LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE


Aurelija MYKOLAITYTĖ

YRA KO PASIMOKYTI


Janina AižinienėVasario 16-osios gatvėje, pačiame miesto centre, įsikūrusi LASS Radviliškio rajono taryba. Jei nežinotum, turbūt eitum ir praeitum, nes pats pastatas - ne koks nors administracinis, o gyvenamasis. Viename iš jo butų jau 20 metų renkasi Radviliškio rajono aklieji ir silpnaregiai. Šių žmonių gyvenimo, jų kasdienės buities galbūt niekas taip gerai nesupranta kaip Janina Aižinienė, vienuolika metų talkinusi savo vyrui, LASS Radviliškio rajono tarybos pirmininkui, o dabar trejus metus ir pati vadovaujanti organizacijai.
    
Skaudžiausia - dėl vaikų
     "Pas mus toli gražu nėra integracijos į visuomenę", - sakė J. Aižinienė, pati auginanti silpnai matančią dukrą Renatą. Pirmininkė papasakojo, kaip vaikams sunku mokytis kartu su kitais bendrojo lavinimo mokyklose: jie nesuspėja taip greitai perskaityti, kas užrašyta ant lentos, ne visuomet išdrįsta pasinaudoti didinamuoju stiklu, knygos skaitymui užsidėti kitus akinius. O koridoriuose taip pat tokiems vaikams - ne pyragai: juos lengva apstumdyti, pasišaipyti. Deja, Radviliškyje nėra jokio tiflopedagogo, kuris galėtų patalkinti silpniau matančiam - iš mokytojai ne kiekvienas turi šiam darbui sugebėjimų. Užtat tiek Renatai, tiek kitiems vaikams tenka gyventi toli nuo tėvų - Vilniuje ar Kaune, - nes kol kas integruotai mokytis negali.
     Iš viso LASS Radviliškio organizacijai priklauso 20 vaikų. Jei kas neaišku, pirmininkė kreipiasi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC), prašo patarimo Stasės Bričkutės, socialinio ugdymo skyriaus vadovės. O pasitaiko visokiausių atvejų, kuomet ypač pravarti kvalifikuoto specialisto pagalba: štai viena mergaitė iš Radviliškio rajono dabar yra LASUC lopšelio grupėje, nes jai reikėjo specialios globos - turėjo ne tik regėjimo, bet ir kitokių negalių. Tėvams buvo didžiulė tragedija išvežti mergaitę iš namų: ne kiekvienas supranta, kad to reikia vaikui, kaip svarbu jam ten būti.
     Pirmininkė apgailestauja, kad tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, tenka suktis, kaip kas išmano. Jų globai valstybė teskiria labai nedaug - 138 litus, ir tie patys pinigai iškart atimami, jei vaikas pradeda mokytis specialioje ugdymo įstaigoje. Argi tuomet jam reikia mažiau tėvų globos? Juk tėvai, išleidę vaiką svetur, turi daugiau rūpesčių ir finansinių sunkumų, nes stengiasi, kad vaikas būtų visokeriopai aprūpintas ir saugus: mokykla-internatas, nors ir pats geriausias, tikrų tėvų niekada neatstos.
     Jokio darbo
     Kaip ir kitur, taip ir Radviliškio rajone, kur gyvena 94 LASS nariai (I gr. 28, II gr. - 54, III gr. - 12) - jokio darbo. Pirmininkė sakė, kad net jei ir iškovotų kam nors darbo vietą, jis greitai jos netektų: mažinant etatus, pradedama nuo tų, kurie turi grupę: atseit: neliks be duonos, turės pragyvenimo šaltinį. Nieko negelbsti ir tai, kad žmonės mokėsi, įgijo vienokią ar kitokią specialybę: masažuotojo, kompiuterininko. Štai vienas masažuotojas dirba tik pusę etato, kitas - visai be darbo. Buvo bandyta įrengti masažo kabinetą, tačiau visas triūsas nuėjo niekais: kabinetas neišsilaikė. Anot J. Aižinienės, Radviliškyje niekam nerūpi sveikatos profilaktika, tad kas gi eis masažuotis. Tokia pati bėda ir mokantiems dirbti kompiuteriu - rodos, perspektyvi specialybė, o kai reikia darbo, jo ir nebūna.
     Pasitaiko Radviliškyje ir kurioziškų atvejų: žmogus mato prastai, gatvėje nesiorientuoja, o grupės, netgi trečios, taip ir negauna: štai ir gyvenk tada, žmogau. Kaip užsidirbti, šeimą išlaikyti? Anksčiau prastai besiverčiantiems būdavo galima pagelbėti pinigais iš Materialinės paramos programos, dabar jau ir tos galimybės nėra - neskiriama šiam reikalui lėšų. Pirmininkė nerimauja, kad žmonės, anksčiau sulaukdavę paramos, ims galvoti, jog kažkas pasidėjęs laiko tuos pinigus...
    
