IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS


Audronė JOZĖNAITĖ

Kaip gyvena labai turtingos šalies aklieji


Ankstyvą šių metų rudenį seni LASS draugai ir partneriai iš Teofano aklųjų ir silpnaregių centro pakvietė visus LASS apskričių tarybų pirmininkus susipažinti su Nyderlandų aklųjų reabilitacija ir socialinių paslaugų sistema. Kad LASS vadovams būtina iš arčiau susipažinti su paslaugomis akliesiems jau daug metų rinkos ekonomikos sąlygomis gyvenančiose valstybėse, yra pastebėjęs ne vienas užsienio ekspertas. Olandija šiuo atveju mums buvo ir yra ypač dosni. Per pastaruosius keletą metų įvairios Nyderlandų organizacijos surengė keletą labai dalykinių darbo vizitų prisiimdami didžiausią dalį finansinių išlaidų. Su šios šalies švietimo, reabilitacijos, profesinio lavinimo bei įdarbinimo sistema turėjo galimybę susipažinti ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro darbuotojai, įmonių vadovai bei keli darbininkai, galintys įsisavinti baldų apmušėjo profesiją.
     Olandija - nedidelė Europos sąjungai priklausanti šalis, kurioje gyvena apie 17 milijonų gyventojų. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos normas šalyje turėtų būti apie 100.000 sutrikusio regėjimo žmonių. Sakome "turėtų būti", nes Olandijoje nėra žmonių su regėjimo negale registravimo sistemos. Patys olandai, paklausti, kodėl vis dėlto jie neturi tokio registro, aiškina, kad įstatymas draudžia skelbti duomenis apie žmones. O, jie gerbia savo privatumą! Dėl šio privatumo neįmanoma gauti atsakymo į mums tokį įprastą klausimą - kiek darbingo amžiaus sutrikusio regėjimo žmonių dirba.
A.Navickis prie Olandijos nacionalinio reabilitacijos centro maketo     Olandijoje yra daug organizacijų ir institucijų, besirūpinančių žmonėmis su regos negale. Valstybė laikosi nuostatos, kad paslaugas reikia kaip galima labiau priartinti prie žmonių. Integracija taip pat reiškia paslaugas atskiruose regionuose. Tiesa, yra nacionalinis reabilitacijos centras Olandijos centrinėje dalyje. Į jį siunčiami asmenys, kuriems būtinas intensyvus, stacionarinis reabilitacijos kursas. Jis paprastai trunka 9 mėnesius, jei reikia, dar ilgiau. Savaitgaliais visi reabilitacijos centro klientai vyksta namo, pas gimines ar į globos namus. Centras priima žmones visus metus, nes lėšos reabilitacijai yra gaunamos iš socialinio draudimo ir ligonių kasų. Pagrindiniai reabilitacijos elementai tie patys kaip ir Lietuvoje: Brailio raštas, orientacija ir mobilumas, laisvalaikis, kasdieninio gyvenimo įgūdžiai. Tik viskas daug išsamiau, turtingiau, prabangiau. Vienu metu centre gali gyventi apie 40 aklųjų. Viena iš naujovių - atskiras reabilitacijos kursas akliems ir sutrikusio regėjimo pabėgėliams. Jie pirmiausia mokomi olandų kalbos. Dar viena nacionalinio reabilitacijos centro darbo kryptis - darbas su visuomene. Įrengti keli parodomieji kambariai, kurių paskirtis - supažindinti visuomenę, o pirmiausia svarbius visuomenės veikėjus, parlamento narius, ministerijų vadovus su neregio problemomis. Olandai šioje srityje yra nuveikę labai daug, gal todėl aklieji ir yra labai matomi visuomenėje.
     Grįžtant prie darbo regionuose, reikia pasakyti, kad paslaugų, skirtų sutrikusio regėjimo žmonėms, požiūriu Olandija suskirstyta į 3 regionus, kuriuose iš viso yra 17 regioninių centrų. Teofanas turi 4 tokius centrus, kurių viename - Sitarde - ir teko lankytis. Šiame regione gyvena apie 4 mln. gyventojų. Šį centrą 1985 įsteigė Teofano aklųjų ir silpnaregių centras. 1987 metais šiai iniciatyvai pritarė vyriausybė perimdama ir finansavimą. Kokios paslaugos teikiamos tokiame centre? Paprastai regioniniame aklųjų ir silpnaregių centre yra tokie skyriai: vaikų, informacijos, silpnaregystės ar regos įvertinimo, kasdieninio gyvenimo įgūdžių skyrius klientams, atvykstantiems į centrą, ir tiems, kurie gauna šias paslaugas namie, bei užimtumo skyrius. Su kiekvienu žmogumi dirba kelių specialistų komanda: reabilitatorius, socialinis darbuotojas, optometristas, informacijos specialistas ir, jei reikia, psichologas. Centre paprastai dirba keletas tokių specialistų komandų. Kuo mūsų situacija, kalbant apie paslaugas skiriasi nuo Olandijos? Esminiai dalykai yra tie patys: elementarioji reabilitacija, Brailio raštas, orientacija ir mobilumas, laisvalaikis. Mes neturime informacinių centrų, nors gal ir galėtume juos steigti. Kas tai per centrai? Juose demonstruojamos visos kompensacinės priemonės, kurios gali būti naudingos aklajam ir silpnaregiui. Šiame skyriuje darbuotojas pataria ir parodo, padeda užsisakyti tinkamą ar norimą priemonę. Priemonių spektras