Augustinas ROTUNDASIŠSIVADUOTI IŠ "NESVARUMO BŪKLĖS"
Įstatymai, nutarimai, potvarkiai, jų supratimas, išaiškinimas, taikymas konkrečiais atvejais... Žmogui, rečiau susiduriančiam su šiais dalykais, iškart apsisuks galva arba jis gali pasijusti nesvarumo būklėje, plaukiojąs nuo vienos įstaigos durų prie kitos, nuo vieno valdininko stalo prie antro, o nuo šio - prie trečio. Tačiau tokia būsena dažnai apima ne tik statistinį mūsų šalies pilietį, pavyzdžiui, neregį ar silpnaregį, bet ir žmogų, kuris dirba, kad tam neregiui padėtų: rajono organizacijos pirmininką, socialinį darbuotoją.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai, ypač rajonų pirmininkai, jau senokai jautė poreikį išsivaduoti iš šios nesvarumo būklės. Trumpiau kalbant, organizacijoje dirbantys žmonės panoro iš pirmų lūpų išgirsti, kaip reikėtų suprasti vieną ar kitą įstatymą, ypač įstatymų papildomąjį aktą ar vyriausybės potvarkį, patys išsakyti, kas slegia širdį. Šitai ir buvo padaryta: birželio 10-11 dieną rajonų organizacijų pirmininkai, apskričių tarybų darbuotojai bei vadovai rinkosi į "Zelvos" sanatorijoje vykusį seminarą. Seminare dalyvavo ne tik mūsų organizacijos žmonės, bet ir Socialinės apsaugos bei darbo, Sveikatos apsaugos ministerijų, Lietuvos darbo biržos, Valstybinės ligonių kasos darbuotojai. Nevargindami skaitytojų seminaro dalyvių pavardėmis, pranešimų temomis, pateiksime keletą įdomesnių momentų. Prie kai kurių seminare nagrinėtų temų tikimės grįžti artimiausiuose žurnalo numeriuose.
* * *
Lietuvoje pamažu pereinama prie naujojoje Invalidumo koncepcijoje deklaruojamų nuostatų bei naujovių. Viena tokių naujovių - I gr. invalidams dar gali būti pripažinta ypatinga invalidumo forma - visiška negalė. Žmonės, pripažinti visiškos negalės invalidais, papildomai gauna bazinės pensijos dydžio priedą. Tokį pat priedą gauna ir jų slaugytojai. Visai suprantama, kad šiais nelengvais laikais daugelis neregių susidomėjo, ar negalėtų ir jie gauti to papildomo priedo, t.y. būti pripažinti visiškos negalės invalidais. Su "visiškos negalės" sąvoka seminaro dalyvius supažindino MSEK ekspertė G. Chaleckienė. Kai kuriuos savo skaitytojus tikriausiai nuvilsime, tačiau iškart pasakysime, kad aklumas ir visiška negalė - skirtingi dalykai. Seminaro dalyviai pranešėjai pateikė nemažai klausimų, sakysime: ar galima visiškos negalės invalidu laikyti žmogų, ne tik visai nematantį, bet ir neturintį rankų? Deja, net jam visiška negalė nepripažįstama. Trumpiau kalbant, visiška negalė - tai būsena, kai žmogus tik guli lovoje ir negali ne tik judėti, bet ir pats savęs apsitarnauti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojos I. Juknelytė, E. Čeplikienė apžvelgė pensijų, slaugos priedų mokėjimo, socialinių paslaugų teikimo tvarką. Prie I. Juknelytės minčių dar tikimės grįžti, o E. Čeplikienės pranešimą glaustai būtų galima pakomentuoti taip: socialinės paslaugos iš stacionarinių globos centrų pamažu perkeliamos į bendruomenes, kuriose gyvena jų reikalingi žmonės. Tai naudinga ir valstybei, nes maždaug 10 kartų pigiau, ir pačiam žmogui, kadangi jis gali gauti pagalbą savo paties namuose.
Apie invalidų užimtumo programų rengimą, invalidų verslo rėmimą kalbėjo Lietuvos darbo biržos atstovai. Priminsime, kad pati LASS centro taryba ne kartą kreipėsi į šią valstybės instituciją su konkrečiais pasiūlymais, kaip įdarbinti regėjimo negalę turinčius žmones, jiems sukurti naujų darbo vietų. Švelniai kalbant, visa tai liko tik popieriuje. Darbo biržos atstovai ir dabar nepasakė nieko nauja. Vis dėlto negalima sakyti, kad įdėtos pastangos nedavė jokių rezultatų: šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje rengiama nacionalinė užimtumo programa. Pavyko pasiekti, kad neįgalių žmonių užimtumas taptų viena iš šios programos dalių.
Nors įstatymais ir sureguliuota, tačiau realybėje dažnai stringa akinių stiklų, lęšiukų kompensavimo mechanizmas. Paaiškėjo, kad kompensacijų už akinių stiklus žmonės dažnai turi vykti į apskričių centrų teritorines ligonių kasas. O tai ir papildomi pinigai, ir kelionėje sugaištas laikas. Valstybinės ligonių kasos gydytojas ekspertas Alfredas Taminskas patvirtino, kad akinių stiklai, lęšiukai turėtų būti kompensuojami lygiai taip, kaip ir vaistai. Žmogus, turintis receptą valstybės kompensuojamiems vaistams, nemoka už juos iš savo kišenės, o paskui nesikreipia į teritorinę ligonių kasą, kad gautų kompensaciją. Jis nueina į vaistinę, tenai palieka receptą, pasiima vaistus ir keliauja namo. Lygiai taip pat turėtų būti ir įsigyjant kompensuojamus akinius arba lęšiukus: ligonių kasa turėtų atsiskaityti ne su konkrečiu žmogumi, o su optika. Kad daugelyje rajonų šios tvarkos nepaisoma, anot A. Taminsko, jam pačiam tai esanti nemaloni staigmena.
Lietuvos akių gydytojų draugijos pirmininkas Arūnas Miliauskas papasakojo apie akių gydymo naujoves mūsų šalyje. Viena jų - vitrektomijos (stiklakūnio pašalinimo) operacijos. Seminaro dalyviai išgirdo ir daugiau įdomių dalykų. Visi jie vienaip ar kitaip pravers kasdieniniame darbe, bendraujant su pagalbos reikalingais žmonėmis, ginant jų teises.