Padeda vieni kitiems
     Kai kitos išeities nėra, žmonės stengiasi padėti vieni kitiems, kaip kas gali. Turintys kokį atliekamą daiktą, rūbelį, atneša į LASS rajono tarybą, o stokojantys, ko reikia, pasiima. Pasak pirmininkės, tarpusavio parama daug geriau už visokias užsienines labdaras. Štai vienam II gr. vaikinui, augusiam vaikų namuose, rajono meras skyrė vieno kambario butą-bendrabutį. Ten nei kriauklės, nei elektros nebuvo, klozetas sudaužytas, bet pirmininkei paprašius atsirado tarp LASS narių ir santechnikų, ir elektrikų, kurie viską kuo puikiausiai sutvarkė. Tokiu pat būdu buvo rasta atliekama spinta, sofa, o vaikinui vedus ir gimus kūdikiui, namo gyventojai, kur įsikūrus LASS rajono taryba, prinešė rūbelių, įtaisė vežimuką. Taigi neretai pakanka tik žmonių geranoriškumo, kad gyvenimas vienam ar kitam būtų lengvesnis.
     Į J. Aižinienę kreipiasi daug LASS Radviliškio rajono narių: vieniems mažesnės, kitiems didesnės bėdos. Pavyzdžiui, užsimano kaimynas žemės, per kurią vinguriuoja bendras keliukas, ir ima dėlioti visokias kliūtis, kad aklasis eidamas pargriūtų. Žmogus dėl to pasiguodžia LASS rajono tarybai, o pirmininkė, ilgai nelaukusi, važiuoja, aiškina nesusipratėliui kaimynui, ką reiškia regėjimo negalė, kaip jis pats jaustųsi kelio neįžiūrėdamas. Taip tenka spręsti visokiausius konfliktus - neparodant jokio pykčio, neįžeidžiant žmogaus, o kiek galima pagelbstint.
    
Kaip gyventi toliau
     Niekas negalėtų prikišti radviliškiečiams išlaidumo: LASS rajono tarybai priklausantį butą išlaiko kirpykla, užtat nei iš savivaldybės, nei iš LASS jokių pinigų šiam reikalui neskiriama, - vargiai kur nors kitur dar surastum taip išradingai įsikūrusią LASS įstaigą. Radviliškio organizacijos nariai iš tokio nuomininko irgi turi naudos - viena kirpėja nemokamai apkerpa visus aklus ir silpnaregius vyrus. Užtat keista ir nesuprantama, jog net telefoniniams pokalbiams yra limituojama pinigų suma: ketvirčiui teskirta tik 200 litų, nors su aklaisiais daugiausia bendraujama telefonais... Peršasi tokia išvada: jei moki gyventi taupiai - dar labiau veržkis diržus, jei nemoki - lėšų gausi pakankamai. Lig šiol J. Aižinienė nesulaukė pinigų už žaliuzes, kurias sudėjo į langus už savo lėšas, o apie kabineto remontą gali tik pasvajoti. Netgi kasdienių darbo priemonių čia trūksta: turi rašomąją mašinėlę, kuri bado popieriuje skyles, o kompiuteris, dovanotas norvegų, jau po trijų savaičių sugedo. Beje, LASS Radviliškio rajono tarybos pirmininkei (kaip ir Ignalinos) algos niekas nemoka: dėl to, kad yra reginti. Tad kaip gyventi toliau?
    
Nenuleidžia rankų
     Kad ir sunkiai gyvendami, radviliškiečiai nenuleidžia rankų. Tame pačiame bute yra parduotuvė, prekiaujanti įvairiais LASS įmonių dirbiniais: užuolaidų laikikliais, skalbinių segtukais, vaikiškom petnešom, dangteliais ir t.t. Prie šių daiktų - užrašas: "Pirkite aklųjų gaminius, taip padėsite jiems išgyventi". Pasak pirmininkės, nors prekyba ir nėra kažin kokia, vis dėlto judama į priekį. Šioje parduotuvėje akliesiems ir silpnaregiams - 10 proc. nuolaida.
     Po truputėlį kruta ir meno saviveikla: prieš 10 metų Radviliškyje būta skudučių ansamblio - vieni žmonės nuseno, kiti išmirė, tačiau štai šiemet vasario mėnesį susikūrė gan jaunas vokalinis ansambliukas, gauta finansinė parama penkiems mėnesiams. Dabar ansambliukas kviečiamas į vakarones, susitikimus: ne per seniausiai koncertavo Polekėlės senelių globos namuose, žmonės su malonumu klausėsi jų dainavimo.
     Norėtųsi palinkėti LASS Radviliškio organizacijos žmonėms neprarasti ryžto ir toliau tvarkytis pagal savo išgales. Juk padėti vieni kitiems jie sugeba kuo puikiausiai - to galima iš jų tik pasimokyti.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]