Augustinas ROTUNDASPASAULIS VIS DAR PRIEŠIŠKAS IR SVETIMAS
Vasario 25 dieną Vilniuje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, vyko grupės mokslininkų, praktinių darbuotojų, vadovaujamų docento Albino Bagdono, tyrimo "Lygios galimybės neįgaliesiems: Lietuvos invalidumo politika ir jos vertinimai" pristatymas bei aptarimas. Tyrimas atliktas šios ministerijos užsakymu. Tyrime dalyvavo daugiau kaip tūkstantis įvairias negales turinčių žmonių, jie atsakinėjo į klausimus, kaip vertina tuos gyvenimo reiškinius, su kuriais tiesiogiai susiduria: pensijų politiką, įdarbinimą, galimybę gauti socialinių paslaugų. Kaip aptarimo pradžioje pastebėjo doc. A. Bagdonas, sociologinių tyrimų duomenis visada reikia vertinti atsargiai - neišvengiama tokių tyrimų subjektyvioji pusė: kas sudarinėjo klausimus, kas pildė anketas ir pan. Vis dėlto kai kurias išvadas galime daryti. Pirmoji ir pati svarbiausia išvada, matyt, būtų tokia: daugelis negalės žmonių valstybės nuostatą jų atžvilgiu vertina neigiamai ir į gyvenimą žiūri gana pesimistiškai. A. Bagdonas: "Iš 1042 apklaustųjų tik vienas tepasakė, kad valstybė invalidų atžvilgiu daro tiek, kiek šiuo metu gali padaryti. Žmonės pikti, nusivylę: jie palikti vieni, niekas jais nesirūpina...". Toliau A. Bagdonas daro išvadą, kad negalės ištiktaisiais per mažai rūpinasi jų pačių šeimos - atsakomybė už šių žmonių likimą suverčiama valstybei. Šitaip dažnai mąsto negalę turinčių žmonių šeimų nariai, taip mąstyti pradeda ir neįgalūs žmonės. Į akis krinta dar vienas dalykas, kurį pastebėjo ir aptarimo dalyviai: socialinė politika, tegu ir nedaug, vis dėlto yra aplenkusi bendrąją Lietuvos ekonominę situaciją; neįgaliųjų labui padaryta ir tebedaroma labai nemažai, o akivaizdžių rezultatų kaip nėra, taip nėra. Išvada: prastai arba bent ne taip, kaip norėtųsi dirba žemutinės grandys, o kartu ir visuomeninės organizacijos.
Būtų įdomu panašų tyrimą atlikti tik tarp regėjimo negalę turinčių žmonių ir palyginti abiejų tyrimų rezultatus. Didelė dalis šio atlikto tyrimo apklaustųjų nieko nėra girdėję apie reabilitaciją, neturi supratimo, kas ji tokia yra, beveik nieko nežino apie galimybę dėl savo negalės specifikos gauti reikalingiausių paslaugų. Aklieji bent jau apie reabilitaciją tikrai turėtų ką pasakyti.
Didžioji dalis negalę turinčių žmonių mano, kad jų gyvenimo sąlygos yra blogos, per mažos pensijos. Kitokios nuomonės jie yra tik apie savo turimus butus. Daugelis pripažįsta, kad turi neblogą gyvenamąjį plotą - mat butus yra gavę dar tarybiniais laikais, kada galiojo įvairios lengvatos ir kada visi gyvenome beveik panašiose blokinėse ar plytinėse dėžutėse. Šiaip ar taip, lyginant su kitomis gyvenimo sritimis, būsto reikalai atrodo bene geriausiai.
Apklausų anketose buvo ir toks klausimas: kaip vertinate įvairių valstybės institucijų veiklą? Blogiausiai vertinamas yra Seimas, Vyriausybė. Geriau vertinamos institucijos, esančios šalia žmogaus, jam tiesiogiai padedančios: savivaldybių globos ir rūpybos skyriai, šių skyrių socialiniai darbuotojai.
Invalidų užimtumo ir įdarbinimo reikalus apžvelgė Darbo ir socialinių tyrimų instituto bendradarbis Boguslavas Gruževskis. "Šiuo metu, - sakė pranešėjas, - yra visos objektyvios sąlygos, kad invalidai dirbtų, kad būtų jiems įrengtos specialiai pritaikytos darbo vietos. Priežasčių, kodėl negalę turinčių žmonių įdarbinimas vyksta lėtai, yra keletas. Viena svarbiausių - nėra struktūrų, tiesiogiai atsakingų už invalidų profesinę reabilitaciją". Iš daugiau nei tūkstančio apklaustų darbingo amžiaus žmonių realiai galėtų ir norėtų dirbti maždaug ketvirtadalis. Anot B. Gruževskio, apklausų metu paaiškėjo vienas įdomus dalykas: žmonės norėtų, tačiau jie nežino, ką galėtų ir sugebėtų dirbti. Taigi reikalą vėl turime ne su įstatymų netobulumu, ne su valdininkų abejingumu, o su pačių žmonių neinformuotumu.
Tyrimo rezultatai apibendrinti dviejose didelėse knygose, todėl susipažinti su jais galės kiekvienas norintis. Ne mažiau svarbu ir kitkas: tyrimas sutelkė įvairių sričių specialistus - mokslininkus, praktikus - svarbiausioms negalę turinčių žmonių problemoms spręsti, parodė silpniausias invalidų atžvilgiu vykdomos socialinės politikos vietas. Jau šiame susitikime Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilija Blinkevičiūtė pastebėjo, jog būtina peržiūrėti ir diferencijuoti šalpos pensijas: vienokias turėtų gauti niekada nedirbę ir nedirbantys invalidai nuo vaikystės, kitokias - sveiki, tik oficialiai nedirbę, sąmoningai nemokėję socialinio draudimo įmokų asmenys.
