GYVENIMO AKTUALIJOS


Kalbėjosi Alvydas VALENTA

APIE LASS ĮMONES IR JOSE DIRBANČIUS NEREGIUS


Skaitytojų dėmesiui siūlome antrąją pokalbio apie LASS įmones - jų problemas ir perspektyvas - dalį (pirmoji spausdinta "MŽ" Nr.3). Primename, kad LASS centro tarybos patarėją ekonomikos klausimams S. Plaušką kalbina žurnalistas A. Valenta.

* * *

     - Aklųjų įmonėse dabar dirba maždaug 14 proc. visų Aklųjų ir silpnaregių sąjungos narių. Dotacijos šiai žmonių grupei yra neproporcingai didelės. Kyla pagrįstas klausimas: ar šių žmonių sąskaita neskriaudžiami kiti regėjimo negalę turintys žmonės?
     - Čia reikėtų atskirti keletą dalykų. Pirmiausia SODROS ir energetikos lengvatos. Šitų pinigų kaip tokių įmonė į rankas negauna. Abiem minėtaisiais atvejais įmonė pirmiausia atsiskaito iš savo turimų lėšų, o tik paskui valstybė jai tuos pinigus perveda. Nebūtų įmonių, nebūtų ir šių pinigų. Čia nėra taip, kad, sakysime, Aklųjų ir silpnaregių sąjunga gauna 5 mln. Lt ir du iš jų skiria įmonėms energetikos nuostoliams dengti.
     Pelno mokesčio lengvata. Pirmiausia, kad ją turėtų, įmonė turi pelningai dirbti. Štai 1997 metais vilniečiai turėjo 2 mln. Lt pelno. Jeigu įmonė neturėtų lengvatos, jai reikėtų į valstybės biudžetą sumokėti 29 proc. šios sumos - beveik 600 tūkst. Lt. Dabar tie pinigai liko pačiai įmonei - argi tai blogai? Dar sykį kartosiuosi: blogai, kada įmonės dirba nepelningai, ir lengvatos naudojamos nuostoliams dengti.
     - Prieš kokius aštuonerius ar septynerius metus mūsų Sąjungoje labai daug šnekėta apie kai kurių prekių monopolį ir valstybinius užsakymus. Tačiau tos kalbos taip ir liko kalbomis. Kaip yra iš tikrųjų? Ar realu gauti kokius nors valstybinius užsakymus ir būti monopolistais, ar tai tik graži iliuzija?
     - Gyvenimas parodė, kad rinkos sąlygomis tai nerealu. Viskas, ko galėjome pasiekti, - tai Vyriausybės nutarimas dėl biudžetinėms įstaigoms privalomo 15 proc. pirkimo, muitų sistemos sureguliavimo. Tačiau čia reikia turėti galvoje, kad Lietuva negali savavališkai didinti muitų tų šalių produkcijai, su kuriomis yra pasirašiusi laisvos prekybos sutartį. Šiauliečiai vieninteliai gamina karūnkamščius Lietuvoje, todėl galima sakyti, kad jie turi karūnkamščių monopolį. Konkurentų šičia jiems nėra ir, atrodo, greitai nebus. Problema kita: ne visi aludariai perka šiauliečių pagamintus karūnkamščius. Kadangi reikalą turime su privačiu kapitalu, valstybė negali kištis ir diktuoti savo sąlygų. Jeigu aludariui dėl kokių nors interesų labiau apsimokės pirkti karūnkamščius užsienyje, tai jis taip ir darys, ir niekas negalės jo priversti elgtis kitaip. Panašiai yra ir su kauniečių gaminamais šerių šepečiais. Tai išskirtinis aklųjų gaminys, reikalaujantis rankų darbo, todėl nerealu būtų manyti, kad čia turėsime konkurentų. Taigi vėl lyg ir monopolis, tačiau pats savaime jis dar neužtikrina rinkos, nes šepečiai įsivežami iš užsienio.
     - Kokią Jūs matytumėte aklųjų įmonių perspektyvą?
     - Prognozuoti - labai nedėkingas dalykas, todėl norėčiau pateikti tik keletą pastebėjimų. Įmonės ilgą laiką buvo svarbiausia neregių įdarbinimo vieta. Dabar masinis aklųjų įdarbinimas jau baigėsi. Ateinančiame suvažiavime galima būtų diskutuoti, koks turėtų būti šitų įmonių statusas, kokį jos turėtų atlikti vaidmenį.
     Įmonių pastatai yra didelis materialinis turtas, todėl reikėtų siekti, kad jie išliktų kaip LASS nuosavybė. Grįžtant truputį atgal, buvo nuogąstavimų, kad su LASS įmonėmis gali atsitikti taip, kaip ir su didele valstybei priklausiusio turto dalimi: jis buvo paprasčiausiai išgrobstytas. Šito pavojaus išvengėme. Įmonių pastatai - didelis turtas, tačiau pats savaime jis pelno neatneš: tą gali padaryti tik nuoma. Iš pradžių irgi nuogąstavome, kad įmonės, nuomodamos patalpas, gali nesusivokti, pasirašyti nenaudingas sutartis. Dabar, atrodo, ir šis pavojus jau praėjo, atsirado patyrimo.
     - Ar LASS taryba kontroliuoja patį nuomos procesą, ar ji pajėgi tai daryti?
     - Smulkmeniškos kontrolės nėra, nėra netgi galimybių. Bene 1997 metais LASS taryba svarstė klausimą dėl juridinių sutarčių sudarymo. Patikrinome visose įmonėse sudarinėjamas juridines sutartis, tarp jų ir nuomos. Didelių pažeidimų neradome. Jeigu norėtume kontroliuoti smulkmeniškai, reikėtų, kad dirbtų specialiai tą dalyką išmanantis žmogus arba samdyti apmokamus ekspertus. Tikriname, samdome šį dalyką išmanančius žmones, jeigu kyla įtarimų, kad su nuoma ne viskas gerai. Šitaip esame tikrinę Panevėžio įmonę.
     Pajamos iš nuomos yra realios, ateityje jos mažiau ar daugiau pakeis gal net pačią gamybą, todėl, suprantama, jau dabar reikėtų galvoti, kaip visa tai kontroliuoti. Čia, mano galva, aktyvesnė turėtų būti LASS revizijos komisija: bent po vieną kartą nuo vieno suvažiavimo iki kito ji galėtų patikrinti visas organizacijai priklausančias įmones ir įstaigas.
     - Kokie būtų artimiausi žingsniai tvarkant šiek tiek "braškančius" LASS įmonių reikalus?
     - Pradėti norėčiau ne nuo planų, o nuo paskutinių faktų. Vasario pabaigoje įvyko LASS centro tarybos vadovų susitikimas su LR Finansų ministru A.Šemeta. Aptartos įmonių skolos, galima valstybės parama atnaujinant technologijas, įsigyjant modernesnius įrengimus. Prašyta šiems reikalams skirti apie 4,3 mln. Lt. Deja, dėl ribotų valstybės biudžeto galimybių, gauti paskolą įmonėms šiais metais - tikimybė labai maža. 1999 m. kovo 2 d. nutarimu LASS įmonių skoloms padengti iš valstybės biudžeto skirta 420 tūkst. Lt. Kovo 25 d. LR Ūkio ministerija surengė LASS centro tarybos ir Šiaulių įmonės vadovų susitikimą su Lietuvos alaus ir vaisvandenių įmonių vadovais. Šio susitikimo tikslas - rasti kompromisinių sprendimų, kaip padidinti karūnkamščių gamybą ir pardavimą iš LASS Šiaulių įmonės.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]