NUOMONĖS


Juozas DAUNARAVIČIUS

NEPRIMESKIME SAVO NUOMONĖS


A.Venckevičiaus straipsnis "Lazdos du galu" ("Mūsų žodis", 1998 Nr.11) man primena parūgusių lietuviškų salotų mišrainę. Nenorėčiau beprasmiškai klajoti psichologinių, socialinių, reabilitacinių problemų labirintais - norėčiau tik pakoreguoti autoriaus padarytus netikslumus kalbant apie orientacijos ir mobilumo mokymą Lietuvoje.
     1) Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų tiflopedagogai gavo nemažą metodinę paramą iš Lenkijos, Olandijos, Švedijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV. Šios šalys turi 20-50 metų reabilitacinę patirtį. Todėl A.Venckevičiaus tvirtinimas, kad yra kopijuojamas tik JAV modelis, tikrai neatitinka tikrovės.
     2) Kiekvienas orientacijos ir mobilumo mokytojas pats mokėsi orientacijos būdų ir maršrutų užrištomis akimis, todėl savo kailiu yra iš dalies patyręs, ką reiškia būti neregiu.
     3) 1997 metais Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerija patvirtino ir išleido "Orientacijos ir mobilumo programą suaugusiems neregiams ir žymiai sutrikusio regėjimo asmenims". Programoje išvardinti ėjimo technikos su ilgąja baltąja lazdele būdai, maršrutų įvairovė, kurių pagalba galima pasiekti savarankiškumą.
     4) Suaugusių reabilitacija Lietuvoje - savanoriškas dalykas, niekam ji neperšama per prievartą. Į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro socialinio ugdymo skyrių konsultuotis reabilitacijos klausimais atvyksta apakusiųjų, silpnaregių, jų šeimos narių. Apsisprendę išmokti vaikščioti savarankiškai gali pasilikti savaitei, dviem ar mėnesiui.
     5) Pagal vieną "kurpalį" negalime mokyti aklųjų orientuotis ir judėti aplinkoje, kadangi apakimo priežastys yra įvairios, skirtingi žmonės yra pagal amžių, pagal kitus sutrikimus. Tik orientacijos ir mobilumo mokytojas gali sudaryti individualų mokymo planą, įvertinti orientacijos lygį, sėkmingai mokyti vaikščioti su ilgąja baltąja lazdele, taisyti klaidas, perteikti kitų neregių patirtį orientuojantis uždaroje ar atviroje erdvėje.
     6) Naudojimasis ilgąja baltąja lazdele dažnai prilygsta hamletiškam apsisprendimui "būti ar nebūti?" Šia tema diskutuojama visame pasaulyje. Tačiau baltosios lazdelės šalininkų argumentai yra labai paprasti - su ja neregys tampa saugesnis, estetiškiau atrodo, gali geriau orientuotis. Gerai įpratęs naudotis šia lazdele, aklasis neišsiskiria iš kitų praeivių, juo net stebimasi. Jis taip pat turi teisę apsispręsti, vaikščioti su lazdele ar ne: juk tai suaugęs žmogus ir visiškai atsako už savo veiksmus ar poelgius.
     7) Išties kartais nustebina neregiai su nuostabia klausa, gera bendra orientacija. Tačiau jie neturėtų pervertinti savo jėgų ir galimybių. Deja, oficialios statistikos neturim, tačiau galėčiau išvardinti ne vieną dešimtį aklųjų ir silpnaregių, patyrusių traumas, patekusių į avarijas. Pažįstu tris asmenis, kurie po tokių nelaimingų atsitikimų be regėjimo neteko ir klausos (arba atvirkščiai), du iš jų dar neturėjo 30 metų. Tai tik statistika, o kiek šie asmenys, jų šeimos nariai patyrė skausmo ir nevilties? Ar tikrai neregys mieste gali vaikščioti be baltosios ilgosios lazdelės ar palydovo?
     8) A.Venckevičiaus straipsnis dar kartą įrodo, kad vyresnė karta nepriima šiuolaikinės reabilitacijos modelio, o ypatingai - vaikščiojimo su ilga baltąja lazdele. Bariausi ir diskutavau su dviem vilniečiais neregiais, dažnai keliaujančiais gatvių šaligatviais be jokių lazdelių. Pagrindinis jų argumentas buvo toks: "Vaikščioti su lazdelėmis mūsų nemokė Kauno aklųjų mokykloje, tai kam dabar iš naujo mokytis". O kiek dar yra sėdinčių tarp keturių sienų ir visiškai priklausančių nuo šeimos narių? Manau, kad siekti savarankiškumo buityje, vaikščioti savarankiškai, niekada nevėlu. Nieks nežino, kaip gali susiklostyti gyvenimas, o jo netikėtumams turime kiekvienas kažkaip ruoštis. Juk ar ne dėl panašių problemų prieš šešerius metus iš gyvenimo išėjo neregys - puikus žmogus, sugebėjęs padėti daugeliui, bet negalėjęs padėti sau.
     9) Todėl naujai apakęs neturi išradinėti dviračio, o rūpimais klausimais gali ir turi tartis su kvalifikuotais specialistais. Jam tereikia susipažinti su savarankiško vaikščiojimo būdais ir išsirinkti sau tokius maršrutus, kurie priimtiniausi, susipažinti su kuo įvairesne patirtimi, kad geriau įvertintų savo galimybes, apmąstyti, ar apskritai jam naudingi panašūs užsiėmimai.
     Štai tada esu pasiruošęs būti išdėtas į šuns dienas. Tačiau nebuvus kursuose, nesusipažinus su orientacijos ir mobilumo programa, iš anksto laidyti kandžias replikas reabilitatoriams paprasčiausiai neetiška. Turime sutelkti bendras jėgas, kad kuo geriau supažindintumėme Lietuvos visuomenę su žmonių, turinčių regėjimo negalę, problemomis, stengtumėmės, kad geriau būta pritaikyta miestų, gyvenviečių aplinka akliesiems, kad būtų įsigyta naujausių tiflotechninių priemonių.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]