Alvydas VALENTAJEIGU NEIEŠKOTE IŠIMTINIŲ TEISIŲ
Kažin ar galėtume pavadinti staigmena tai, kad jurbarkietis Valentinas Čyžas praėjusiais metais išleido antrąją savo knygą.
Įtikėtina, kad autorius išleis ir trečią, gal net ir ketvirtą. Vis dėlto netikėtumas gana nemažas: mat antroji V. Čyžo knygelė "Neieškau išimtinių teisių" - ne kokia ten lyrika ar melancholiškos lietuvio dvasios žyme paženklinta proza, o trumpos, dažnai pakankamai kandžios ir aštrios epigramos.
Epigrama gal nėra pati puošniausia ir labiausiai garbstoma literatūros sodo gėlė, tokia kaip, sakysime, daugelio meilės dainių pamėgtas sonetas. Epigramos nekuriamos mylint ar įsimylėjus, tačiau jos pradedamos kurti tada, kai meilės apsvaigimas pamažu praeina, o žvilgsnis ima pastebėti ne tik amžino grožio apraiškas, bet ir žmonių kvailybę, gyvenimo pilkumą, paradoksalumą ar net absurdiškumą. Pernelyg nesigilindami į epigramos žanro subtilybes, tepastebėsime, kad iš autoriaus ji reikalauja ne tik mokėjimo sklandžiai eiliuoti, bet ir pastabumo, įžvalgumo, o kartu ir minties lengvumo, paradoksalaus, dažnai net ironiško tikrovės jutimo. Nedideliame, vos kelių eilučių kūrinyje turime justi ne tik mintį (tai bus tik aforizmas ar šiaip koks išmintingas pastebėjimas), bet ir jos slinktį, galimų poteksčių visumą, ironijos užtaisą. Kitaip sakant, gera epigrama tarsi elektros dalelė turi būti sukaupusi tam tikrą krūvį. Koks nors užkietėjęs futbolininkas pasakytų dar ir taip: smūgiuojama turi būti taikliai ir tiesiai į vartus. Kiekvienas smūgis pro šalį - epigramos ir jos autoriaus nenaudai.
Jau pirmojoje V. Čyžo knygoje "Pirmoji perkūnija" pastebime autoriaus polinkį į netikėtumo poetiką: išdykėliškas eksperimentavimas, naujų sąskambių ieškojimas, tolimų savo prasme žodžių gretinimas, netikėti minties blykstelėjimai. Knygelėje "Neieškau išimtinių teisių" šitie dalykai ne tik dar labiau sustiprėja, bet ir tampa svarbiausi. Žinoma, kiekvienas, atsivertęs naująją V. Čyžo knygelę, ją skaitys vadovaudamasis savo paties gyvenimiškąja patirtimi, savo paties pasaulio supratimu, tad skirtingai vertins ir pačias epigramas: vienos bus artimos, savos, kitos - svetimos ir tolimos. Bet šitokia nuostata galioja ne tik epigramoms, bet ir didžiajai daliai visos meninės kūrybos. Naujoji V. Čyžo knygelė - nedidelė, lengvai skaitoma, tad nepasididžiuokite ir atsiverskite ją. Tikrai rasite savo epigramą!
Ne troškulys juk ir ne alkis,
vien baimė, kad kas nors apvalgys
ne vieną pasprangina mūsuos,
tad vis kiti prie lovio grūdas.
* * *
Nuo darbo jam drėko net klynas,
mat partijoj buvo eilinis.
* * *
Kai vietoje galvos kopūstas,
gal nevertėtų, ponai, pūstis.
Geriau jau delnus pasispjaudžius,
į pūdymus vairuoti jaučius.
* * *
Stirnaitei, briedžiui ruoštos kilpos,
bet žiū - paties kanopa tilpus.
FUTURISTUI
Apie kokią ten ateitį kliedi
iš tribūnos, garbusai pilieti,
kai aplink, kur bebūtume, vaikos
mus tabako ir spirito tvaikas
* * *
Būrely vyrai
pilstuką lakė,
o turi skyrium
gulėt tarp žvakių.
IŠRINKTIEJI
Svaiginantį pasiekę aukštį,
jie balažin ką ima pliaukšti.
Kol tas mandatas jiems galios,
negrįš jie žemėn atgalios.
* * *
Man visad neramu
nukeliavus pas valdžią,
ar užteks tepamų
už jų šypseną saldžią.
* * *
Be kapšo senolio lėšų
prie meilės lauželio vėsu.
IŠKVĖŠĖLIS
Jam nuolatos knietėjo
įsitaisyt vedėju
ir dar tarsi ramentą
turėti referentą.
VERŠIS
Paūgėjęs, maniau,
jis į tolumas veršis,
betgi ne - prie namų
pasiliko kaip veršis.
ŽVĖRIJA
Kaip širdį begeltų zuikeliui menkam,
gyvenimas šypsos pas mus vien lokiam.
* * *
Kai skrandin įritu
bet ką su spiritu,
jaučiuosi vyras
kaip tas - prie lyros.
* * *
Kur kas mieliau nei poterius
studijavau aš moteris,
kol protą žaibu perplėšė
toks žodelis "kerplėša".
LOGIKA
Kol dar aistra
krūtinėj verda,
ir mest, ir vest
atrodo verta.
* * *
Neperšokęs griovio, sužvingai tu "op",
ir viskas nuėjo, taip sakant, velniop.
