Alvydas VALENTALAIKO VARPAS - KŪRYBOS METAS
Ištikimybė poezijos mūzai ar tik šelmiškas literatūrinių kaukių keitimas? Geriausiai į šį klausimą atsakys laikas. O kol kas po visai šaunaus debiuto prozos arimuose ("Jos šešėlis", Vilnius, 1998) Vaclovas Areima vėl liudija ištikimybę poezijos mūzai. Šių metų pradžioje jis išleido naują poezijos rinkinį "Laiko varpas". Rinkinys tikrai solidus - beveik pusantro šimto puslapių, gražiai apipavidalintas, dailiai išleistas, mielas ir į rankas paimti, ir akis paganyti. Tačiau knygos rašomos ir leidžiamos ne tik akims paganyti. Rinkinio nuotaikas bene geriausiai nusako jo anotacija: "Naujame eilėraščių rinkinyje rasite pamąstymų apie žmogų, plaukiantį audringo laiko vandenynu ir nežinantį, kada ir kur nuskęs jo prabangus laivas ar sukiužusi valtelė. Vieni keliautojai džiaugiasi šviečiančia saule ir žydru dangumi, kitiems visą arba dalį savo gyvenimo atkarpos tenka keliauti tamsoje, kurioje geriau nei bet kada girdimos ne vien lakštingalų trelės". Taigi nuo saulės, žydro dangaus, šelmiškų, V. Areimai tokių būdingų pajuokavimų, iki gyvenimo ir keliavimo tamsoje, rudens, senatvės. Knygą sudaro trys skyriai: pirmasis ir pats didžiausias - "Laiko varpas", kiti du mažesni - "Balsas iš tamsos" ir "Jei sušvilpčiau". Pirmajame skyriuje koncentruojasi viso rinkinio nuotaikos, motyvai, paties autoriaus estetiniai išgyvenimai. Antrasis skyrius - tai poetiniai apmąstymai apie gyvenimą ir keliavimą tamsoje, neregius, pačią jų organizaciją. Į trečiąjį skyrių V. Areima sudėjo jumoristinius eilėraščius. Knyga baigiama simboliškai - eilėraščiu apie Jono Neregio ir ožio draugystę.
Pristatinėti V. Areimos poezijos mūsų žurnalo skaitytojams, matyt, jau nebereikia. Klasikinė eilėdara, sklandūs taisyklingi rimai, prabėgančios akimirkos ir prabėgusios jaunystės nostalgija, atlaidus, gyvenimo išmintimi paženklintas kalbėjimas apie žmogų, amžinas jo pastangas pranokti patį save ir tokias pat amžinas jo silpnybes. Visa tai jūs rasite ir šiame - jau ketvirtajame - V. Areimos poezijos rinkinyje. Kai kada norėtųsi su autoriumi diskutuoti dėl pačių eilėraščio "darymo" principų. Jau minėjome, kad V. Areima rašo klasikine eilėdara, lengvai ir sklandžiai. Tačiau kai kada susidaro įspūdis, kad autorius užsižaidžia šiuo pernelyg sklandžiu eiliavimu ir ima dėstyti paprasčiausias laikraštines, buitines tiesas.
Pavyzdžiui:
Naujieji laikai naują grūdą pasėja,
dangoraižiai kyla jau vietoj pilių... -
Amerika savo šaknų neturėjo,
bet ji galingiausia tarp žemės šalių.
(eil. "Ar verta")
Arba:
Ar atsimeni dar Totorinę,
kuri buvo Vilniuje garsi?
Daug likimų šičia susipynė,
nors tą vietą mena ne visi.
(eil. "Totorinė")
Tačiau aišku, ir autorius, ir jo kūrybos skaitytojas su šiais priekaištais gali sutikti, o gali ir nesutikti. Poezija - labai individualus menas ir tai, kas vienam atrodo vienaip, antram gali atrodyti kitaip, o trečiam - dar trečiaip. Ir tai ne koks nors absurdo teatras ar hašišo valgytojų konferencija, o jos realybė, jos egzistavimo prielaida - poeziją kiekvienas interpretuojame savaip, atsižvelgdami į savo pačių supratimą ir patyrimą. Poezijos teoretikai išliejo kibirus, o gal net statines prakaito bandydami išsiaiškinti, ar galima tą "savaip" padaryti bent kiek objektyvesnį ir apčiuopiamesnį, tačiau šičia norėtųsi prisiminti ne teoretikus, o vieną iš graikų rašytojo Niko Kazanzakio personažų - graiką Zorbą. Pernelyg įdėmus ir "kritiškas" žvilgsnis į mus supančią tikrovę Zorbai primena žiūrėjimą į vandenį pro padidinamąjį stiklą - net švariausiame vandenyje šitaip žiūrėdami išvysime daugybę įvairiausių gyvių. Išvada tėra viena: vandenį reikia gerti, o ne žiūrėti į jį pro mikroskopą. Taip ir su poezija - ją reikia skaityti, o ne knebinėti pasidėjus po savo paties skepticizmo ar tariamo žinojimo padidinamuoju stiklu. Ir tada ji atgaivins, kaip pavargusį keliautoją atgaivina gurkšnis šaltinio vandens.
Belieka tik spėlioti, kuo dabar mus pradžiugins V. Areima - nauju poezijos rinkiniu, apysaka, o gal romanu? Pagal "grafiką" turėtume sulaukti prozos. Laikas parodys, kaip ten bus, tačiau labai norėtųsi tikėti, kad V. Areima mums padovanos dar ne vieną tiek prozos, tiek ir poezijos knygą. Kartu autoriui, matyt, reikėtų pagalvoti ne tik apie naują poezijos rinkinį, bet ir apie savo kūrybos rinktinę. Drįstume manyti, kad ji atrodytų visai šauniai.
PAGIRINGOJO MALDA
O šventasis Dieve,
Viešpatie galingas,
Ar gali suprasti
Žmogų pagiringą,
Ar gali stebuklą
Tokį padaryti,
Kad gurkšnelį mažą
Gaučiau kur išryti.
Neprašau šampano
Ir vynų rinktinių.
Būčiau aš laimingas,
Gavęs kaukolinio.
Oi kaip skrandį tampo
Ir galvelę sopa! -
Kaip reiks nusivilkti
Mums į tą Europą!
Jeigu kol pasieki
Artimiausią "tašką",
Prakaitas upeliais
Tau nuo veido teška.
Gal geriau sėdėsiu
Jau savoj tėvynėj -
Tegu iš Europos
Teka kaukolinis.
O šventasis Dieve,
Būk visiems teisingas
Ir išgirski maldą,
Maldą pagiringo.
Jei vėl sugalvotum
Tvaną pražūtingą,
Tai paleisk virš žemės
Debesis šnapsingus!
OPTINĖ APGAULĖ
Kartais žmonos vyrus peikia.
Iš kur kyla ta yda?
Pasakysiu, mielas vaike,
Jog tai optinė klaida.
Kai objektas smarkiai švyti
Ar yra greta ilgai,
Tikrą vertę nustatyti
Mums pavyksta nelengvai.
Prisimerkę net į saulę
Žiūrime, nors ji toli. -
Tai už optinę apgaulę
Žmonų peikti negali.
