasetes. Juos sužavėjo Lietuvos aklųjų bibliotekoje įdiegta nauja skaitmeninė knygų garsinimo technologija. Tad vienas svarbiausių šios kelionės tikslų ir buvo perimti mūsų bibliotekos patirtį. Estijoje pagaliau parengta regėjimo negalią turinčių žmonių reabilitacijos koncepcija. Anksčiau šis darbas buvo gana chaotiškas.
ĮMONĖS IR GAMYBA
Estijoje yra keturios aklųjų įmonės. Jos veikia tuose pačiuose miestuose, kaip ir aklųjų organizacijų centrai: Taline, Tartu, Pernu ir Narvoje. Kaip ir Lietuvoje tarybiniais metais, tai buvo gamybiniai mokymo kombinatai, paskui perorganizuoti tiesiog į aklųjų įmones, o šios dar kartą reformuotos. Pernu veikia akcinė bendrovė, pusė jos akcinio kapitalo priklauso EAS, antra pusė - vienai firmai, gaminančiai natūralios medienos baldus. EAS įnešta dalis - nekilnojamas turtas bei įrengimai, o minėtoji firma investavo 500 tūkst. kronų. Narvoje įsteigta pajininkų bendrija - EAS čia yra pajaus valdytoja. Taline įmonę irgi reikėjo likviduoti ir įsteigti nekomercinę struktūrą, kurios vienas svarbiausių tikslų - darbinė regėjimo invalidų reabilitacija (pats svečias tiesiogiai neįvardijo, tačiau kalbama, matyt, apie užimtumo įmonę). Pagal Estijos įstatymus Aklųjų sąjunga kaip visuomeninė organizacija negali turėti komercinių įmonių, tad ir aklųjų įmonės jai nėra tiesiogiai pavaldžios. EAS jas valdo per akcijas, pajus, visuotinio susirinkimo balsus. Anksčiau pagrindinius darbus aklųjų įmonėse atlikdavo patys neregiai, o regintieji jiems tik pagelbėdavo. Dabar situacija pasikeitė: svarbiausius darbus atlieka regintieji, o aklieji yra pagalbiniai darbininkai. Pernu akcinėje bendrovėje iš 40 žmonių dirba apie 12 invalidų, Tartu 80 invalidų ir 80 sveikųjų. Narvoje dirba 24, Taline - apie 40 invalidų. Paties E. Borisenko žiniomis, minimalų užmokestį Pernu gauna tik tie 12 aklųjų.
Lengvatos invalidų įmonėms Estijoje yra minimalios. Viena jų - įmonės, kuriose dirba invalidai, atleidžiamos nuo pelno mokesčio. Tačiau, jeigu pelno nėra, nėra ir lengvatos. Kita lengvata - socialinio draudimo mokestis.
Ligi šių metų tas mokestis buvo 20 proc. sveikiesiems ir 10 proc. invalidams. Nuo šių metų pradžios darbdaviai už sveiką darbuotoją moka 33 proc. socialinio draudimo mokestį. Taip pat priimta pataisa, kad už invalidą nuo minimalios mėnesinės algos šį mokestį sumoka valstybė. Tačiau invalidai dažnai neužsidirba net to minimalaus atlyginimo. Vyriausybė greitai apsižiūrėjo, kad tą mokestį dažnai ji moka pati sau: iš vienos biudžeto kišenės perdeda į kitą, todėl priėmė dar vieną pataisą, kad socialinio draudimo mokestį už invalidus mokės nuo realiai uždirbto atlyginimo.
KOMPIUTERIAI IR SUOMIŲ PARAMA
Maždaug prieš dvejus metus trys ar keturi jauni neregiai įsteigė specialų fondą, kurio tikslas - padėti akliesiems šviestis, mokytis. Viena svarbiausių šio fondo krypčių - kompiuterizacija. Įsteigta kompiuterių klasė, turinti 4 vietas, aprūpintas kalbos sintezatoriais, Brailio eilutėmis. Veiklos rezultatų ilgai laukti nereikėjo: praėjusiais metais vienas neregys įstojo į Talino pedagoginį universitetą studijuoti taikomosios matematikos. Tai padaryti jis galėjo tik todėl, kad išmoko dirbti su kompiuteriu. Nuo šio rudens jis jau pats dirba minėtame fonde konsultantu. Dar trejetas įstojo į universitetą laisvaisiais klausytojais. Kompiuterizacijos plėtimui pasitelkiamos tarptautinės programos, tačiau namuose kompiuterius kol kas turi dar tik keletas žmonių: geriausiu atveju - penki ar šeši neregiai.
"Mums pasisekė, kad kaimynai yra suomiai, - sakė E. Borisenko, - esame giminingos tautos, todėl iš jų sulaukiame nemažai pagalbos. Pernai baigėme vykdyti dvejų metų programą: 80 proc. jos finansavo Europos Sąjunga, o 20 - Suomijos aklieji". Ši programa susidėjo iš 4 dalių: vaikų reabilitacijos, organizacinės veiklos, informatikos, verslo plėtojimo. Minėtosios programos dėka Brailio spaustuvė gavo naują Brailio leidybos techniką: kompiuterius su kalbos sintezatoriumi ir Brailio eilute, skaitituvą, du Brailio spausdintuvus. Šios permainos pagerino vadovėlių leidybą.
Estijos neregiai renkasi panašias profesijas kaip ir mūsiškiai. Praėjusiais metais šioje šalyje organizuoti masažuotojų kursai - juos baigė 9 žmonės. Priešingai nei Lietuvoje, medicinos mokyklose neregiai masažuotojai nerengiami. Estijoje labai populiarus audimas. Vienas silpnaregis irgi mokėsi šio amato. Dabar aklųjų mokykloje audimas įvestas kaip rankdarbių pamokos, tačiau profesionaliai šito meno nemokoma. Vienas žmogus dirba baldų restauruotoju. Kaip ir Lietuvoje, su olandų pagalba norima šį amatą plėtoti.Užrašė Alvydas VALENTA
