Augustinas ROTUNDAS

AŠ NORIU ĮGAUTI NAUJŲ FORMŲ

DINGSTIS KALBĖTI

     Kad ir ką besakytume, kad ir kiek bekalbėtume apie knygą, niekada visko apie ją nepasakysime ir neiškalbėsime. Kultūra, nūdienė civilizacija neįsivaizduojama be knygos, bibliotekos. Tiesa, galima diskutuoti, kiek dabarties žmogui apskritai yra reikalinga knyga, kiek jisai skaito, o kiek žiūri "muilo operas" ar prasėdi prie kompiuterio. Bet čia jau šiek tiek kita kalba - apie komunikacijos priemones, informacijos šaltinius, apie tai, kad vieni jų bando išstumti kitus. Neregiui vienintele tikrąja komunikacijos priemone bei informacijos šaltiniu buvo ir, matyt, dar ilgai liks knyga. Pavidalas čia ne taip jau svarbu - Brailio, garsinė ar elektroninė.
     Gegužės 7-ąją - Spaudos ir knygos dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, įvyko knygos šventė. Prisiminta lietuviškos Brailio bei garsinės knygos istorija, pagerbti Brailio knygų perrašinėtojai, leidėjai, garsintojai. Patys bibliotekininkai profesinę šventę pasitiko nuveikę didelį ir svarbų darbą: sumontavę šiuolaikišką kompiuterinę aparatūrą ir pasirengę pereiti prie kokybiškai naujo knygų garsinimo būdo. Tačiau šįsyk norime kalbėti ne apie pačią šventę ir net ne apie knygą.
     Prieš keletą mėnesių "Mūsų žodžio" redakcija gavo jurbarkiečio Valentino Čyžo laišką. Autorius, pasidžiaugęs neregių užsidegimu mokytis amato, Brailio rašto, kartu nerimauja, ar užteks naujiesiems pasiryžėliams ištvermės, o kartu ir specialiųjų priemonių, prisimena laikus, kada neregiai nesunkiai galėjo įsigyti specialias šaškes ar šachmatus, apčiupinėti reljefinius žemėlapius ar anatomijos atlasus. Pastaroji mintis mus ypač sudomino, o ir pati Aklųjų biblioteka, tarsi ją įspėjusi, minėtosios šventės metu surengė tiflografikos parodėlę. Stabtelėkime prie jos keletui minučių ir mes: pirmosios lietuviškos iliustruotos Brailio knygos "Saulutė", "Žiburėlis", dailininko Petro Navalinsko iliustracijos, reljefinių piešinių "Iškirpk ir nuspalvink" komplektai, geometrijos brėžiniai. Šalia jų - vokiški pasaulio ir Europos žemėlapiai, rusiški architektūros paminklų atvaizdai, jugoslaviškas žmogaus anatomijos atlasas. Apskritai pasižiūrėti ir pastudijuoti yra ką, sakysime, kad ir P. Navalinsko knygą "Reljefinis piešinys". Knyga išleista beveik prieš ketvirtį amžiaus, t.y. 1976 m., tik, atrodo, kad aštuntajame ir devintojo dešimtmečio pradžioje apie jos egzistavimą Vilniaus aklųjų mokykloje dar nieko nežinota, o jeigu žinota, kodėl tada nesinaudota? Klausimas, kaip pasakytų koks nors užkietėjęs biurokratas, tebėra "atviras": kiek tiflopedagogų ar šiaip paprastų žmonių žino apie šios knygos egzistavimą šiandien, kiek ja naudojasi?
     Žmonės, mokęsi Kauno aklųjų mokykloje, tikriausiai gerai prisimena tematinius reljefinių piešinių rinkinius "Iškirpk ir nuspalvink": gyvuliai, paukščiai, mašinos, namų apyvokos daiktai, senovės lietuvių ginklai... Parodėlės metu demonstruoti ar ne du šių piešinių komplektai, tačiau anais laikais tokių komplektų buvo tikrai daugiau. Kur dingo jie - galbūt kaip ir dera, buvo panaudoti pagal paskirtį: iškirpti ir nuspalvinti? O gal dar dulka kur nors Bibliotekos filialų ar saugyklų lentynose, privačiuose archyvuose? Visu aktualumu iškyla jau minėtajame V. Čyžo laiške išsakyta mintis, kad tokius dalykus reikėtų surinkti, išsaugoti neregiams, būsiantiems po mūsų.
    
KAS TOLIAU?

     Visos parodos kaip ir šventės kada nors baigiasi - kas toliau? Šį klausimą pateikėme Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriaus vedėjui Juozui Valentukevičiui ir šio skyriaus bendradarbiui dr. Valentinui Toločkai.
     "Bibliotekos saugykloje Vilniuje kartu su Brailio knygomis saugomi ir reljefinių piešinių komplektai. Visi jie, kaip ir Brailio raštu išleistos knygos, yra suregistruoti specialiuose kataloguose, tad norintys nesunkiai gali rasti ir kreiptis į Bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyrių, kad iš saugyklos reikalingą komplektą atneštų. Keblumas čia būtų nebent toks, kad saugykloje dažniausiai saugomi privalomieji egzemplioriai, o jais galima naudotis tik pačioje Bibliotekoje. Tačiau reljefinių piešinių komplektai, kaip ir Brailio knygos, buvo siuntinėjami ir Bibliotekos filialams, tad, jeigu specialiai niekas nesunaikino ir neišmetė, ir Kaune, ir Panevėžyje, ir Šiauliuose jų turėtų būti. Kai kuriuos - ypač užsienio šalyse gamintus reljefinius piešinius, žemėlapius, atlasus - žmonės galės rasti tiflotyros skyriuje. Čia ketiname kaupti specialų tokių piešinių fondą."
     Tiflotyros skyriaus vedėjas J. Valentukevičius pastebėjo, jog lietuviškos tiflografikos istorija baigėsi su LASS leidyklos 1991 m. panaikinimu. 1995 m. panaikinus LASS spaustuvę reljefinių piešinių gamybai naudojami įrengimai atsidūrė vienos blankus gaminančios spaustuvės kieme. Neoficialiais duomenimis, akliesiems keletą kartų buvo siūlyta juos pasiimti, bet norinčių neatsirado. Žinoma, dabar šio fakto jau nebepatikrinsi, tik kažin ar bereikia tai daryti? Kas buvo, buvo - istorijos atgal nebeatsuksi. Geriau visiems galintiems ir norintiems reikėtų susėsti ir pagalvoti, kaip būtų galima reljefinį piešinį prikelti. Juo labiau, kad atėjus į mūsų gyvenimą kompiuteriams, atsirado ir naujų galimybių, pavyzdžiui: taškiukais piešti ant popieriaus.
     Kaip ten bebūtų, reljefinis piešinys tarytum tas vaiduokliškas Skrajojančio olando laivas ima ir iškyla iš istorijos rūkų ir primena apie save: "Aš dar gyvas! Aš noriu būti, noriu įgauti naujų formų!"
 
 

[Turinys] | [Grįžti]