labai įvairus - nuo baltosios lazdelės iki dviračių-tandemų. Čia tikriausiai reiktų pasakyti, kad regioniniai centrai nedalina ir neparduoda jokių tiflopriemonių. Čia tik patariama ir konsultuojama, todėl nėra jokios baimės, kad pamatęs vienokį ar kitokį daiktą aklasis tuojau pat jo pareikalaus. Jeigu kai kurios nors priemonės prisireikia labai skubiai, pavyzdžiui, baltosios lazdelės, ji skolinama. Už daugumą specialių priemonių užmoka socialinis draudimas, bet tai tik tuo atveju, jei klientui pavyksta įrodyti, kad šis daiktas tikrai būtinas. Šis procesas užtrunka keletą mėnesių. Kompensuojamų priemonių sąraše nėra laisvalaikiui skirtų žaidimų, dviračių-tandemų, įvairių buities daiktų. Dar ne taip seniai Brailio laikrodžio pirkimo išlaidas apmokėdavo socialinis draudimas. Dabar to atsisakyta, motyvuojant, kad laikrodis yra tiek pat reikalingas daiktas ir regintiesiems, ir akliesiems, ir koks čia skirtumas, ar pirkti paprastą ar "brailinį". Paprastai nėra sudėtinga gauti įvairių didinamųjų stiklų, Brailio mašinėlių, įsirengti tinkamą apšvietimą. Teko domėtis, kaip įsigyjami kompiuteriai. Patį kompiuterį aklasis ar silpnaregis turi įsigyti pats, ir tik specialių pritaikymų išlaidas, pavyzdžiui, garso sintezatoriaus, specialių didinamųjų programų pritaikymą gali apmokėti socialinis draudimas. Ir tai tik tuo atveju, jei šios priemonės yra reikalingos mokslui ar darbui. Kalbant apie specialiąsias priemones ne vienam iš mūsų kilo klausimas, koks vaidmuo tenka Olandijos aklųjų sąjungai. Šiuo atveju - joks. Olandijos aklųjų sąjunga neatlieka jokių valstybei priklausančių funkcijų. Ji veikia kaip nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas - ginti aklųjų interesus, teikti siūlymų vietinei ir aukščiausiajai valdžiai, plėtoti ryšius su visuomene. Antai kaip vienas iš reikšmingiausių pastarųjų metų darbų buvo paminėtas nemokamos pagalbos ir informacijos telefonas regėjimo negalės klausimais. Kita kol kas pas mus neegzistuojanti paslauga - prie regioninių centrų ir nacionaliniame reabilitacijos centre veikiantys silpnaregystės skyriai. Nors į centrą atvykstančiojo kortelėje jau yra visi medicininiai įrašai, šiame skyriuje kliento regėjimas tikrinamas pagal visus parametrus. Paprastai patikrinimas užtrunka ne mažiau kaip 2 valandas. Šiame skyriuje nustatomos ir pačios tinkamiausios priemonės bei apšvietimas. Kadangi didžiąją dalį klientų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, užimtumo problema yra labai aktuali. Čia vėlgi buvome nustebinti:kokios puikios ir brangios paslaugos. Visos mūsų delegacijos nuomonė šiuo atveju buvo ta pati: tik nepaprastai turtinga šalis gali sau leisti tokią prabangą. Pasąmonėje ne vienam kilo klausimas, ar ilgai. Juk vyresnio amžiaus žmonių skaičius didėja katastrofiškai.
     Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad visuomenė Olandijoje žino apie akluosius daug daugiau. Tai ilgo aiškinamojo darbo rezultatas. Dažniausiai akluosius ir silpnaregius į centrus nukreipia oftalmologai. Mums buvo paaiškinta, kad praeityje ypač daug buvo bendraujama su akių gydytojais. Olandai tvirtina, kad jų įsitikinimu, nėra Olandijoje akių gydytojo, kuris nežinotų apie aklųjų ir silpnaregių centrus.
     Vizito pabaigoje apsilankėme aklųjų ir silpnaregių senelių namuose Mastrichte, kur nuolat gyvena 38 senukai. Šiaip kasdien - tik praleisti laiko - čia atvyksta dar 18. Vėlgi galim konstatuoti: tik labai turtinga šalis vyresniems žmonėms gali sudaryti šitokias geras sąlygas. Visi asmenys gyvena po vieną (į namus priimamos ir vedusiųjų poros) vieno kambario buto apartamentuose. Priimami vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės. Čia jie gauna viską: maitinimą, medicininį aptarnavimą, laisvalaikio užsiėmimus. Žmogus, gyvenantis tokiuose namuose, turi atiduoti beveik visą savo pensija. Jei pinigų neužtenka, šią sumą primoka valstybė, ne vaikai. Mums parodė vienos močiutės, turinčios 13 vaikų, kambarį. Įdomiausia tai, kad net tuo atveju, jei vaikai ir labai turtingi, iš jų pinigai nusenusių tėvų išlaikymui neimami. Tai jau valstybės socialinė politika. Pensionatas pritaikytas akliems ir silpnaregiams. Jei iškyla reikalas, kviečiami reabilitatoriai ar kiti specialistai. Senukai patys taip pat gali vykti į regioninį centrą.
     Galbūt iš šalies daug kas atrodo daug gražiau negu yra iš tiesų. Šalyje vyksta daugybė reformų. Nuolat kažkas sukuriama, sujungiama, atskiriama. Sako, kad visa tai žmonių labui, bet, jei visko daroma tiek daug, gal ir olandai dar nėra atradę paties geriausio varianto?
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]